Balansas tarp naujo ir seno
G. Arlickaitė, pati pradėjusi „Scanoramą“ ir esanti kartu su ja jau 21-erius metus, laidoje „ARTimai“ pasakojo, kad jai svarbu tiek išlaikyti tęstinumą, festivalio stuburą, tiek pasiūlyti žiūrovams naujų dalykų.
„Man visada buvo svarbus balansas tarp to, kas yra ir kas buvo, nes niekas neatsiranda iš niekur, ir tada labai įdomu stebėti, kaip kažkas transformuojasi, kažkas atsinaujina, kažkas atsijaunina, o kažkas, kas buvo gero – tas ir liko. Tie balansai ir jų rezultatas darosi svarbiausias tavo rūpestis ir festivalio privalumas“, – kalbėjo ji.
Festivalio įkūrėja neslėpė, kad jį organizuojant tenka galvoti ne tik apie meninius, bet ir labai žemiškus klausimus.
„Šie metai mums turbūt pasakė vieną svarbų dalyką, kad dabar formuodamas programą tu nori nenori esi įveltas į tokius komercinius dalykus. Viskas brangsta parduotuvėse, viskas brangsta, ką galima parduoti – teisės rodyti filmus irgi brangsta. Mums reikėjo labai aiškiai apsispręsti, ar mes dalyvaujame šitoje kainų pasiutpolkėje, ar mes ieškome kažkokio kitokio kelio ir kitokio sprendimo, taip pat pagalvoti, ar svarbiausia parodyti būtinai tuos, kurie nugalėjo (kituose festivaliuose – red. pastaba)“, – pasakojo G. Arlickaitė.
„Man visada simpatiškos mažos šalys, kurios nugali tuo, kad turi kažkokią savo liniją, ir man visada įdomūs tie filmai, kurie galbūt nėra tokie skandalingai garsūs, bet jų atradimas ir parodymas tame kino įvairovės kontekste man yra labai svarbus dalykas – šito man labiausiai norėjosi šių metų „Scanoramoje“. Vis tiek dvidešimt metų yra savotiškas slenkstis, kai tu labai gerai matai, kaip pasikeitė kinas, kaip pasikeitė santykiai kine, kaip dingo tas laikas, kai gali pasikalbėti su režisieriumi ir pasakyti, aš noriu tavo filmo, ar gausiu jį – ir tu viską gaudavai. O dabar viskas pasikeitė, labai sukomercialėjo, ir dėl to iškilo daug visokių problemų, kurias tu turi įveikti visgi norėdamas daryti festivalį, o ne kažkokius išskirtinius parodymus kažko, kas tau yra labai gerai“, – kalbėjo ji.
Pasak G. Arlickaitės, sunkesnė, bet tuo pačiu ir įdomesnė užduotis yra sukurti bendrystės jausmą, kad festivalio organizatoriams ir dalyviams būtų įdomu kažką atrasti kartu: „Todėl atsiranda ir kažkokie pokyčiai programų viduje, ir staiga pasidaro įdomesnės tos programos, iš kurių tu ne tiek daug tikėjaisi. Taip pat tu žiūri, koks yra balansas tarp tų didžiųjų, garsiųjų pavardžių, kaip kyla naujas balsas ir ar jis nėra įdomesnis, kaip tie balsai sutaria, ar tai yra kažkokie išskirtiniai dalykai, kuriuos tu matai bendrame plote, ir šiuolaikinio kino proceso, ir jo praeities. Man tai buvo labai svarbu – sudėlioti, kad būtų įdomu“.
Nusprendė nekovoti dėl tų pačių filmų, kaip visi
D. Gluščevskij, paklaustas, kaip jam sekėsi dėlioti programą, kai buvo priimtas sprendimas nesivelti į kainų kovas dėl filmų, kurių nori visi, sakė, kad paprastas atsakymas būtų – įdomiai.
„Ką turiu omenyje, kad jau kovido laikotarpiu mes visi turėjome galimybę įsitikinti, kad filmų visada užtenka – jų prikuriama tiek, kad sudėti programą įmanoma ir negavus didžiųjų vardų, negavus to, ko iš pradžių tikiesi.
Mes kartais sau meluojame, kad dabar pamatėme tikrai viską, kas išėjo, ir tada dalį, kuri mums labiausiai patiko, atmetus tai, ko netekome dėl konkurentų, dabar pristatome festivalyje. Ne – mes daug ką praleidžiame, esame riboti žmonės, turime ribotą laiko kiekį viskam pasižiūrėti ir įvertinti, dėl to man asmeniškai galvojant apie tai, kuo visgi festivalis prisideda prie Lietuvos kino lauko turtinimo, atrodo vis svarbiau grįžti prie to, ką galbūt praleidai, nes nebūtinai tai yra prastesni dalykai, bet jei juos praleidai ne tik tu, reiškia, kad jie turi vis mažiau šansų būti parodytais ir pamatytais čia. O tavo funkcija yra rodyti, plėsti kino įvairovę ir per jų tarpusavio rezonavimą kažkaip kartu piešti tą kino paveikslą“, – kalbėjo jis.
