S. Žadano „Duonos paliaubos“ nukelia į 2014-iuosius, pirmąją Rusijos karo prieš Ukrainą vasarą. Fronte paskelbiama trumpa pertrauka derliui nuimti – duonos paliaubos. Tačiau paliaubos tariamos – javų laukai liepsnoja. Susprogdinus tiltą, nuo miesto atskirtame name du broliai galvoja, kaip palaidoti mirusią mamą. Ir apskritai – kaip gyventi toliau. Į namus vis užklysta neaiškūs žmonės, o į pokalbius braunasi praeities nuoskaudos. Vienos mirties istorija virsta ištisos kartos išdavysčių ir nepasitikėjimo istorija. Karas atveria niekada negyjančias žaizdas, jos ir toliau skaudės, keisdamos žmonių, kurie niekada neketino kariauti, gyvenimus.
„Duonos paliaubų“ vertėjas R. Kmita sako, kad skaitydami tekstą lietuviai atpažins Balio Sruogos „Dievų miško“ humorą. S. Žadano pjesėje juokiamasi, kai nebelieka pasirinkimo ir nėra kur eiti, nors eiti tarsi reikia. Kai žmonės juokiasi tokiose situacijose, jie nenugalimi. Mirtingi, bet nenugalimi.
– Rimantai, „Duonos paliaubas“ vertei iš ukrainiečių kalbos. Esi vertęs iš vokiečių kalbos, o kada pradėjai mokytis ukrainiečių? Tikriausiai tam įtakos turėjo karas?
– Kai prieš dvejus metus rusai užpuolė visą Ukrainą, labai daug žmonių tikriausiai nebežinojo, kur pasidėti ir kuo užsiimti – viskas krito iš rankų. Daugelis panirome į naujienų srautą ir gaudėme kiekvieną ateinančią žinią. Visi darbai tomis dienomis nebeteko prasmės, tad nusileidau į rūsį ir susiradau senus, dar studijų laikais susigraibytus ukrainiečių kalbos vadovėlius. Su kolegomis literatūros ir tautosakos institute susiorganizavome ukrainiečių kalbos kursus.
Paradoksalu, bet prireikė karo, kad atsigręžtume į tai, kas šalia mūsų. Pradėjom kelti klausimus, apie kuriuos anksčiau nesusimąstydavom. Tarkim, kodėl mokslininkai tyrinėja lietuvių ir lenkų ar lietuvių ir latvių ryšius, bet ne lietuvių ir ukrainiečių. Net patys ukrainiečiai garsiau ir garsiau ėmė kalbėti apie savo kultūrinius skaudulius ir stereotipus, pradėjo dėlioti taškus, tarkim, ką iš Ukrainos pavogė rusai ar ką pavogė pasaulis, turiu galvoje kultūrinius dalykus. Jiems tai skausminga, nelengva, bet būtina.
– „Duonos paliaubos“ tavo akiraty pirmiausia atsidūrė kaip teatrui skirtas kūrinys? Gal kiek neįprasta, kad pirmiausia pjesė išleidžiama kaip knyga, o ar išvysime spektaklį?
– Bendradarbiauju su Šiaulių dramos teatru ir, pamenu, kaip tik tomis pirmomis karo dienomis jie planavo būsimus darbus ir turėjo rašyti projektus. Teatro žmonės irgi buvo visiškai pasimetę, ką čia dabar daryti ir, apskritai, kam visa tai. Nusprendėm, kad reikia statyti ukrainiečius, juolab visai nepažįstam Ukrainos dramaturgijos. Daug ieškojau, skaičiau ir būtent S. Žadano „Duonos paliaubos“ pasirodė labiausiai tinkantis kūrinys, nes kalba apie mus čia ir dabar. Knyga aplenkė spektaklį, bet labai tikiuosi, kad Oskaras Koršunovas, grįžęs iš Ukrainos, jį pastatys. Iš tiesų nebuvo lengva kalbėtis su režisieriais apie šią pjesę, atrodė, kad gal neturime teisės juoktis pasakodami ukrainiečių istorijas, buvo sunku išlaviruoti tarp humoro ir dramos.
