Prisiminkime – taip atsitiko ir su pirmąja mūsų Vyriausybe bei pirmuoju Seimu, kai iš jo pasitraukė tie tautos idealistai-vizionieriai, kurie dalyvavo Atgimimo Sąjūdyje, kurie svajojo apie laisvą, klestinčią mūsų valstybę bei puoselėjo viltis ir planus, kad sieks teisingumo visiems valstybės piliečiams, kad kurs tokią valstybę, kurioje kiekvienas norės gyventi ir didžiuotis ja, bet labai greitai pasimatė, kad vieni svajojo apie idealios valstybės sukūrimą, o kitiems labiau rūpėjo asmeninė garbė ar pasipelnymo galimybės, todėl idealistai pasitraukė, nenorėdami veltis į vidines intrigas ir melą – turto dalijimąsi prie kapo duobės...
Tie idealistai pasitraukė ir iš Seimo, ir iš Vyriausybės, ir iš miestų savivaldybių bei miestų tarybų. Ta prasidėjusi sumaištis lėmė ir pirmojo Nepriklausomos Lietuvos Prezidento rinkimų baigtį... Manau, todėl ir padarėme tą lemtingą klaidą – neišdrįsome pirmuoju Lietuvos Prezidentu išsirinkti Stasio Lozoraičio. Deja, praleidome progą... O gal tiesiog nebuvome verti Jo... Didžiulė tikimybė, kad šiandien gyventume visai kitokioje valstybėje, turėtume kitokį Seimą, kitokią Vyriausybę, kitus tarpusavio santykius, kitokią vertybių skalę, didesnį teisingumą, pasitikėjimą, bei neišvažinėjančius Lietuvos piliečius svetur.
Ar dar galime ištaisyti per trisdešimtmetį įsigalėjusias-įsisenėjusias valstybėje klaidas? Viltis kaskart atgimsta pasikeitus taip vadinamajam elitui – tiems, kurie priima sprendimus valstybės lygmeniu. Bet, deja, ir šį kartą viltis pradeda blėsti, nes pirmieji Vyriausybės sprendimai kelia nerimą bei įtarimą: susidaro įspūdis, kad jie taip pat nėra laisvi, kad jie neatsikratė ryšių bei „patarimų“ tų pilkųjų praeities „kardinolų“... Tad jeigu jie nuo to nesugebės išsivaduoti, neatsiribos, nesuras vidinės laisvės, išminties, drąsos, vidinio ryžto tikrai tarnystei, lietuvaičiai ir toliau išvažinės iš Lietuvos, o valstybė ir toliau tebebus Europos Sąjungos valstybių pakraštyje, taip ir pasilikdama provincija
Labai linkiu sau ir norėtųsi, kad šį kartą suklysčiau... Linkiu ir noriu tikėti, kad dabartinė valdžia paneigs tuos mano nuogąstavimus savo darbais. Esate jauni ir jūsų jaunatviškas maksimalizmas tegul jus įkvepia didiems darbams, ištaisant klaidas prieš tai dirbusių, sujungiant ir sugrąžinant išsibarsčiusius po pasaulį lietuvaičius, ieškančius darbo ar savirealizacijos, ar tinkamesnės vietos savo vaikų ateičiai. Kanados ir Danijos vyriausybės sugebėjo tą padaryti – sugebėjo išleisti tokius įstatymus, kad į tėvynę sugrįžo net ir tie, kurie svetur turėjo sėkmingą verslą. Kiekvienas žmogus yra savos tėvynės patriotas ir stengiasi būti jai reikalingas, nori joje dirbti ir matyti savąją tėvynę klestinčią bei prisidėti prie jos klestėjimo... Nesunku įsivaizduoti, kiek klaidų turi padaryti valstybės vyrai, kad tautiečiai prarastų tikėjimą ir pasitikėjimą savosios valstybės vadovais ir būtų priversti trauktis iš tėvynės...
Laikas nuo laiko pavartau „Lietuvos albumą“, išleistą dar 1990 metais „Spindulio“ spaustuvėje Kaune ir kaskart, įsižiūrėdamas į žmonių veidus tose albumo nuotraukose, stengiuosi suprasti, kodėl gi tie tautos vyrai nereikalavo sau nei titulų, nei rezidencijų, nei paminklų, nei asmeninės apsaugos ar lengvatų... Nereikalavo lengvatų nei sau, nei savo artimiesiems, nereikalavo nė aukštų atlyginimų, o kai kurie iš jų pirmaisiais besikuriančios Nepriklausomos valstybės metais buvo pasiryžę tarnauti Tėvynei net ir visai be atlygio ar vietoj piniginio užmokesčio sutikdavo imti maisto davinį savos šeimos reikmėms... Manau, kad tai galėjo vykti vien tik todėl, kad tie Žmonės buvo pasišventę tai didžiai Tarnystei – Tarnystei savosios Tautos žmonėms bei savos valstybės ateičiai.
