„Man atrodė gražu papasakoti apie mano kartos žmogų ir tuo pačiu pasakyti šiek tiek daugiau – apie visą mūsų kartą. Gal net dar plačiau – apie žmogaus polinkį romantizuoti savo praeitį, jaučiant tam tikrus apgailestavimus, negatyvias emocijas“, – kalbintas DELFI, teigė filmo režisierius K. Vildžiūnas.
„Senekos dienos“ veiksmas prasideda Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse ir persikelia į mūsų dienas. Keli aštuoniolikmečiai paskutiniais sovietmečio metais įkuria Senekos draugiją, kurios narių moto „Gyvenk kiekvieną dieną taip, tarsi ji būtų paskutinė“.
Po dvidešimt penkerių metų filmo herojus Simonas, iš pažiūros – sėkmingas žmogus, vis dažniau prisimena save, kažkada jaunystėje atsisakiusį gilių jausmų. Nusivylimo kartėlis pastūmėja herojų prisiminti gyvenimo akimirkas, kurios grąžina savigarbos jausmą, sutaiko su realybe.
„Pagrindinė filmo ištarmė: nuo praeities, kad ir kokia ji būtų – meilė, troškimai – vieną kartą reikia išsivaduoti“, – pabrėžė režisierius.
Specialiai „Senekos dienos“ garso takelio įrašams susibūrė žinoma „pertvarkos“ epochos muzikos grupė „Šiaurės kryptis“, kurios vienu lyderių tada buvo architektūrą studijavęs K. Vildžiūnas. „Senekos dienoje“ naujai skamba „Šiaurės krypties“ dainos, sukurtos 1986-1989 metais.
Už filmo pasakojimą ne mažiau įdomi „Senekos dienos“ radimosi, filmavimo istorija. Kūrybinė komanda leidosi į Kolos pusiasalį, Chibinų kalnus, ieškojo negyvenamų salų Baltijos jūroje. Keliauta ne šiaip sau, o siekiant išgyvenimo autentikos, jausmų, pojūčių tikrumo. Filmavimo ekspedicijose kūrėjai patyrė pavojaus, baimės akimirkų – dėl žmonių, technikos.
Filmas buvo kuriamas tam tikros savieigos principu, paisant to, ką atneš kita minutė, ir kur nublokš aplinkybės. „Perfekcionizmas, tobulumo siekis, tai, kas nušlifuota, parengta iš anksto, mus domino mažiausia. Nesinorėjo, kad filmas būtų lyg atgiję piešiniai, kurie prieš tai gulėjo ant stalo. Toks kūrimo būdas būtų pats nuobodžiausias ir neįdomiausias“, – sakė K. Vildžiūnas.
Filme vaidina Dainius Gavenonis, Elžbieta Latėnaitė, Marijus Mažūnas, Ina Marija Bartaitė, Arūnas Storpirštis, Arūnas Sakalauskas, Vesta Grabštaitė ir daug neprofesionalių aktorių.
„Senekos diena“ yra ketvirtas ilgametražis vaidybinis K. Vildžiūno filmas. Ankstesni režisieriaus darbai – „Nuomos sutartis“, „Aš esi tu“, „Kai apkabinsiu tave“.
„Senekos diena“ sieks JAV Kino meno ir mokslo akademijos „Oskaro“ užsienio filmų kategorijoje. Estija šį filmą pristatė kasmetiniams Baltijos Asamblėjos apdovanojimams.
– Kaip radosi filmas? – klausiau režisieriaus Kristijono Vildžiūno.
– Gana sunkiai, ypač scenarijus. Rašiau Palangoje, „Ramybės“ viloje. Tokiu laiku, kai aplink tuščia. Pasivaikščiodavau su savo šuneliu ir vėl sėsdavau prie darbo. Buvo ir baugu, ir nemalonu, ir liūdna, nes teko tam tikrus dalykus ištraukti iš praeities. Reikėjo pačiam savo gyvenime aptikti tą laiką, kuris tiesiog praėjo tuščiai. Tuo pačiu ir tą tarpsnį, kuris, prisimenant Senecą, buvo „tikrasis gyvenimas“. Suvesti sąskaitas su savimi nebuvo smagu, ir visas filmas prasidėjo nuo to, kad vis dėlto tai turėjau atlikti. Kitaip likčiau apsišaukėlis.
