Pranešime žiniasklaidai kviečiama skaityti pokalbį apie tai, kokie Lietuvos leidybai buvo praeinantys 2024-ieji ir ko laukti iš ateinančių metų.
– Pavasarį aiškinomės, kaip išleisti metų knygą. Anuomet net ir pokalbį simboliškai taip pavadinome, nes Manto Adomėno intelektualus šnipų romanas „Moneta & labirintas“ buvo išrinktas Metų knyga. Laiko distancija kartais turi įtakos tam, kaip vertiname įvykius, jų svorį bei svarbą, tad norisi klausti: ką metų pabaigoje laikytum vienais svarbiausių šių metų Lietuvos literatūros lauko įvykių, kokius kūrinius ar autorius išskirtum?
– Metų knygos apdovanojimas antrus metus iš eilės – tikrai svarbu ir įsimintina. Bet dar svarbiau, kad ir dilogija „Moneta & labirintas“, ir ankstesnių metų laimėtoja „Mažasis o: seksualumo kultūra Lietuvoje“ (aut. Valdemaras Klumbys ir Tomas Vaiseta) yra toliau perkamos, skaitomos, apmąstomos.
Kristinos Sabaliauskaitės knygos visuomet tampa reiškiniais. Iš naujausios jos edukacinės knygos jaunimui „Kaip skaityti meną“ pristatymo, vykusio prieš savaitę ir sutraukusio šimtus skaitytojų ir gerbėjų, jau akivaizdu: ši knyga nebus išimtis. Nepraėjus nė mėnesiui nuo jos pasirodymo kartojame tiražą.
Kalbėdama apie vis kartojamus tiražus, negaliu nepaminėti pasauliniu fenomenu tapusios autorės Colleen Hoover ir jau kelerius metus iš eilės skaitomiausiais ir perkamiausiais tituluojamų jos romanų – jų šiais metais mums pavyko išleisti net keturis. „TikToke“ išpopuliarėjusios autorės, kartu su ja atsinaujinusio „romance“ žanro ir tokių jo subžanrų kaip „romantasy“ banga, regis, neslūgsta. Be to, vis randasi naujų variacijų – pavyzdžiui, „horromantasy“.
Žvelgiant plačiau, mano galva, svarbiausias įvykis Lietuvos literatūrai 2024-aisiais, o galbūt ir per pastaruosius kelerius metus neabejotinai yra Lietuvos sezonas Prancūzijoje. Daugiau kaip dešimties knygų vertimai į prancūzų kalbą ir daugelio jų pristatymai Prancūzijoje deda stiprius pamatus tolesnei Lietuvos literatūros sklaidai, ir ne tik Prancūzijoje. Ko vertas vien jau Kristinos Sabaliauskaitės dalyvavimas garsiajame istorinių romanų festivalyje „Histoire de lire“ Versalyje ir kituose renginiuose, pristatant dilogiją „Petro imperatorė“. Taip pat Tomo Vaisetos romano „Ch.“ pristatymas legendiniuose literatūros namuose „Maison de la poésie“.
Susidūrusieji su lietuvių autorių kūrybos teisių siūlymu užsienio leidykloms pritars, kad kūrinio prancūziškasis vertimas daugelyje šalių yra didelė vertybė ir gali nuversti kalnus padedant leidėjams apsispręsti, kurią knygą leisti. Prancūzų kalba tikrai gali būti laikoma viena iš dviejų leidybos lingua franca. Tad vertimai į šią kalbą atveria daug platesnes lietuvių autorių pristatymo užsienyje perspektyvas, nei iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti.
– Praeitų metų pabaigoje kalbėjai, kad 2023-ieji „Baltoms lankoms“ buvo negrožinių knygų metai. Ar ši tendencija, tavo nuomone, vis dar ryški?
– Nors užsienyje jau pasigirsta kalbų, kad negrožinė literatūra vėl po truputį užleidžia vietą grožinei – tai rodo ir pardavimų statistika didžiosiose rinkose, – Lietuvoje vertinga negrožinė literatūra vis dar labai aktuali. Tai jaučiame ir mes, išleidę tris knygas, drąsiai, atvirai, aktualiai kalbančias temomis, kuriomis visuomenėje iki šiol kalbėta mažiau ar tyliau.