Jiems buvo nesvetimas Sokrato ir stoikų mokymas – juk jiems kaip ir antikos graikams neturtas nebuvo negarbė ar yda, o greičiau yda buvo dirbti už užmokestį, nes dirbti už pinigus Antikos laikų Graikijoje derėjo tik vergui, o laisvam žmogui tai būtų buvusi didi negarbė. Sokratas mokė be užmokesčio ir tvirtino, kad pirmoje eilėje jis privalo galvoti apie jų, t.y. mokinių (laisvų klausytojų) gerbūvį bei jų sielas, o ne apie save ar savo sielą... Šiandien galėtų daug ko pasimokyti mūsų Seimo ir Vyriausybės nariai iš tų, kurie gyveno prieš du tūkstančius metų, o taip pat ir iš tų mūsų tautos sūnų, kurie prieš šimtmetį kūrė mūsų valstybę.
Noriu pasakyti, kad jeigu Sokrato, Platono, stoikų mokymas yra per sudėtingas ar reikalaujantis per daug laiko šių dienų skubančiam žmogui – seimūnui ar Vyriausybės nariui, tai galima būtų mokytis ir iš mus supančios aplinkos: iš saulės, kuri visus vienodai šildo ir maitina, kuri kas rytą nevėluodama keliasi ir numatytu laiku kasdien eina į „darbą“ be išeiginių ir nedarbingumo pažymėjimų, pasimokyti kad ir iš tų pačių medžių – juk jie taip pat neima iš žemės mineralų bei nenaudoja vandens daugiau nei gali įsisavinti jų „organizmas“, o tarnauja visą savo amžių gamindami mūsų poreikiams deguonį, valydami mūsų teršiamą aplinką ar suteikdami kaitrią vasaros dieną pavėsį, o ir net mirę ar mūsų nužudyti jie virsta namais, baldais ar tiesiog šiluma krosnyje ar lauže... Galima mokytis ir iš gyvulių bei žvėrelių – jie taip pat tarnauja mums ir neėda daugiau nei būtina pasisotinimui ir galimybei atlikti jiems skirtą vaidmenį žemėje bei visatoje... Net ir tokie plėšrūs žvėrys kaip krokodilai neliečia žmogaus ar kito gyvo padaro jeigu jie pasisotinę.
Per šimtmečius egzistavusios dvasinės Egipto mokyklos istorijoje nėra pasitaikę, kad nukentėtų bent vienas šios mokyklos studentas, persikeliantis baseino vandenimis nuo vieno krašto į kitą, nuo vienos piramidės iki kitos, kurioje turėtų tęsti savąsias studijas, nes net ir krokodilai, kai jie sotūs, nesidomi „potencialiu“ maistu pavidale studentų, judančių baseino vandenyse prieš pat jų nosis. Iš to juk galima taip pat daug ko pasimokyti daugeliui tų, kas kraunasi tuos laikinus materialius turtus, dažniausiai kuriais net nesuspės pasinaudoti...nesuspės nei jie, nei jų vaikai ar anūkai... O juk kraunasi juos sąskaita tų, kuriems sunkiai sekasi išgyventi šiandieninėje Lietuvoje ir jie priversti palikti savo šalį... O kaip gi ta vyresnio amžiaus žmonių karta, kuri nebegali vykti uždarbiauti svetur?
Jiems kaip viduramžiais belieka tikėtis, kad juos išlaikys vaikai ar giminaičiai, nes iš jiems skiriamos pensijos išgyventi jie nepajėgūs, nors ir dirbo visą savo amžių. Už ką? Kodėl jiems belieka susitaikyti su nelengva dalia savoje tėvynėje? Todėl ir klausiu savęs – gal tuose nepasotinamuose žmogaus pavidale padaruose suveikia ta genetinė per milijonus metų susikaupusi atmintis, kai žmogus gyveno nuolatiniame nepritekliuje, pusbadžiu ir pati pasąmonė jam diktavo, kad, pasitaikius progai, reikia stengtis kuo daugiau prisikimšti pilvą, nes rytoj vėl gali tekti badauti... Gal tai verčia galvoti, kad per daug niekada nebus? Žinau kad tie, kas išgyveno Peterburgo blokadą, visada šaldytuvus laikydavo sklidinai užpildytus maistu, kurio visada net ir tarybiniais laikais buvo galima laisvai rasti parduotuvėse... Gal tai ir yra ta giliai nusėdusi baimė – mirti iš bado... Bet juk laikai pasikeitė ir jau nemažai metų gyvename turėdami maisto perteklių, kuris dabar net naikinamas... Deja, vietoj to, kad būtų išdalijamas stokojantiems...
