Save ir modelius P. Jurkšaitytė atskyrė veidrodiniu stiklu, perregimu tik iš vienos pusės. Šiapus su molbertu stovėjo dailininkė, o pozuotojos, įsitaisiusios už pertvaros, žvelgė į savo atvaizdą veidrodyje.
„Tokiu būdu panaikinau psichologinę apykaitą, tiesioginį kontaktą, kuris neišvengiamai atsiranda tarp kūrėjo ir jo tapomo modelio.
Atsisakau visko, ko paprastai siekia dailininkas, kurdamas portretą – atskleisti žmogaus vidinį gyvenimą, sielą, nuotaiką, jausmus“, – kalbinama DELFI, teigė P. Jurkšaitytė.
Situacija, kurios stengiasi išvengti „Nacionalinės portretų galerijos“ autorė, būdinga visiems šio žanro kūriniams – portretuojami žmonės paprastai žvelgia į tapantįjį. O P. Jurkšaitytė sąmoningai sunaikina intymų portretuotojo ir portretuojamojo ryšį.
Tad jos paveikslų moterys stebi ne žiūrovus, o save. Tas žvilgsnis tarsi apnuogina jų vidinį pasaulį. Parodos žiūrovai susitinka ne su personažų akimis, o tampa jų susitikimo su savimi liudininkais.
„Iš tiesų šių drobių net negalima vadinti portretais. Tai greičiau prarasto ryšio, nutolimo, susvetimėjimo studija“, – pabrėžė parodos autorė.
Ankstesniuose darbuose P. Jurkšaitytė mėgo tapyti tylius, prabangius, tuščius interjerus, iš kurių „išėjo“ net tik žmonės gyventojai, bet ir laikas. Jie primena garsiųjų Stanley Kubricko filmų scenografijas. Dabar tą tuštumos efektą P. Jurkšaitytė pamėgino pavaizduoti moterų portretuose.
Modelių tapatybė tarsi nuslepiama, individualumas – „ištrinamas“. Autorė atkuria tik anatominius skirtumus, kuriuos vienija renesansinės tapybos estetika ir uždarumas, neprieinamumas.
Menininkei pozavo jos artimiausios bičiulės, tarp kurių – režisierė Giedrė Žickytė, Lietuvos išeivijos dailės fondo direktorė Ugnė Bužinskaitė, „Lewben Art Foundation“ direktorė Indrė Tubinienė, garsios aktorės Agnė Šataitė ir Edita Užaitė, performanso menininkė Monika Dirsytė.
Tapymo valandomis dailininkė su pozuotojomis bendrauti stengėsi kuo mažiau, pasiūlydavo joms per ausines klausytis muzikos ar šiaip kuo nors užsiimti.
Rimtai atsidėjusi sumanymui, ji savo studijoje net įrengė langines, kad kūrybos metu viešpatautų prieblanda. Šviesą skleidė tik nedidelis šviestuvas, pritaisytas virš drobės.
Sukurti „Nacionalinės portretų galerijos“ ciklą autorei P. Jurkšaitytei truko daugiau nei dvejus metus. Kiek galėjo, tapė „iš natūros“, po to pasitelkė merginų nuotraukas.
„Techninio darbo buvo labai daug, todėl kaskart kviestis merginas nebūčiau galėjusi“, – sakė senųjų dailės meistrų tradiciją tęsianti menininkė.
Ankstesniuose savo tapybos cikluose, pašalindama veikėjus ir siužetams reikšmingus atributus iš klasikinių paveikslų, ji atverdavo marginalias, periferines zonas ir sukurdavo naujo siužeto galimybę („Peizažai ir interjerai“). Arba mažųjų olandų stiliumi įamžindama antikvariatų interjerus sutrikdydavo laiko ir erdvės atpažinimą („Olandiškos istorijos“).
P. Jurkšaitytė (g. 1968 m. Vilniuje) 1993 metais baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, drauge su Aidu Bareikiu, Ieva Martinaityte-Mediodia, Žilvinu Kempinu, Juliumi Ludavičiumi mokėsi dailininko Kęstučio Zapkaus kurse.
Nuo 1992 metų jos darbai pristatomi grupinėse ir personalinėse parodose Lietuvoje, Olandijoje, Danijoje, Suomijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Turkijoje. P. Jurkšaitytės kūrinių yra privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.