Metų pradžią žymėjo knygos „Autizmas – dalis manęs“ (aut. Jurgita Žalgirytė-Skurdenienė ir Barbora Suisse) pasirodymas, kurioje turbūt pirmą kartą Lietuvoje pasakojamos suaugusių autistiškų žmonių istorijos, leidžiančios bent šiek tiek geriau suprasti į autizmo spektrą pakliūvančių žmonių kasdienybę, labiau pažinti jų poreikius.
Metų viduryje išleidome smurtingoje Jehovos liudytojų šeimoje augusios fotografės Deimantės Rudžinskaitės atsiminimus „Pasaulietė“. Ji labai atvirai, nevengdama ironijos, pasakoja apie devyniasdešimtinių ir dutūkstantinių Šiaulius, fizinį ir psichologinį tėvų smurtą, primygtinį jų norą išlaikyti dukrą Jehovos liudytojų bendruomenėje ir savo brandos istoriją visame šiame sudėtingame kontekste. Šis liudijimas – dar vienas svarbus žingsnis tvirčiau kalbant ir sykiu skatinant prabilti nukentėjusiuosius nuo įvairiausio pobūdžio smurto.
Trečioji knyga, pasirodžiusi prieš kelias savaites, – Aistės Simėnaitės „Svoriomanija“. Čia autorė pasakoja apie savo kovą su antsvoriu, valgymo sutrikimais, sudėtingais psichologiniais išgyvenimais. Tai dar viena labai reikalinga knyga, tikimės, padėsianti griauti visuomenėje vyraujančius stereotipus, susijusius su žmogaus svoriu ir labai varžančiais grožio standartais, taip pat pagelbės žmonėms, susiduriantiems su panašiais iššūkiais.
– Ar nesuklysiu pasakiusi, kad „Baltoms lankoms“ šiais metais pavyko bent truputį pakamšyti klasikos vertimų spragas? Kiek, tavo manymu, svarbus tokių knygų pasirodymas – ir ar asmeniškai keli sau tikslą gausinti klasikos fondą lietuvių kalba?
– Vienais metais pavyksta padaryti daugiau, kitais mažiau, bet šiemet džiaugiuosi mūsų klasikinės literatūros derliumi. Pavyko išleisti net penkis klasikos kūrinius. Visi jie saviti ir išskirtiniai, kiekvieno iš jų autorius – pamatinis savo gimtojoje šalyje.
Škotų rašytojo Alasdairo Gray’aus „Lanarkas“ (vertė Laimantas Jonušys) užmoju ir vaizduotės aštrumu netelpa į vieno ar net kelių žanrų rėmus: tai ir realistinis, ir siurrealistinis pasakojimas, turintis modernizmo ir postmodernizmo literatūros, mokslinės fantastikos bruožų. Todėl laikomas vienu svarbiausių XX a. kūrinių apskritai ir lyginamas su George’o Orwello ar Franzo Kafkos tekstais.
XX a. japonų rašytojo Yukio Mishima tetralogija „Vaisingumo jūra“, kurios pirmą knygą „Pavasario sniegas“, išverstą Gabijos Čepulionytės, pristatėme šių metų pavasarį, yra laikoma jo kūrybos viršūne. „Pavasario sniegas“ – nepaprastai estetiškas tekstas, derinantis tradiciją ir modernizmą, kalbantis visų pirma apie destruktyvios, sudėtingos, aistringos meilės egzistavimo galimybę socialinių taisyklių smarkiai suvaržytame XX a. pradžios japonų aukštuomenės rate. Tiems, kurie ir kurios mėgsta romantinius tekstus su to meto kultūros, visuomenės, istorijos skerspjūviais.
Kitas nostalgiškas tekstas, skirtas Italijos epochai, kuri nebesugrįš, ir aristokratų giminei, kuri išnyks su paskutiniu jos atstovu don Fabricijumi, save vadinančiu neegzistuojančiu gyvūnu gatopardu, – Giuseppe Tomasi di Lampedusos „Gatopardas“. Puikus naujas Linos Gaučytės vertimas, kurio taip reikėjo. Verta paimti į rankas būtent šią, atnaujintą, laidą: joje pateikiama ir nauja autoriaus įsūnio pratarmė, ir papildomi kūrinio fragmentai, pataisytos ankstesnio lietuviškojo vertimo klaidos, įskaitant kūrinio pavadinimą.
