Šis Dalios Ibelhauptaitės ir Gintaro Rinkevičiaus pastatymas žiūrovų susidomėjimu ir gausa prilygsta legendinei „Bohemai“ – per metus „Trubadūrą“ spėjo išvysti 15 tūkst. žiūrovų, ir tai – dar ne pabaiga.
Šiemet Vilnius City Opera nepailstamai dirba ištisus metus, – jų vasara buvo skirta „Bohemos“, dabar jau tituluojamos dešimtmečio operos pastatymu perkėlimui į pajūrį. 2006 metais įsirėžęs į lietuviškos operos padangę ir joje išdeginęs „bohemiečių“ vardą D. Ibelhauptaitės pastatymas ir šį kartą su kaupu pateisino žiūrovų lūkesčius.
Paradoksalu, tačiau dar visai neseniai, nedideles solines partijas VCO spektakliuose atlikę jauni solistai, būtent šią vasarą tapo naujosios „Bohemos“ ašimi. Tai – Viktorija Miškūnaitė, visiškai nematytomis aktorinėmis ir vokalinėmis spalvomis atsiskleidusi Mimi vaidmenyje, Šarūnas Šapalas, sukūręs net du – Marčelo ir Šonaro vaidmenis, subtiliu Miuzetės atlikimu nustebinusi Aistė Pilibavičiūtė ir Kasparas Damulis.
Kaip tikri „bohemiečių“ šeimos nariai, šiandien jau tvirtai žengiantys operos scenose, jie grįžta ir į „Trubadūro“ spektaklius, kuriuose prieš porą metų pradėjo savo karjerą ir pasirodys šalia vienų ryškiausių šiandienos žvaigždžių. Kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, vadovaujamu maestro G. Rinkevičiaus, režisierės surinkta įspūdingų balsų kariauna mums pasakos amžiną meilės, keršto ir neapykantos istoriją.
Pagrindiniuose įsimylėjėlių Leonoros ir Manriko vaidmenyse išvysime A. Grigorian ir po kelių darbo metų Vokietijos scenose sugrįžusią Sandrą Janušaitę, jau gerai VCO publikai pažįstamą Sergėjų Poliakovą (Rusija) ir pirmą kartą rolėje – Kristian Benedikt, per pastaruosiuos metus spėjusį atlikti pagrindinius vaidmenis Londono, Sankt Peterburgo, Monrealio operos teatruose ir Savonlinos festivalyje.
Scenoje matysime ir nepakartojamą Laimoną Pautienių – Grafą di Luną. Tragiško likimo čigonės Azučenos istorijos pasakoti grįš šiame vaidmenyje debiutavusi ir Auksiniu scenos kryžiumi nominuota Jovita Vaškevičiūtė. O istoriją pasakoti pradės nepakeičiamas bosas – Tadas Girininkas.
Nuo spektaklio premjeros neprabėgo nė dveji metai, – Kongresų rūmai nepamiršo perpildytų salių, o scena – ryškiausių solistų desanto. Įsimintinus vaidmenis čia sukūrę garsūs lietuviai ir svečiai iš užsienio, savo bendradarbiavimu įrodė, jog „bohemiečių“ įsikūrimo metais jaunąja vadinta solistų karta subrendo ir šiandien tiek vokalo, tiek ir aktorine prasmėmis, gali kaip lygūs su lygiais pasirodyti šalia tarptautinių profesionalų.
Neabejotina ir tai, jog žiūrovų atmintyje neišblėso ir unikalūs Jono Morrellio kostiumai, sujungę viduramžius su šiandiena bei Vakarų ir Rytų kultūras ir tapę tikrų tikriausiu hitu tarp jaunosios publikos. Ir visgi, jei ne puikūs vienų produktyviausių ir profesionaliausių Lietuvos teatro vizualiosios dalies virtuozų – scenografo Marijaus Jacovskio ir šviesų dizainerio Eugenijaus Sabaliausko – darbai, visų subtilybių galbūt net neišvystumėme. Vienas kitą papildantys menininkų darbai, operoje „Trubadūras“ padeda sukurti tą svarbią atšiaurumo ir pykčio pripildytą atmosferą, kurioje bando užgimti ir skleistis nauja meilė.
Šis sezonas Vilnius City Operai – ypatingas. Šiemet trupė švenčia 10-ies metų jubiliejų. Naujų ir iššūkių kupinų planų niekuomet nestokoję kūrėjai siekia tęsti savo tradicijas ir toliau stebinti žiūrovus kitokiu požiūriu.
„Prieš 10 metų, mes buvome tie, kurie visiškai netikėtai, su absoliučiai nauja energija, įsiveržėme į gana mažą Lietuvos operos pasaulį ir labai norėjome sukurti alternatyvų požiūrį į tuo metu gan sustabarėjusį operos žanrą. Žinau, jog mūsų komanda visada sieks išlikti drąsiais, jaunatviškais ir žingeidžiais, tačiau tai, kas mums dabar tampa svarbiau, nei bet kada, yra kokybė ir profesionalumas. Šį, jubiliejinį, sezoną, esame išsikėlę kaip niekada didelius uždavinius, kuriuose privalo derėti eksperimentas ir kokybė.
Manau, jog vakarų ir rytų sintezė, šekspyriškos tragedijos masteliui prilygstančiame „Trubadūre“ yra vienas iš pavyzdžių, nuo kurių norisi pradėti. Toliau seks dvi G. Puccinio operos, C. Debussy „Pelėjas ir Melisanda“ ir sezono premjera Ch. Gounod „Faustas“. Tai – jau suaugusio teatro veidas. Kolektyvui, neturinčiam jokio valstybinio finansavimo turėti tokį repertuarą ir išgyventi dešimt metų – didelis iššūkis, bet mes niekada neprarandame vilties, kad ateis dieną kai mūsų veikla bus pastebėta ne tik tūkstantinių žiūrovų minių bet ir kultūros politiką formuojančių ir finansavimą kuruojančių organizacijų “, – mintimis dalinosi D. Ibelhauptaitė.
Perkant bilietus į „Trubadūro“ spektaklius iki rugsėjo 1 dienos, vis dar galioja vasaros nuolaidos.