– Pakalbėkime apie tuos čia ir dabar. „Duonos paliaubas“ lygini su vienu ryškiausių mūsų literatūros kūrinių – Balio Sruogos „Dievų mišku“. S. Žadano pjesėje juokiamasi, kai nebelieka pasirinkimo. Tai juokas, kuris padeda išlikti pačiose sudėtingiausiose situacijose. Tuo šis tekstas tau sruogiškas?
– Nuo pat karo pradžios, na, gal ne nuo pirmos ar antros, bet nuo kokios trečios dienos, ukrainiečiai į rusijos puolimą ėmė žvelgti ir su humoru. Tai stebino. Ypač kai tokiose besitvarkančiose šiuolaikinėse valstybėse, į kurias orientuojasi Lietuva, juokauti darosi vis sunkiau, nes visada bus kas pasijus įskaudintas, atšauktas ar kitaip susijautrins.
Karo akivaizdoje riba – kas esame mes, o kas mūsų priešai – labai aiški, tad gal tai išlaisvina humorą. Nors iš tikrųjų „Duonos paliaubos“ kaip tik ir įdomios, kad tos aiškios ribos nėra. Priešingai – situacija, kai nežinai, kas yra kas, kurioje pusėje tas žmogus, ar jis tave išduos, ar ne, kelia didžiulę įtampą. S. Žadanas šią medžiagą pirmiausia rinko romanui „Internatas“, kurio atmosfera labai slogi, įtempta, depresyvi ir tamsi, bet iš tos pačios medžiagos jis sukūrė groteskišką ir sarkastišką pjesę, kurios veikėjai geba pasijuokti iš to, kad nebeturi išeities.
– Nesame įpratę skaityti pjesių, bet „Duonos paliaubas“ skaitai tarsi romaną. Ką pasakytum abejojantiems, kodėl šią pjesę verta ne tik žiūrėti scenoje, bet ir perskaityti?
– Nors S. Žadanas pirmiausia poetas ir prozininkas, šįkart parašė labai gerą pjesę. Kaip prozininkas jis moka sukurti dramatines situacijas ir įtampą, o kaip poetas suteikia tekstui universalumo, tos poetinės esė kiekvieno skyriaus pradžioje pakylėja tekstą anapus laiko ir erdvės. Į pjesę jis sugebėjo sudėti visą romaną su ryškiais personažais, dinamiškais santykiais ir nelengvais pasirinkimais. Toli gražu ne visas pjeses lengva skaityti, dalis jų reikalauja režisieriaus rankos, bet, kai skaitai „Duonos paliaubas“, atrodo, kad prieš akis matai filmą ar spektaklį. Skaitytojui tikrai nereikės dirbti už aktorius ar režisierių. Beje, skaityti dialogus juk mėgstam.
– Kai skaitai „Duonos paliaubas“, atrodo, kad viduj kažką užspaudžia ir nepaleidžia. Vadinasi, autorius pagauna ir įvardija kažką tikrai svarbaus – meistriškai suspaudo tuos literatūrinius mygtukus.
– S. Žadanas dar ir muzikantas, tad jis puikiai išmano amatą. Muzikoej tu negali parašyti netyčia, vieną kitą kūrinį gal ir gali, bet iš esmės turi išmanyti amatą, kaip muzika veikia. Manau, panašiai ir su literatūra – S. Žadanas žino, kaip kas veikia. Jis yra ir amatininkas, ir poetas.
– Sunkoka kalbėti apie šią knygą, nes, būtent tomis dienomis, kai dirbome prie jos, autorius išėjo į frontą. Pamenu, kai S. Žadanas paskelbė šią žinią, kalbėjome, kad užfrontėje jis darė daug ir jo indėlis labai svarbus. Aišku, čia išvedžiojimai, kai sėdi saugiai, bet tas lietuviškas „Duonos paliaubų“ kelias buvo ir yra dar vienas priminimas, kaip arti karas. Tada imi galvoti, ar išvis reikia tų knygų. O kaip tu priėmei tą žinią?