O kur dar beveik 70 metų iki Lietuvos keliavusi queer literatūros klasika – Jameso Baldwino „Džovanio kambarys“ (vertė Violeta Tauragienė). Nė kiek nepraradusi aktualumo, kertinė ne tik dėl literatūrinės vertės, bet ir dėl vizionieriškumo, drąsos to meto kontekste, kai homoseksualumas buvo tabu. Juk daugeliui dabartinių kūrinių šia tema įtaką padarė būtent „Džovanio kambarys“, tad jo vertė šiandien – neabejotina.
Na, ir dar viena užkamšyta klasikos spraga – lietuviškai pasirodanti Albert’o Camus apsakymų rinktinė „Tremtis ir karalystė“ (vertė Jonė Ramunytė). Tikras džiaugsmas tiems, kurie jau keliskart perskaitė visus kitus Camus kūrinius arba, priešingai, nori pradėti su rašytoju pažintį.
Visas šias knygas rengėme ilgai, įdėjome daug pastangų gludindami ir paleisdami į pasaulį. Pati labai mėgstu įvairiausią klasikinę literatūrą, tad laikau šiokia tokia savo misija kasmet pristatyti bent po keletą vertingų klasikos tekstų ir su malonumu juos rekomenduoju visiems literatūros gurmanams ir gurmanėms ar norintiems susipažinti su pamatiniais XX amžiaus tekstais. Man regis, labai svarbu žinoti, iš kur atkeliauja šiuolaikinė literatūra, kokių įtakų yra veikiama, nes ji neatsiranda šių dienų vakuume. O laiko ir tūkstančių skaitytojų patikrinti kūriniai dažniausiai niekada nenuvilia literatūrine kokybe, tad prie jų visada verta grįžti.
– Nuo klasikinės literatūros norisi pereiti ir prie to, kuo, bent mano galva, svarbi šių kasmetinių pokalbių tradicija – pasikalbėti apie laiko ženklus leidyboje, apie ką anksčiau net neužsiminėme. Pavyzdžiui, dirbtinio intelekto klausimas leidybos sektoriuje – kokių tendencijų matai ir kaip jas vertini? Kurie aspektai tau atrodo probleminiai?
– Dirbtinis intelektas, be abejo, labai stipriai braunasi į visas mūsų gyvenimo sritis, taip pat į leidybą. Tik Lietuvos leidyboje jis įsigali lėčiau nei užsienio. Jei apie šias technologijas galvosime kaip apie pagalbinius įrankius tekstams ar vaizdams tobulinti, rimtõs jų keliamos grėsmės meninei vertei kol kas neįžvelgiu. Juk įprasta, kad verčiant, ypač dalykinius tekstus, naudojamasi pagalbinėmis vertimo programomis.
Visai kas kita – jei vertimus atliktų ar tekstus kurtų vien DI įrankiai. Tai leidyboje atrodo riba, kurios nereikėtų peržengti. Geras meninis tekstas ar vertimas yra fundamentali žmogaus kūrybinės galios sritis. Neįsivaizduojama, kad kokia nors programa galėtų parašyti ar išversti tokio lygio tekstą kaip, pavyzdžiui, Jameso Joyce’o „Menininko jaunų dienų portretą“, jau nekalbant apie „Ulisą“.
Kita vertus, technologijoms tobulėjant vis dažniau susidursime su bandymais be leidimo panaudoti žmogaus sukurtus tekstus vystant ir „treniruojant“ DI sistemas. Todėl jau dabar daugelyje šalių dedamos pastangos teisiniais būdais apsaugoti autorius ir jų kūrinius nuo nelegalaus naudojimo.
Kita neraminanti tendencija leidyboje, vis labiau ryškėjanti ir Lietuvoje, – besiplečianti knygų anglų kalba rinka. Prieš skaitymą kitomis kalbomis, be abejo, nesu nusiteikusi – jis turi gausybę privalumų. Bet, žvelgiant iš tokios mažos leidybos rinkos kaip Lietuva perspektyvos, knygos anglų kalba gali padaryti meškos paslaugą skaitymui lietuviškai, mūsų kalba išleistų kūrinių lobyno turtinimui. Kuo daugiau knygų skaitysime angliškai, tuo labiau gali susitraukti lietuviškų knygų leidyba. Tad kviečiu skaitytojus ir skaitytojas skirti laiko leidiniams mūsų kalba, juolab kad turime tikrai labai daug gerų vertimų.