Kad filmas taip išsiplėtos – gerokai nustebau. Animacijos intarpai, keistokos laiko, prasmių jungtys – sluoksniavau, sluoksniavau ir „tortas“ ėmė rizikingai kilti aukštyn. Tapo visai artimas Alfredo Hitchcocko pasakymas, kad kinas yra tortas, priešingai nei „Cinéma vérité“ teiginys, kad tai – tiesos manifestacija. „Senekos dienos“ palyginimas su tortu atrodo gana logiškas.
Nes tai montažinis kūrinys. Montuojami ne tik vaizdai, vaizdiniai, bet ir prasmės. Tų prasmių suvokimas gali būti labai subjektyvus. Įsivaizduoju, kad žiūrovų įspūdžiai gerokai skirsis dėl žinių ir patirties bagažo, amžiaus, požiūrio į gyvenimą. Galiausia net dėl geografinės gimimo vietos – rytiečiai jie ar vakariečiai.
Filmas turi ir kitų dimensijų. Manau, kas nors man galėtų papasakoti, ko pats jame nesupratau. Daugelis kadrų jungčių atsirasdavo iš pojūčio, kad taip sieti jas būtų teisinga. Apskritai daug kas šiame filme man ėjosi per jausmą, neracionalizuojant, nemėginant „visų vištų sutupdyti ant laktos“. Tarsi savaime.
– Ar galima emocija tokiame racionaliame darbe kaip montavimas?
– Filmas neturėjo bendros, visa aprėpiančios logikos – nei rašant scenarijų, nei filmuojant, nei montuojant ar darant garsą. Vis „išvirsdavo iš puodo“, į kurį mėginta jį sudėti. Labai viliuosi, kad žiūrovas sugebės jį žiūrėti per jausmų prizmę. Paisant vien logikos, filmas gerokai nuskurstų.
– Kodėl dabar pajutai, kad vertėtų sukurti gana autobiografinį filmą?
– Nežinau, ar jis toks. Gal net mažiau autobiografinis, nei man norėtųsi. Visiškai laisvai žaidžiau daugybe dalykų, kurių tikrovėje nebuvo. Kita vertus, nemažai dalykų, kurie tiesiog „nulieti“ nuo gyvenimo, tik kitame kontekste tampa neatpažįstami. Esame panašūs elgesiu, mąstymu, patiriame labai panašių išgyvenimų. Tas mūsų visų panašumas mane stulbina.
Ko gero, pagrindinė inspiracija buvo žmogaus ir epochos santykis. Tema, pradėta gvildenti ankstesniame filme „Kai apkabinsiu tave“.
– Kiek epocha priklauso nuo žmogaus ir kiek žmogus – nuo jos?
– Sąveika abipusė. Ar galime sakyti, kad esame nuo jos visiškai nepriklausomi individai? Kaip mąstytų paauglys: „Man nusispjaut, aš – esu aš.“ Nors tuo pačiu jis ypač trokšta kompanijos, bendrumo ir saugios terpės tyrinėti save.
O kitas kraštutinumas – kai žmogus kaltina tą epochą ir jos asmenybes, ką nors negera padariusias, nulėmusias. Kaltindamas kitus ar aplinkybes, toks žmogus atsisako savo aktyvaus vaidmens ir tampa pasyviu gevenimo stebėtoju.
Sąjūdžio laikais buvome aktyvesni, leidome sau svajoti ir kurti. Šiandien pastebiu daugiau gyvenimo stebėtojų, vartotojų. Atitinkamai tą atspindi tiek anie, tiek ir šie laikai.
– Man įdomu filmo užuomazgos akimirka. Kai suvokei, kad reikia įvertinti, įprasminti praeitą laiką – dabar arba niekada. Buvo toks momentas?
– Gal būtų galima pasakyti taip: kažkas pradėjo dygti. Atradau tą daigą savyje. Filmas net neturėjo pirminio vaizdinio, kaip ankstesni – namelis medyje, auganti Berlyno siena.
– O gal ta užuomazga buvo muzika? Nostalgija „Šiaurės krypčiai“? Juk su ja galėjote išeiti į platesnes erdves ar bent jau likti kartu?
