Tai ne pirmas režisierės trumpametražis filmas – prieš porą metų „Scanoramos“ konkursinėje programoje buvo pristatytas jos vaidybinis filmas „Kur dingsta daiktai, kur dingsta žmonės”. Pernai šis darbas pelnė sidabrinį prizą kino mokyklų kategorijoje Kanuose („Young Director Award”), šiemet – buvo pripažintas geriausiu filmu Portugalijos festivalyje BEAST.
Esi aktyvi įvairių tarptautinių kino festivalių dalyvė ir laureatė. Ar prisimeni savo pirmąją festivalinę patirtį?
Pamenu, kai būdama dvyliktokė ėjau į „Scanoramą“ žiūrėti režisierių Andriaus Blaževičiaus, Linos Lužytės, Dovilės Šarutytės ir Tomo Smulkio baigiamųjų bakalauro darbų, kurie tuo metu buvo atrinkti į konkursinę programą „Naujasis Baltijos kinas“. Man viskas atrodė taip nerealu, kad iki dabar kažkur turiu išsaugojusi skirtuką su nuotraukomis iš tais metais rodytų filmų. Tai ir buvo mano pirmoji patirtis. Vėliau žiūrėdavau ir latviškus bei estiškus filmus – man svarbu pažinti bendrą jaunų kūrėjų kontekstą. Esu tikra, kad būtent filmo parodymas festivalyje atveria daugiau durų, padeda pagrindus tolimesnei kūrybinei karjerai.
Filmas „Laiku“ į konkursą nepavėlavo. Ar Jorė išmoko planuoti laiką?
Vėlavimo istorijos yra beveik mano kasdienybė. Esu pavėlavusi į praktiškai visas rytines paskaitas. Yra ir vaikinas manęs ilgai laukęs. Vėluoti pradėjau kokioje 5-oje klasėje. Buvom susitarusios su drauge kartu eiti į mokyklą, tačiau ji vis rečiau manęs laukdavo. Ypač juokinga buvo, kai akademijoje turėjau rodyti šį filmą: visi kursiokai ir dėstytojai susirinko, nusifotografavo, ir tik po to atėjau aš pati. Pavėlavau net į savo filmo rodymą! Visiems buvo labai juokinga.
Apie tai ir pasakoji savo filme – kaip visada vėluoji ir vis bandai suspėti laiku?
Besiruošdama rašyti filmo scenarijų konsultavausi su psichologais, bandžiau išsiaiškinti, kodėl žmonės vėluoja. Iš tiesų, priežastys, kodėl žmonės vėluoja yra labai žemiškos – tai paveldima. Tam tikras žmonių asmenybės tipas kitaip suvokia laiką. Tačiau vėluoti žmogus gali ir dėl froidistinių priežasčių – jei, pavyzdžiui, kažkas tavo gyvenime yra „užspausta“. Nusprendžiau eiti šiuo keliu.
Pirminė idėja filmui apie vėlavimą atsirado iš jausmo, kad vėluoju pati paskui save – paradoksalu, nes mano gyvenimas yra nuolatinis bėgimas. O aš vis nepaveju nei kursiokų, nei bendradarbių, kurie, žinoma, yra daug geresni, talentingesni, gražesni už mane. Vėluoju ir paskui visas normas. Įdomu tai, kad sukūrus šį filmą, viskas pamažu tarsi sulėtėjo, vėlavimas tapo kontroliuojamas, aš pradėjau atrasti ramybę.
Kas tau padeda neprarasti tikėjimo savo jėgomis? Juk režisieriaus, o ypač dar tik pradedančio, darbas yra labai sunkus ir ne visiems pakeliamas.
Vienas mano mokytojas Europos kino koledže Danijoje, kur pirmiausia mokiausi kino, įkalė į galvą: „Kino kūrėjas esi tada, kai kuri filmus“. Jeigu jauti, kad tavyje kažkas kirba, ir nori kurti – nepasiduok. Jeigu nepasiseks, tai pasaulis nesugrius – nesėkmėse būna labai gražių dalykų. Visada reikia stengtis daryti geriau, bet nevalia persistengti, kad neprarastum savęs.
Trumpametražių filmų konkursinės programos „Naujasis Baltijos kinas“ nugalėtojai paaiškės lapkričio 17 dieną, „Scanoramos“ uždarymo ceremonijos metu.