– Dar labai įdomu, koks įspūdis kyla pasidairius plačiau – ne tik po Lietuvos leidybos rinką, bet ir po pasaulinį kontekstą? Jau neminint Frankfurto ar Londono knygų mugių, šį rudenį lankeisi Prancūzijoje, ne tik dalyvavai Tomo Vaisetos romano „Ch.“ prancūziškojo leidimo „Supplice“ pristatymo ture, bet ir bendravai su leidėjais, turėjai galimybę pajusti ir suprasti, kuo gyvena šalies, tradiciškai labai stipriai siejamos su knygų skaitymo ir knygynų kultūra, leidybos sektoriaus darbuotojais. Gal pasidalintum, kas įsiminė ir pasirodė aktualu?
– Dalyvavau penkiuose Tomo Vaisetos romano pristatymuose Paryžiuje, Osere ir Lione. Taip pat – jo leidyklos „Aux Forges de Vulcain“ leidžiamoje tinklalaidėje apie literatūrą. Bendraujant su leidyklos vadovu Davidu Meulemans’u, lydėjusiu mus į renginius, ir kitais leidybos profesionalais, paliko didžiulį įspūdį jų domėjimasis literatūra, gebėjimas ją perskaityti ir interpretuoti savaip, organizaciniai įgūdžiai, rūpestis ir pagarba autoriui ir tiesiog meilė geram tekstui.
Ypač įdomu buvo per „Maison de la poésie“ vykusį pristatymą klausytis prancūzų aktoriaus Christophe’o Brault skaitomų „Ch.“ ištraukų – jos skambėjo labai įtaigiai turbūt ir dėl to, kad pas mus nėra grožinės literatūros teatrinio skaitymo balsu tradicijos. Galbūt ji savaip užgimsta per audioformą.
Įsimintinas visiškai kitoks leidyklų ir knygynų santykis: jie turi per 3500 nepriklausomų knygynų ir kiekvieną reikia įtikinti pardavinėti savo leidžiamas knygas. Todėl leidyklos turi net tam skirtą pareigybę – vadinamąjį atašė knygynams, kuris ar kuri mezga su jais glaudžius ryšius, jiems pasakoja apie knygas ir taip jos galiausiai atsiduria (arba ne) ant prekystalių. Iš prancūzų, turinčių tokias gilias literatūros ir leidybos meno tradicijas, tikrai yra ko pasimokyti.
– Grįžtant prie Lietuvos, artimiausias leidybos sektoriui itin svarbus renginys – Vilniaus knygų mugė. Nors skaitytojams ir skaitytojoms veikiausiai atrodo, kad jis dar toli, leidėjams viskas jau labai arti. Ar galėtum išduoti, kokių knygų ir svečių laukti, kokioms naujienoms nusiteikti?
– Iš tiesų Knygų mugei jau labai intensyviai ruošiamės. Visko neišduosiu, bet galiu pažadėti, kad Mathiaso Enard’o ir Stefano Ahnhemo mėgėjai sulauks naujų romanų. Pirmąkart lietuviškai pristatysime ikoniškosios amerikiečių rašytojos Joan Didion magnum opus „Maginio mąstymo metai“. Pakviesime į Kristinos Sabaliauskaitės knygos „Kaip skaityti meną“ pristatymą. Sulauksime ir viešnios iš užsienio. Sekite naujienas!
– Galiausiai – neišvengiamai metas tradiciniam klausimui. Su kokia knyga pasiūlytum žengti į kitus metus? Koks kūrinys tai būtų ir kodėl?
– Romanas apie būtiną paleidimą to, kas nesugrįš, ir naujas pradžias – islandų rašytojo Jóno Kalmano Stefanssono „Dangus ir pragaras“. Iki sentencijų nugludinto kalbos ir minties grožio knyga, tikrai tapsianti islandų literatūros klasika, nes ji jau ir dabar skaitoma kaip visiškai nepavaldi laikui. Kita klasikos žyme paženklinta knyga – Annie Ernaux „Metai“. Kaip tik naujų metų pradžiai – galvojant apie tai, kas buvo ir kas dar bus.