– Žinia, aišku, buvo nelengva ir reikėjo laiko suprasti, kodėl ir kaip. Nuo pat 2014 metų S. Žadanas veikė labai tiesiogiai – koncertuose rinko pinigus, pirko ir vežė reikalingus daiktus į frontą. Kartu socialiniuose tinkluose visam pasauliui pasakojo, kas vyksta Ukrainoje. Tarkim, rytą po apšaudymo jis įkelia saulėtus Charkivo vaizdus ir rašo, kad viskas gerai, gyvenimas tęsiasi. Jo informacija veikė kitaip nei žinių reportažai.
Mums čia besikalbant atrodo, kad šaudyti gali ir kiti, kurie neturi tokios įtakos visuomenei, o už fronto taip pat labai reikia žmonių ir būtent Žadanas čia gali labai daug nuveikti. Nebūdami ten negalim suprasti, bet tikriausiai čia suveikė labai asmeniški dalykai, gal draugai, gal dar kažkas, o gal tiesiog jis pajuto, kad ten dabar gali daugiau nei čia.
Man atrodo, jis tikrai nėra naivus ir puikiai supranta, ką ir kodėl daro. S. Žadanas visą laiką tuo gyveno, tad nekyla mintis, kad į frontą išėjo tiesiog rinkti medžiagos naujai knygai. Kartais juk būna menininkų, kurie kažkur ten trinasi ir paskui sugrįžta neva su autentiška patirtim. Čia ne tas atvejis. Tai tik patvirtina, kad „Duonos paliaubos“ dengtos gyvenimu.
– Dar noriu atkreipti dėmesį į „Duonos paliaubų“ vizualą, nes jis taip pat labai svarbi šios knygos dalis. Sako, atsitiktinumų nebūna, bet, įdomu, kaip netikėtai leidykloje atsidūrę dailininkės ir scenografės Gabrielės Šaulytės darbai atrado bendrą kalbą su S. Žadano tekstu. Gabrielė kuria visą teatrą – lipdo miniatiūrines figūrėles, kuria scenografiją, apšvietimą, mizanscenas ir tada fotografuoja. Žodžiu, tai, ką matome fotografijose, – didelio kūrybinio darbo rezultatas. Kaip tau šiandien Gabrielės darbai atrodo šalia S. Žadano tekstų?
– Pirmiausia jie teatriniai. Gabrielė tose fotografijose sukuria visą teatrą, ir, svarbiausia, nuotaiką. Žmonės jos kūriniuose vieniši, apleisti, kažkur einantys ir kažko ieškantys. Tokie ir „Duonos paliaubų“ veikėjai. Man atrodo, kad vaizdai kalbasi su tekstu, suteikia tekstui distanciją ir kartu leidžia jame atpažinti savo patirtis. Tie darbai primena animacinius filmus, kuriuose fikcinis pasaulis kartais atrodo baugus, o kartais labai šiltas ir atpažįstamas. Tas atsitiktinumas, kaip šie vaizdai susitiko su tekstu, visiškai pasiteisino.
– Vertimai vertimais, o kada pasirodys tavo paties knyga?
– Po truputį bręsta pažado išpildymas skaitytojams, kurie vis klausinėja, kada bus „Pietinia kronikas“ tęsinys. Man vis atrodo, kad iki galo dar nesuvedžiau sąskaitų su tuo laiku – Nepriklausomybės pradžia. Gal šįkart sunkiau rašyti ir todėl, kad pasakojimo centre merginos istorija. Nors kai dirbi teatre, kuri įvairius personažus, ne tik vyriškus, viskas atrodo normalu. Bet prozoj kitaip. Kiekvienas knygos rašymas, jei leidi sau rašyt tiek, kiek reikia, tai galynėjimasis su savo lūkesčiais, įsivaizdavimais bei pačiu savimi. Visi rašytojai desperatiškai nori atrodyti geresni nei yra, todėl ir kankinasi. Galiausiai nugali tuštybė ir sakai: „ai, bus gerai ir taip“, arba nugali savigraužos monstras – esi nelaimingas ir neleidi knygų. Tai kol kas rašau naują knygą – esu išsikėlęs sau kartelę ir su ja galynėjuosi.
