Ypač verta jo ieškoti knygose, pasakojančiose apie stojišką ir kantrų buvimą. Apie, regis, patį banaliausią kasdienybės išbuvimą. Apie tai, kaip netikėtus gyvenimo vingius, kad ir kiek jų būtų, priimti ramiai ir oriai. Apie gebėjimą kasdien daryti tai, ką privalai ar manai privaląs atlikti. Ir apie santykį – su savimi ir pačiais artimiausiais.
Septynios „Baltų lankų“ leidyklos knygos visiems, ieškantiems stiprybės, vidinės ramybės ir patvirtinimo, kad net ir privalomo karantino apimta kasdienybė, – vertinga ir auginanti, pristatoma pranešime žiniasklaidai.
Yoko Ogawa „Begalinė lygtis“
Vieniša namų tvarkytoja vieną pavasario dieną pradeda dirbti genialaus matematikos Profesoriaus namuose. Jis dar 1975-aisiais susižeidė galvą ir neteko trumpalaikės atminties. Profesoriaus smegenys – lyg videokamera, kurioje telpa tik viena aštuoniasdešimties minučių trukmės kasetė. Tad teoremą, kurią sukūrė prieš trisdešimt metų, atsimena puikiai, bet ką valgė vakarienei – ne. Kad prisimintų svarbiausius dalykus, tylusis Profesorius juos užsirašo ant lapelių ir prisisega prie švarko. Naujoji namų tvarkytoja ir jos sūnus sugeba su Profesoriumi užmegzti už atmintį gilesnį ryšį ir atrasti nematomą draugystės ir meilės formulę.
Šis vienos ryškiausių šiuolaikinių japonų rašytojų romanas kupinas žavių ekscentriškų kasdienio gyvenimo detalių, žmogiškumo šviesos, kone kiekvienas jo sakinys trykšta gyvenimo džiaugsmu. Tai odė tolerancijai, atsidavimui ir empatijai. Už šį romaną autorė apdovanota „Yomiuri“ ir „Hon’ya Taishō“ literatūros prizais, 2010 m. nominuota „Independent Foreign Fiction“ (dabar – „Man Booker International“) premijai.
Iš japonų k. vertė Gabija Enciūtė.
John Williams „Stouneris“
Viljamas Stouneris, sunkią vaikystę praleidęs vienoje Misūrio fermų, tėvų išsiunčiamas į koledžą studijuoti agronomijos, tačiau vaikino gyvenimą aukštyn kojom apverčia... septyniasdešimt trečias Šekspyro sonetas. Jis, paklusdamas savo širdžiai, prieš tėvų valią žengia pirmą savarankišką žingsnį. Tačiau, nors ir tapęs studentų mėgstamu profesoriumi, jis niekada neranda sau vietos išoriniame pasaulyje. Galiausiai užsidaręs savy Stouneris išaukština stojišką savo prosenių laikyseną ir susitaiko su vienatve. Stouneris – ne tik archetipinis amerikietis, bet ir egzistencinis herojus, radęs atšiaurią vienatvės paguodą negailestingame pasaulyje.
Pirmą kartą išleistas 1965 m., šis kūrinys nebuvo deramai įvertintas. Antram gyvenimui jis prikeltas 2003 m., kai pasirodė „New York Books Review Classics“ serijoje. Nuo tada apie jį šneka visas literatūros pasaulis. Pastaruoju metu knygai skirta daug tarptautinių apdovanojimų, ji išversta į kelias dešimtis pasaulio kalbų, o jos autorius drąsiai lyginamas su JAV rašytojais klasikais: Williamu Faulkneriu, Johnu O’Hara, Raymondu Carveriu.
Iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė.
Robert Seethaler „Visas gyvenimas“
Andrėjas Egeris pažįsta kiekvieną Austrijos Alpių slėnio viršukalnę, kiekvieną užuoglaudą – tai jo jėgų šaltinis, jo namai. Egeris – nekalbus žmogus, todėl, nusprendęs pasipiršti mylimajai, jos vardą įžiebia kalnuose. Savo namus jis palieka tik vienąkart – pašauktas kariauti Antrajame pasauliniame kare, o grįžęs supranta, kad net atokiausią kalnų slėnį jau spėjo pasiekti šiuolaikinio pasaulio ženklai.
Kaip ir Johno Williamso „Stouneris“ ar Ernesto Hemingway’aus kūriniai, tai skaidrus pasakojimas apie paprasto žmogaus gyvenimą, stiprų ryšį su gamta ir gebėjimą susitaikyti su vienatve, joje atrandant paguodą ir gyvenimo grožį. Šis romanas austrų kilmės rašytojui atnešė tarptautinį pripažinimą ir 2016 m. buvo nominuotas „Man Booker International“ premijai.
Iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė.