Tarybiniais laikais Kaunas, nežiūrint, kad jame gyveno būsimasis kardinolas Jo eks. V. Sladkevičius, nežiūrint J. Jurašo ir J. Vaitkaus spektaklių, L. Truikio darbų, Kalantos susideginimo ir daugelio kitų puikių šio miesto žmonių bei pasiaukojančių jų veiklos pavyzdžių, vis viena šis miestas turėjo spekuliantų miesto aurą-emblemą-įvaizdį (teatleidžia man kauniečiai), ko negalima buvo pasakyti nė apie vieną bet kurį kitą Lietuvos miestą. Nesinori to ištarti, bet labai panašu, kad tų laikų Kauno aura šiandien tebesklando tik jau virš visos Lietuvos ir, manau, kad didžiulę kaltės dalį turėtų prisiimti Atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Seimo ir Vyriausybės atstovai, kurie tada parodė labai blogą pavyzdį ir užkrėtė ta baisia vartotojiška kaupimo bacila visą tautą. Tam pasitarnavo ir kai kurie Lietuvos TV komerciniai kanalai, dažnai kviesdavę į savo laidas mažai raštingus praturtėjusius verslininkus, kurie pamokančiu tonu postringaudavo apie tai, kad mokslas yra nereikalingas norint tapti turtingu. Taip, gal jis ir nereikalingas norint tapti turtingu, bet norint tapti Žmogumi jis yra būtinas. Mes praradome ne vieną savo tautiečių kartą sugadintą tokio požiūrio ir tokio mąstymo.
Priminsiu vieną labai pamokomą istoriją-pasakojimą, kai vienas iš Indijos valdovų, sulaukęs garbingo amžiaus ir perdavęs valdyti šalį savo sūnui, nusprendė pasitraukti į kalnus, pasiruošti išėjimui iš šio pasaulio. Beeidamas pakelėje jis išgirdo graudų šunyčio inkštimą. Apsidairęs išvydo griovyje gulintį nusilpusį-leisgyvį mažą šunytį. Pastarasis į karalių žvelgė maldaujančiomis akimis ir kažko vis prašė, bet karalius pasakė, kad jis jau nieko nebeturi – jis toks pat varganas kaip ir prašantysis, tačiau šunytis ir toliau žvelgė į karalių gailiomis akimis ir nesiliovė inkštęs. Tuomet karalius priėjo arčiau ir pamatė, kad leisgyvio gyvūnėlio kojoje atvira žaizda, kad žaizda užpūliavusi ir joje jau privisę lervų. Tai išvydęs karalius suklupo prie šunyčio, išrinko iš jo žaizdos lervas. Bet supratęs, kad gelbėdamas šunytį, bado mirčiai pasmerkia lervas, jis persipjovė savo kojos raumenis ir perkėlė jas iš šunyčio žaizdos į savąją. Kadangi šunytis nesiliovė inkštęs net ir po to, kai žaizda buvo išvalyta, karalius susivokė, kad šunytis juk ir alkanas, todėl prašosi būti pamaitintas... Ir tada karalius pasikartojo – aš nieko nebeturiu, bet aš esu karalius ir mano valstybėje niekas neturi likti alkanas. Jis išpjovė raumens gabalą iš kitos savo kojos ir pamaitino šunytį. Šį pasakojimą Indijoje daug kur galima išgirsti, nes tai puikus pavyzdys kokiomis nuostatomis dera valstybių vadovams žiūrėti į savo tautos piliečius ir ko piliečiai norėtų ir turi teisę tikėtis iš savųjų vadovų... Čia būtų galima prisiminti ir kun. Alfonso Lipniūno pavyzdį, kai jis benamei vargetai atidavė paskutinį ką dar turėjo – savo auksinį laikrodį, kai ji kreipėsi į Jį paramos... panašių pavyzdžių yra daug pasaulio ir Lietuvos istorijoje, ir jie žadina viltį bei tikėjimą...
P. S. Prisiminus Saltykovui Ščedrinui užduotą klausimą „Kur slypi tiesa?“, iškyla neišdildomai įstrigęs jo atsakymas – „Vaiko širdyje.“ Taigi, kol Lietuvoje dar gimsta vaikai, galime ir turime tikėtis, kad ta visų išsiilgta Tiesa kažkada užgims ir Lietuvoje...