Nieko nedaryti, uždaryti arba iš esmės pertvarkyti?
R. Antanavičiūtė – viena ekspertų, rengusių galimybių studiją apie savivaldybės muziejus. Ši analizė apėmė ir Venclovų namus – muziejų.
Nieko nedaryti, uždaryti arba iš esmės pertvarkyti, – užduodu klausimą, į kurį sudedu savivaldybės išvardintas galimybes.
„Rengiant galimybių studiją visada apsvarstomi šie variantai – galima nieko nedaryti, imtis kažko labai radikalaus (uždaryti, parduoti patalpas) arba iš esmės pertvarkyti. „Iš esmės pertvarkyti“ variantas reikalauja daugiau variacijų. Tai reikštų, kad nepakaktų pakeisti pavadinimą ir darbuotojus – reiktų peržiūrėti turinį. Įsivaizduoju, kad šiuo atveju galėtų būti pasirinktas tas trečiasis variantas. Visiškai uždaryti būtų gaila, nes ir pats pastatas reikšmingas – architektūriškai, istoriškai“, – sakė menotyrininkė.
R. Antanavičiūtės manymu, muziejuje esantis rinkinys irgi yra įdomus, jį būtų gaila išardyti:
„Aišku, jį būtų galima išdalinti skirtingoms atminties institucijoms – muziejams, archyvams, bibliotekoms... bet tokiu būdu jisai būtų suardytas, vertėtų jį išsaugoti kaip vientisą rinkinį.“
„Pertvarkymas iš esmės“ – šitokia galimybė, anot R. Antanavičiūtės, buvo pasiūlyta ir atliktoje galimybių studijoje.
„Studiją rengėme trise – jai vadovavo Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto dekanas Rimvydas Laužikas, aš buvau pakviesta kaip Vilniaus muziejaus vadovė, ir kvietėmės Memorialinių muziejų direkcijos vadovę (Birutė Vagrienė, – aut. past.). Jeigu rastume muziejaus dabartinei vadovybei tinkantį sprendimą, jį būtų paprasta ir lengva įgyvendinti. Manau, kad tokį sprendimą mes ir suradome, siūlydami pertvarkymą iš esmės“, – sakė pašnekovė.
Minėtoje galimybių studijoje, R. Antanavičiūtė tęsė, pasiūlyta sukurti Vilniaus literatūros muziejų–klasterį: „Sujungti literatūros muziejus į vieną administracinį junginį, kur lankytojas nusipirkęs vieną bilietą galėtų apsilankyti ir Vinco Mykolaičio–Putino memorialiniame bute–muziejuje, ir Adomo Mickevičiaus muziejuje (kuris yra ne savivaldybės, o VU žinioje), ir Venclovų namus–muziejų.“
R. Antanavičiūtės pastebėjimu, tai gražiai susisietų su neseniai gautu UNESCO literatūros miesto statusu.
„Galvojame, kad tokiu būdu galima būtų ir rinkinį išsaugoti, ir pastatą – prasmingai juos panaudoti. Bet ekspoziciją taip pat reikėtų peržiūrėti, „perkrauti“ iš esmės. Tai būtų literatūros muziejus, tad kontekstas gerokai išsiplėstų“, – pažymėjo ji.
Klausimas nėra pamirštas
Pagrindinis Vilniaus memorialinių muziejaus direkcijos steigėjas ir finansuotojas – savivaldybė. Jai priklauso ne tik Venclovų namai–muziejus, bet ir B. Grincevičiūtės memorialinis butas–muziejus „Beatričės namai“, V. Krėvės-Mickevičiaus memorialinis butas–muziejus ir V. Mykolaičio–Putino memorialinis butas–muziejus.
„Savivaldybė užsakydama minėtą galimybių studiją norėjo pasižiūrėti, kaip būtų galima pertvarkyti visus tuos muziejus, turėti logišką atsakymą į klausimą, kam jai tokių muziejų reikia. Kaip suprantu, dabar pati savivaldybė negali vienu sakiniu atsakyti į šį klausimą. Tai yra paveldėti objektai iš senų laikų, na, ir jie tiesiog yra. Pasiūlymai adekvatūs, galėtų būti įgyvendinti“, – kalbėjo R. Antanavičiūtė.
Klausimas, ką daryti su Venclovų namais–muziejumi, R. Antanavičiūtė įsitikinusi, savivaldybės koridoriuose ir kabinetuose yra užduodamas.
„Bandoma rasti geriausią sprendimą. Galvoju, nieko baisaus, kad labai neskubama – reikia politinio sutarimo, kad sprendimai būtų priimti. Užkulisių nežinau, bet veiksmas vyksta, šis klausimas nėra pamirštas. Taip, pačioje savivaldybėje yra ir radikalesnių nuomonių, esą reikia uždaryti, parduoti pastatą, atsikratyti šito nepatogaus paveldo. Bet, mano nuomone, tai nebūtų teisingas žingsnis“, – pastebėjo ji.
Kaip gerąjį pavyzdį menotyrininkė įvardino panašaus likimo pastatą, esantį sostinėje, Polocko gatvėje.
„Vienas pavyzdinių projektų, kas gali būti padaroma su savivaldybės turtu – atnaujinama jautriai ir gražiai. Dabar sėkmingai veikia Dabartinės Medinės architektūros paveldo muziejus, o buvo visiškai prastos būklės, tada taip pat kelti klausimai: atsikratyti to brangiai rekonstruojamo, atnaujinamo nekilnojamojo turto ar kažką prasmingo su juo padaryti? Beje, Medinės architektūros paveldo muziejus irgi yra Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos vienas iš muziejų, naujas padalinys. Jis tame pačiame sąraše muziejų, kur yra galvojama, kaip juos logiškai susisteminti, prasmingai valdyti“, – atkreipė dėmesį R. Antanavičiūtė.
Jos tikinimu, Polocko gatvėje esančio namo likimas galėtų ištikti ir Venclovų namų–muziejaus pastatą, kuris įdomus pats iš savęs.
„Suprojektuotas tarpukariu, o ir pats jo naudojimas, būstų skirstymai komunistiniams veikėjams... Vilniaus, visos Lietuvos istorija gražiai tame pastate atsispindi. Savivaldybė galėtų tai sėkmingai išnaudoti, pasakoti. Pasakojimas neturėtų būti vienpusiškas, jis labai kontraversiškas, nepatogus, trikdantis, bet nemanau, kad reikėtų to vengti. Ir savivaldybei, kaip suprantu, toks kelias nėra visiškai svetimas“, – samprotavo R. Antanavičiūtė ir pridūrė, kad kalbama apie nepatogų paveldą, su kuriuo sunku tvarkytis, nelengva priimti vienokius ar kitokius sprendimus. Paprasčiausia būtų uždaryti ir atsikratyti, bet, jos manymu, yra prasmingesnis kelias.