Būtent taip ukrainiečių kalba vadinasi žurnalisto dar prieš karą parašyta knyga „Zelenskis be grimo“. Paskutiniuosius šios knygos puslapius S. Rudenka rašė slėptuvėje, aidint sprogimams, iš Kijivo jau pasitraukęs į Lvivą. Jis niekaip negalėjo planuoti nepaprastos savo knygos sėkmės – šiandien knyga išleista 25 pasaulio šalyse, o jos autorius dalija interviu didžiausiems pasaulio televizijos kanalams ir svarbiausiems leidiniams – „The Sunday Times“, „The Washington Post“, „The Guardian“, „Der Spiegel“, „Newsweek“.
Lietuvoje S. Rudenkos knygą „Zelenskis“ išleido leidykla „Alma littera“, į lietuvių kalbą knygą išvertė Jovita Liutkutė. Vos pasirodžiusi ji jau pateko į perkamiausių naujienų dešimtukus, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Ukrainos žurnalistas supranta: jei ne karas, jo knygos pasauliui nereikėtų. „Manoji Zelenskio istorija buvo pirmoji, išvydusi pasaulį tuo metu, kai visi norėjo sužinoti, kas yra tas Ukrainos prezidentas, – jis sako. – Kai pradėjau rašyti knygą, kolegos šaipėsi: kokia čia politinė biografija?! Ką galima pasakyti apie žmogų, atėjusį iš pramogų verslo pasaulio – scena, teatras, televizija, vakarėliai? Knygoje stengiausi pažvelgti į Zelenskį kitų žmonių akimis, tačiau tikrąjį Zelenskio veidą, neabejotinai, mums ir pasauliui parodė karas.“
Knygos autorius pasakoja, kad 2019-aisiais V. Zelenskis gavo didžiulį tautos pasitikėjimo kreditą, tačiau iš tiesų Ukrainoje niekas labai ir nepasikeitė: „Mes jį išrinkome, jį kritikavome, man išvis atrodė, kad praeis pustrečių metų, Ukrainą ištiks nauja rinkimų revoliucija ir ieškosime naujo lyderio. Viskas pasikeitė šių metų vasario 24 dieną, kai ankstų rytą Ukrainos sostinėje pradėjo sproginėti raketos, kaukti sirenos, į miestą veržėsi rusų desantininkai. Tą rytą pamačiau visiškai kitą Zelenskį. Jame nebeliko teatrališkumo, juokelių, mačiau drąsų, už savo šalį atsakyti pasirengusį žmogų. Jis liko apsuptame Kijive, aiškiai suvokdamas, kad rusų diversantai tik ir laukia progos jį nužudyti“, – apie pirmąsias karo akimirkas pasakoja žurnalistas.
Jis visiškai tikras: vasario 24 dieną visų Ukrainos politikų reitingai tapo lygūs nuliui, žmonėms pasidarė aišku, kad buvęs gyvenimas niekada nebegrįš, o pergalė kare sugriaus sistemą. „Vis galvoju: jei būtume turėję kažkurį iš senųjų prezidentų, Putino diktuojamos sąlygos tikrai būtų priimtos ir šaliai nenaudingi susitarimai padaryti. Zelenskis oriai priėmė smūgį, jo stilius, tonas, nediplomatija leidžia visiškai kitaip bendrauti ir kalbėti su pasauliu. Prezidentą, buvusį komiką, stovėdami aplodismentais pasitinka kitų šalių parlamentai, tie aplodismentai skirti visai ukrainiečių tautai. Kartais sunku patikėti, kad tai – tiesa, kad Zelenskis per trumpą laiką tapo žmogumi, kurio įtaka itin stipri ne tik savo šaliai, bet ir Europai, pasauliui. Pagaliau pasaulis ėmė skirti rusą nuo ukrainiečio!“
Knyga apie prezidentą Zelenskį nėra pirmoji knyga apie Ukrainos prezidentą S. Rudenkos karjeroje. Politikos žurnalistas yra parašęs septynias knygas. Jose nagrinėjo buvusių Ukrainos prezidentų – Viktoro Juščenkos, Viktoro Janukovyčiaus aplinką, rašė apie buvusią Ukrainos premjerę Juliją Tymošenko, dar buvo knyga apie turtingiausius Ukrainos žmones, o „220 faktų iš Janukovyčiaus gyvenimo“ liko gyvuoti tik internete, nes neatsirado leidykla, kuri būtų drįsusi ją išleisti.
Parašęs knygą apie prezidentą V. Zelenskį, S. Rudenka ją mėgino siūlyti vienai Lenkijos leidyklai, tačiau atsakymo negavo. Karo pradžioje su ukrainiečių žurnalistu susisiekė leidybos agentas iš Vokietijos. Knyga buvo papildyta keletu skyrių, kuriuose aprašyti karo įvykiai, o po trijų savaičių ją jau galėjo įsigyti Portugalijos skaitytojai.
