Bet kuris menininkas norėtų gyventi negyvenamoje saloje
Filosofas Paulius Gritėnas, tarptautinėje spaudos konferencijoje kalbindamas S. Baką teiravosi, ar karantinas pakeitė šio požiūrį į kūrybą?
„Bet kuris menininkas norėtų gyventi negyvenamoje saloje, sąlygos tikrai geros, – juokavo dailininkas. – Kalbėjau su viena dukrų, jai šešiasdešimt (ne vaikas), ir ji pasakė: „Norėčiau, kad ta patirtis, kurią įgijau pandemijos metu, niekur nedingtų.“ Susiduriame su daugybe nežinomų dalykų“.
Menas, S. Bako įsitikinimu, kuria komunikaciją. „Kai vyksta kontaktas tarp dviejų žmonių, tarp jų egzistuoja ir erdvė. Joje yra kažkas dieviško... Esu ateistas, bet vis tiek tame yra kažkas išskirtinio“, – pastebėjo kūrėjas.
S. Bakas pasidžiaugė esąs ne tik rašytoju, bet ir tapytoju. Čia pat pridūrė: jei žmonės pradėtų tartis, ką reiškia vienas ar kitas žodis, neliktų laiko kalbėtis, o ir menininkai, anot jo, nėra tolerantiški.
Palietus jautrią atminties temą, S. Bakas pastebėjo, kad mūsų atmintis nuolat atkuriama, tačiau istorikai linkę galvoti priešingai, sakydami, kad yra asmeninė ir kolektyvinė atmintis. „Veikiame sudėtingoje erdvėje“, – pažymėjo dailininkas.
P. Gritėnas vadovavosi kolegos filosofo, šviesaus atminimo Leonido Donskio mintimi, teigiančia, kad moralinė vaizduotė kuria sąsajas tarp meno ir tolerancijos. Atliepdamas išgirstą teiginį, S. Bakas atkreipė dėmesį, kad čia svarbią vietą užima smegenys ir širdis, tačiau šioje srityje egzistuoja minų laukas.
Iš tvarkos niekada nepabėgsi, o iš betvarkės – yra vilties
P. Gritėnas pastebėjo, kad šie laikai nėra palankūs atminties aktualizavimui, ypač kalbant apie su morale susijusias diskusijas.
S. Bakas su filosofu sutiko, kartu pažymėdamas, kad siekis sukurti tobulą visuomenę ne visada pasiteisina. Jis prisiminė vieno rašytojo žodžius, teigiančius, kad „iš tvarkos niekada nepabėgsi, o iš betvarkės – yra vilties.“
Visgi, anot S. Bako, kai geri žmonės susitinka, gali įvykti gerų dalykų. „Panašu į Einšteino „Perpetuum mobile“ – geri dalykai gali vykti tam tikra kryptimi, bet jei vėjas nepalankus...“, – nutęsė jis ir pridūrė, kad net Biblijoje aprašytas žmogiškosios prigimties ribotumas – jei Dovydas gyventų JAV, būtų pasodintas į kalėjimą kartu su daugybės prestižinių premijų laureatu Harvey Weinsteinu.
Žmonijos kartų pasmerkimas, S. Bako pastebėjimu, aprašomas Biblijoje: „Aprašytas negebėjimas susitarti, visuomenės byrėjimas... Kalbu apie tai, nes Biblija – fantastinis dokumentas, kuriame viskas atsispindi iš šiuolaikinių laikų, su visais ribojimais. Mano seneliai gimę Vilniuje. Vienas senelis pasakė tarnausiąs carui ir nuėjo savanoriu į karines pajėgas, vairavo greitosios automobilį 1904-aisiais (vyko Japonijos ir Rusijos karas dėl Mandžiūrijos ir Korėjos kontrolės). O kitas mano senelis buvo studentas ir sakė štai ką: „Viskas neteisinga, negalime gyventi netolerantiškoje visuomenėje, turime kažką daryti, stoti prieš turtuolius, kurie išnaudoja žmones.“ Jis dalyvavo revoliucijoje, galiausiai pabėgo į Paryžių. Apie tai rašau savo knygose... Tai buvo du žmonės, kurie bandė padaryti gerų darbų, bet jiems nepavyko. Pasaulis nuo tų laikų pasikeitė.“
Nežinia, kur veda pokyčiai
S. Bako nuomone,visai žmonijai sunku įsisavinti pačias naujausias technologijas, tokias kaip dirbtinis intelektas, tad mokytojo vaidmuo čia labai svarbus.
„Kai man buvo dvylika, skaičiau Dikensą, Diumą, Dostojevskį, o mano vaikai tuos pačius pasakojimus žiūrėjo per televizoriaus ekraną. Tai suformuoja tam tikrą moralinį jausmą, kas teisinga, o kas ne. Tačiau šiandien naudojamos priemonės kitokios, negyvename XIX a., kai prie židinio vienas šeimos narys visiems likusiems skaitė knygą. Dabar sėdime prie televizoriaus, – palygino S. Bakas, ir pridūrė, kad vieną dieną Homo sapiens bus Žemės atstovais kitoje erdvėje. – Neturėtume suvokti savęs kaip nekintančių, tačiau kur tie pokyčiai vyksta – mes nežinome.“
Kalbant apie tai, kas vyksta su plačiąja visuomene, S. Bako įsitikinimu, ypač tinka Zigmundo Froido teorijos apie individą.