Kazuo Ishiguro „Dienos likučiai“
Nepriekaištingos reputacijos senų didingų angliškų namų vyresnysis liokajus ponas Stivensas, gavęs buvusios namų ekonomės panelės Kenton laišką, 1956-ųjų vasarą išsiruošia jos aplankyti ir pakeliauti po Anglijos apylinkes. Šešių dienų atostogos nejučia tampa kelione į Stivenso ir sykiu Anglijos bei Europos praeitį: du pasaulinius karus, fašizmo suklestėjimą, blėstantį vakarykštį pasaulį.
„Dienos likučiai“ – savita meditacija apie XX a. pirmąją pusę, žmogaus pasirinkimų prigimtį, teisingumo regimybę, prarastas galimybes, užgniaužtus jausmus ir skaudžiai parbloškiantį gailestį supratus, kad tai, kas buvo pasiekiama ranka, negrįžtamai nutolo.
Kazuo Ishiguro – japonų kilmės britų rašytojas. Parašė septynis romanus, už tris jų nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai, o 1989 m. šia premija apdovanotas už bene labiausiai vertinamą savo romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu.
Iš anglų k. vertė Mėta Žukaitė.
Kazuo Ishiguro „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“
1948-ųjų Japonija po truputį atsitiesia po Antrojo pasaulinio karo negandų. Į pensiją išėjęs garsus dailininkas Masudžis Ono dienomis prižiūri savo sodą ir taiso per karą bombarduotą namą, bendrauja su dukromis ir anūku, o vakarus leidžia su senais pažįstamais ištuštėjusiuose, žibintais apšviestuose baruose. Tačiau į idiliškai ramią Masudžio Ono senatvę vis skverbiasi prisiminimai. Jo atmintyje iškyla pranykęs anų dienų „plūduriuojantis pasaulis“, kupinas dekadentiškų malonumų ir daug žadančios ateities, ir tamsių laikų šešėliai, kai Masudžio Ono tapybą stipriai paveikė kylanti militarizmo ir nacionalizmo banga ir savo propagandinius paveikslus jis skyrė judėjimui, nuvedusiam Japoniją į karą.
„Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ – jautrus ir išmintingas portretas, vaizduojantis sudėtingais laikais gyvenusio dailininko prieštaringą likimą, ir kartu pasakojimas apie meną, senosios ir naujosios tvarkos susidūrimą, kartų skirtumus, kintančias vertybes ir susitaikymą su praeities klaidomis.
Iš anglų k. vertė Mėta Žukaitė.
Kent Haruf „Mūsų sielos naktyje“
Kaimynystėje ilgus metus gyvena Edė Mur ir Luisas Votersas. Vieną vakarą Edė netikėtai aplanko Luisą. „Kaip tu pažvelgtum į tai, jeigu aš paprašyčiau tavęs retsykiais ateiti pas mane naktį kartu pamiegoti. Aš kalbu ne apie seksą. Man rūpi kitkas. Geismai jau, regis, seniai išblėso. Kalbu apie tai – kaip prastumti naktį. Kad atsigulusi jausčiau šilumą ir turėčiau, su kuo pasišnekučiuoti“, – taria ji. Taip užsimezga draugystė, teikianti paguodą, pokalbius naktimis, džiaugsmą ir meilę. Net jei ne visiems tai atrodo priimtina.
Šioje išmintingoje, švelnioje knygoje atskleidžiamas paprastų žmonių paprasto gyvenimo grožis, tyli ir kartu šviesiausių jausmų turtinga kasdienybė, stojiška ir ori laikysena pasitinkant gyvenimo saulėlydį. Tai odė žemiškai laimei ir gyvenimo laisvei.
Kentas Harufas – amerikiečių rašytojas, nominuotas ir apdovanotas tokiomis literatūros premijomis kaip „National Book Award“, „Dos Passos Prize for Literature“, „Folio Prize“. „Mūsų sielos naktyje“ išrinktas „Washington Post“, „Boston Globe“, „Denver Post“ ir kitų leidinių metų knyga.
Iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė.
Graham Swift „Motinų sekmadienis“
Dvidešimt dvejų tarnaitė Džeinė Ferčaild yra slapta Polo Šeringemo, jaunojo kaimyninio dvaro paveldėtojo, meilužė. Vieną 1924-ųjų kovo dieną – Motinų sekmadienį – jiedu susitinka paskutinįkart. Tai diena, kurios įvykiai nuvilnys per visą nepaprastą Džeinės gyvenimą ir pakreips jį nauja linkme.
„Motinų sekmadienis“ – įstabiai poetiška istorija apie savojo balso paieškas, apie intelektualinį, socialinį ir seksualinį moters išsilaisvinimą. Pasakojime klajojama po vienos moters gyvenimo užkulisius, grakščiai stabtelima ties esminiais XX amžiaus pirmos pusės istorijos puslapiais ir nepaliaujama klausti: kaip gali tapti kažkuo, nepabuvęs niekuo?
Grahamas Swiftas – britų rašytojas, premijos „Man Booker“ laureatas, kurio literatūrinis talentas lyginamas su Virginios Woolf, Kazuo Ishiguro ar Juliano Barneso kūryba.
Iš anglų k. vertė Emilija Ferdmanaitė.