„Šia prasme kuo sudėtingiau yra dėl įvairių priežasčių gauti akivaizdžius dalykus, tokius, kurie iš karto komerciškai pasiteisina, tuo tam tikra prasme yra įdomiau dirbti su programa. Juk dėl didžiųjų dalykų konkuruojame visi dėl tų pačių ir dėl to, ar pavyzdžiui, filmas „Prasti reikalai“ (šiais metais laimėjęs pagrindinį prizą Venecijos kino festivalyje – red. pastaba) į „Scanoramą“, ar į kokį nors kitą Lietuvos festivalį, dėl to tas festivalis savo tapatybės nepraras. Bet kas formuoja tavo tapatybę, tai būtent tokie smulkūs pasirinkimai, kurie nėra super akivaizdūs, nėra pažįstami kiekvienam bent truputį besidominčiam kinu, bet man jie yra mieliausi“, – sakė D. Gluščevskij.
Įvardino, į ką atkreipti dėmesį
Šiais metais „Scanoramos“ programa – šiek tiek mažesnė nei praėjusių, jubiliejinių metų, tačiau visko pažiūrėti vis tiek bus neįmanoma. G. Arlickaitė prisipažino labai nemėgstanti klausimo apie savo festivalio numylėtinius ir niekada į jie tiesiai neatsakanti, bet, visgi, keletą užuominų davė.
„Vėlgi, siekčiau balanso tarp to, kas buvo ir kas yra. Siūlyčiau pasižiūrėti Larso von Triero „Medėją“ ir Belos Tarro „Makbetą“, tiems, kurie vertina tikrą gerą kiną ir jo posūkius, nes po tokių filmų labai dažnai įvyksta posūkiai režisieriaus gyvenime. Iš naujų didelių rimtų filmų tikrai labai kviesčiau visus pažiūrėti „Amžinąją dukrą“ su puikiu Joannos Hogg ir Tildos Swinton kūrybiniu duetu, kuris labai įdomus pats savaime. Žinoma, rumuną Radu Jude, kurį sunku žiūrėti, bet kartais turbūt būtina padaryti sunkius darbus, ne tik pasijuokti“, – vardino ji.
„Taip pat labai norėčiau, kad būtų pažiūrėtas dokumentinis filmas „Žemės dainos“ – tai norvegų režisierės Margreth Olin neseniai Norvegijos Oskarui pristatytas filmas apie žmogų ir gamtą, apie amžinus santykius ir amžiną totalinę gamtos pergalę, jos stiprumą, jos žiaurumą, jos tokį amžiną grožį ir savotišką abejingumą žmogaus menkumui ir žmogaus gebėjimą kažkaip prisiglausti prie tos gamtos, rasti savo santykį su ja – tai toks labai įdomus dalykas ir labai kviesčiau pamatyti. Jei šnekėsime apie numylėtinį, tam tikra prasme, tai yra jis“, – prisipažino G. Arlickaitė.
Taip pat ji siūlytų nepraleisti filmo Renée Nader Messora ir João Salaviza filmo „Palmės žiedas“.
„Tai filmas, kurį visų pirma reikia žiūrėti, o paskui pabandyti suprasti, kodėl viskas ten darosi taip, kaip darosi – man tai atrodo pats įdomiausias dalykas, tas stilius, kuris gimsta vėlgi iš tokio derinio gamtos dovanos, kūno spalvos, akių, plaukų spalvos ir tos gamtos, kurioje šitas kūnas egzistuoja ir sako, man reikia šito, nelieskite manęs – tai labai gražus filmas ir tikrai į jį kviečiu“, – kalbėjo festivalio įkūrėja.
D. Gluščevskij prisipažino, kad paklaustas rekomendacijų mėgsta rekomenduoti sudėtingus dalykus, kurie, jo nuomone, kartais yra nuvertinami.
„Kartais jie būna nuobodūs, kartais – priešinasi supratimui, bet man kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad svarbu save statyti į nepatogias situacijas ir, tam tikra prasme, kai turi įdėti darbo, tai paskui gauni ir daugiau grąžos“, – sakė jis.
Tarp jo pasiūlymų – šių metų Sidabrinio lokio laimėtojas, Portugalijos kino ikonos João Canijo diptikas „Gyvenimas blogas/ blogas gyvenimas“.
„Abu labai bergmaniški filmai, bet portugališki – jei Bergmanas būtų portugalas ir kurtų dabar, jis kurtų taip“, – komentavo D. Gluščevskij.
Taip pat, pasak jo, verta dėmesio Lisandro Alonso „Eureka“: „Toks labai hermetiškas filmas, sudėtas iš trijų dalių, tarp kurių ryšys ne iki galo akivaizdus – ten daug daugiau poezijos ir metafizikos nei tikrojo naratyvo, bet tuo pačiu, kai pasidaro visai neaišku, galima tiesiog pasižiūrėti, kaip tai yra gražu“.
„Ir turbūt vienas tokių istoriškai svarbiausių įvykių, kuriuos galime pasiūlyti šių metų festivalyje, yra neseniai mirusio Maiklo Snow mažytė kūrybos retrospektyva, filmai iš septinto dešimtmečio „Bangos ilgis“ ir „Pirmyn-atgal“ – eksperimentiniai filmai, sukurti kiekvienu iš jų atveju naudojant vieną formalų principą, vienas yra ilgas 45 minučių priartinimas, kitas yra 55 minučių kameros judėjimas iš kairės į dešinę, bet per šitą koncentraciją minimalizmo paradoksaliai pasimato, kas yra kinas ir kodėl jis veikia, kaip jame mažiausias sprendimas visada turi nešti reikšminį posūkį, o ne šiaip atsirasti ten, nes yra gražus ar bet koks. Tad pasiryžusiems pagalvoti tikrai rekomenduoju šiuos du“, – siūlė jis.
Visą pokalbį žiūrėkite laidoje „ARTimai“, kurios įrašą rasite straipsnio viršuje.