Taisyti sudužusius indus
Kūrėjas atkreipė dėmesį į tai, kad niekur pasaulyje nėra „švarios sąmonės“. „Mūsų elgesį visada kas nors lemia. Miestas, kuriame aš užaugau, buvo lenkiškas. Net nežinojau, kad lietuvių kalba egzistuoja. <...> Ta situacija formavo žmonių mintis, formavo ir mano mąstymą. Dėl to egzistuoja poreikis taisyti tai, kas nepatinka. Žydų tradicijos dalis – taisyti sudužusius indus. Poreikis taisyti visuomet egzistuoja. Žinome, kad nepradedame nuo nulio“, – pažymėjo jis.
S. Bako supratimu, žmonės pasaulį atranda būdami vaikais. „Aš atradau Vilnių, jis manyje gyvas, gyvena manyje – kiekvieną dieną tai jaučiu. Velionis JAV prezidentas Johnas F. Kennedy Šaltojo karo laikais pareiškė „Ich bin ein Berliner“ (Aš esu berlynietis). Aš esu vilnietis, iš Vilniaus. Būdami vaikais mes atrandame pasaulį, tai yra pagrindas“, – tikino garsus menininkas.
Nors į Vilnių S. Bakas buvo grįžęs prieš daugelį metų, tačiau jaučiasi taip, lyg čia būtų buvęs vakar.
Samuelis Bakas gimė 1933 m. Vilniuje, buvo įkalintas gete, HPK darbo stovykloje, slapstėsi vienuolyne Vilniuje. Nuo 1945 m. jis gyveno perkeltųjų asmenų stovykloje Vokietijoje, 1948 m. emigravo į Izraelį, vėliau gyveno Prancūzijoje, Italijoje, Šveicarijoje.
1993 m. dailininkas įsikūrė Vestone, esančiame JAV Masačiusetso valstijoje. Meninį išsilavinimą įgijo Becalelio meno mokykloje Jeruzalėje ir L’Ecole des Beaux Arts dailės mokykloje Paryžiuje.
S. Bakas personalines parodas rengė JAV, Izraelio ir Europos didmiesčių galerijose ir muziejuose. 2017 m. atidarytas Samuelio Bako muziejus – Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus ekspozicinis padalinys, S. Bakui suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio titulas, o 2018 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai”, Riterio kryžius. 2019 m. birželio 16 d. Hiustono Holokausto muziejuje (Teksasas, JAV) - atidaryta S. Bako galerija ir mokymo centras.
Jaučia S. Bako palaikymą
Diskusiją moderavusi Samuelio Bako muziejaus vadovė Ieva Šadzevičienė sakė, kad tęstinė iniciatyva „Menas kuria toleranciją“ plėtojasi puoselėjant dialogą. Projekto dinamiškumą esą lemia pats jo herojus – dailininkas S. Bakas, aktyviai dalyvaujantis muziejaus inicijuojamose veiklose.
„Jaučiame jo palaikymą. Nors ir patyrė holokausto siaubą, S. Bakas atkūrė ryšį su Lietuva – padovanojo gimtajam kraštui šimtą savo darbų (laukiame, kada galėsime atsigabenti juos į Vilnių). Tai įgalina muziejaus humanišką misiją. S. Bakas – puikus rašytojas, dailininkas ir mąstytojas, nešantis žinią apie tolerancijos, empatijos svarbą“, – kalbėjo I. Šadzevičienė.
Iniciatyva „Menas kuria toleranciją“, I. Šadzevičienė pasakojo, gimė karantino sąlygomis, tačiau menas, anot jos, neturi sienų – kalba į žmonių širdis, yra lyg pasaulio pažinimo įrankis.
„Pažintinis virtualus turas „Samuelio Bako keliu“ startuos balandžio mėnesį. Turas veda per dailininkui svarbias Vilniaus vietas: nuo jo vaikystės namų, slėptuvės Benediktinių vienuolyne, prie pirmosios parodos geto teatre“, – apie projektą kalbėjo I. Šadzevičienė.
Ji pastebėjo, kad dabartinės pandemijos sąlygomis apsilankymas muziejuje tapo prabanga. Tačiau šis laikotarpis, paženklintas ne tik apribojimų, bet ir atradimų. Vienas jų – meną pažinti kviečiantis portalas menas.samuelisbakas.lt, besiremiantis Vilniuje prieš beveik 90 metų gimusio dailininko S. Bako kūryba. Ši interaktyvi svetainė, pasitelkiant menininko naudojamas metaforas ir simbolius, kelia etinius klausimus ir skatina diskutuoti, kam reikalingas menas.
„Bandysime priartinti prie meno, sudominti menu tuos, kurie juo nesidomėjo. S. Bako svetainėje galima išgirsti autentišką, dailininko memuarais paremtą pasakojimą“, – ragino aplankyti naują puslapį I. Šadzevičienė.
Kūrybinės agentūros EZCO vadovė Lina Vigraitė teigė, kad šiuos du projektus galima pavadinti faktiniais, nes „jau yra gyvi“. „Pagrindinė užduotis – apjungti sutiktus žmones ir kurti paveikų turinį, pastebimą plačiajai visuomenei – brandžiai ir jaunajai kartai. Virtualus turinys, interaktyvumas, didesnė galimybė perduoti daugiau informacijos“, – kalbėjo L. Vigraitė.