– Kaip grupė egzistavome neilgai, dar nemažą laiko dalį tiesiog vegetavome. Reikėjo kovoti su gyvenimo iššūkiais, buvome jauni tėvai, turėjome pareigų, teko mąstyti apie rimtesnę, stabilesnę karjerą, nes muzikavimas, atrodė, nieko gero neduos. Iš tiesų jau buvo prasidėjusi kraštutinio popso epocha, niekuo neprimenanti Sąjūdžio roko.
– Vis dėlto vėl susibūrėte, bent jau dėl „Senekos dienos“?
– Mus – mane ir Zigmantą Butautį – persekiojo praradimo, nusivylimo, netekties, neišsipildžiusio laiko pojūtis. Kol šis filmas neatrakino to palikto repeticijų kambario ir leido vėl į jį įeiti. Nuvalyti dulkes nuo muzikos instrumentų. Iššūkio būta nemažo. Juk negrojome 25 metus. Nusprendėme: „Pagrokime!“ Su Zigmu draugaujame nuo Lazdynų darželio laikų. Tik likimas vis išskirdavo mus, kad vėliau, visai kitomis aplinkybėmis, vėl suvestų.
– Kas išskiria tavo filmo herojus iš to meto jaunuolių? Kodėl toks žavėjimasis Seneca, būtent juo?
– Visą kontekstą tai epochai duoda „Baltijos kelias“. Tai ne koks fetišas, o atskaitos taškas. Seneca jaunimui buvo labai svarbus. Gyvenome byrančioje sistemoje, Sąjūdžiui tik reikėjo surasti tikslią vietą smūgiui. Praeitis nyko, eižėjo tiesiog akyse, o apie ateitį visai nebuvo jokio suvokimo. Tad herojams liko tik dabartis. Todėl Senecos filosofija jiems tokia artima. Esą, gyvenimo prasmė yra pačiame gyvenime, čia ir dabar.
– Kodėl „Senekos diena“? Ar kuri nors diena buvo ypač svarbi Simono gyvenime?
– Filmas tarsi neturi laiko siūlių, yra lyg viena diena. Nei rytas ateina, nei vakaras, jis visas tarsi paskendęs prieblandoje. Ir pats filmas man yra lyg viena Simono diena, per kurią jis kažkokiu būdu sugebėjo įsitverti už tų akimirkų ir gyventi. Nesvarbu, kokia buvo jo nuomonė apie tas akimirkas, ir kiek jam tai sukėlė prieštaravimų.
– Su kokias prieštaravimais grumiasi Simonas?
– Pagrindinis filmo konfliktas gana akivaizdus. Gražūs, nuostabūs idealai – Simonas juk yra idealistas, romantikas – vis dėlto trukdo. Arba jais mėginama maskuoti gyvenimo baimę. Simonas tarsi nesiryžta įbristi į gyvenimą. Per visą filmą eina tas leitmotyvas – nenoras pilnai įsilieti į gyvenimą. Tarsi jis pernelyg netobulas, nepakankamai geras, tarsi (paradoksalu!) neatitinka to idealo, kurį Simonas jam kelia.
Kita vertus, jis neranda inspiracijos pats savaime tą gyvenimą keisti, ieškoti prasmės. Sakyčiau, tai daugelio mūsų kartos žmonių negalavimas. Tad vienas filmo tikslų kaip tik yra pamėginti suvokti tokio žmogaus psichologiją. Kodėl jis nesiima aktyviai savo gyvenimo kurti, o tik reflektuoja, reaguoja į gyvenimą, kažką slepia?
– Kiek pats esi panašus į Simoną – ta izoliacija, uždarumu?
– Jausmo požiūriu galima sakyti „vienas prie vieno“. Tik situacija jau kita. Izoliuotumo ir visų kitų psichologinių dalykų suvokimas ir buvo mano asmeninė kelionė į šį filmą.
– Ar jau atsisveikinai su praeitimi, užvertei tą lapą po filmo?
– Praeitis gali tapti begalinės inspiracijos, o ne nerimo šaltiniu. Bet kokia praeitis, tapusi patirtimi, tuo pačiu tampa pozityviu dalyku. Nejaučiu jokių apgailestavimų dėl praeitis, sugebu ją įvertinti, įsisąmoninti.
DELFI tęsia rubriką „Kultūros pjūvis“, kurioje pateikiamos svarbiausių meninių įvykių apžvalgos, kultūros ir subkultūros naujienos, pristatomos Lietuvos ir su ja susijusios garsios asmenybės.