„Aš mačiau, kaip griuvo Sovietų Sąjunga, mačiau, kaip niekas negalėjo sustabdyti tos grandininės reakcijos, kurią pradėjo Baltijos šalių žmonės. Labai tikiu, kad gąsdinanti ir pasauliui grasinanti Rusija vieną dieną sprogs tarsi balionas. Ir tada prasidės tai, ko nebus įmanoma sugrąžinti. Su siaubu laukiame žiemos, juk suvokiame, kad nebus lengva ją ištverti. Tačiau baimės nebėra. Po to, ką rusai padarė Mariupolyje, Bučoje ir kituose Ukrainos miestuose, iliuzijų niekas apie šią šalį nebeturės“, – įsitikinęs ukrainiečių rašytojas S. Rudenka.
Skaitykite knygos ištrauką:
Trečias skyrius
„Stadionas, tai stadionas!“
2019 metų balandžio 19 dieną didžiausias Ukrainos stadionas – Nacionalinis sporto kompleksas „Olimpijskij“ – ūžė.
Dvidešimt tūkstančių žiūrovų laukė Petro Porošenkos ir Volodymyro Zelenskio debatų. Pirmą kartą per visą Ukrainos prezidento rinkimų istoriją, iš tribūnų sklindant publikos keliamam triukšmui, kandidatai mėgino priremti vienas kitą prie sienos. Šį renginį filmavo ir transliavo 150 televizijos kanalų.
Galima sakyti, per visą prezidento rinkimų kampaniją Porošenkos komandos žmonės leido sau niekinamai kalbėti apie Volodymyrą Zelenskį. „Holograma“, „klounas“, „Kolomoiskio marionetė“, „Kremliaus statytinis“ – tai toli gražu ne visas sąrašas epitetų, kuriuos kone kasdien kaip mantrą kartojo Petro. Ir jis, ir jo politinių kampanijų specialistai buvo įsitikinę, kad kandidatas Zelenskis – tai kažkoks visiškas nesusipratimas.
Norint tai įrodyti – bent jau taip manė Porošenkos komanda, – pakaks viešų debatų. Taip, taip, vienos iš politinės daugiakovės rungčių, kurioje tuometis prezidentas jautėsi esąs itin patyręs. O Zelenskis? Ko laukti iš komiko? Atmintinai išmoktų kalbų? Bendražygių sufleravimo? „Juk aš jį sumalsiu į miltus“, – ko gero, galvojo Petro. Ir skaudžiai apsiriko. Mat paaiškėjo, kad Zelenskis debatams ruošėsi visą savaitę. Bent jau taip tvirtina Andrijus Bohdanas.
Reikia pasakyti, kad Porošenkos komanda dar prieš pirmą rinkimų turą primygtinai reikalavo surengti kandidatų debatus. Tada jau buvo aišku, kad į šį postą yra trys pagrindiniai pretendentai: Petro Porošenka, Volodymyras Zelenskis ir Julija Tymošenko. Bet studijos „Kvartal 95“ meno vadovas visiškai nekreipė dėmesio į kvietimą dalyvauti debatuose. Tad jau tarp pirmo ir antro prezidento rinkimų turo noras išvilioti varžovą iš virtualaus į realų pasaulį ir įrodyti jo, kaip politiko, bejėgiškumą Petro Oleksijovičiaus štabo nariams tapo įkyria ir būtina įgyvendinti idėja.
Vis dėlto po dvi savaites trukusių diskusijų Zelenskis pats pakvietė Porošenką į debatus. Šie turėjo vykti likus dviem dienoms iki antrojo rinkimų turo – balandžio 19 dieną 19 valandą „Olimpijskij“ stadione. Juose turėjo būti žiūrovų ir žurnalistų, debatus turėjo transliuoti visi šalies televizijos kanalai – tokia buvo Volodymyro iškelta sąlyga. Porošenkai skirtas Zelenskio įrašytas vaizdo kreipimasis priminė ištrauką iš kino filmo. Zelenskis žingsniuoja Nacionalinio stadiono koridoriumi, paskui išeina į lauką ties 73 sektoriumi ir kaip tikras kovotojas kviečia savo varžovą į debatus.
Visiškai suprantama, kad aktorius pasirinko sau artimą aplinką – sceną, žiūrovus, plojimus, televizijos kamerų prožektorius. Po trumpų diskusijų Porošenka buvo priverstas sutikti su tokiu debatų formatu. Jis taip troško sumenkinti savo varžovą, kad sutiko su visomis Zelenskio sąlygomis.
Stadione – dvi palaikymo komandos. Dvi scenos. Du koncertai vienu metu. Porošenkos ir Zelenskio šalininkų sektoriai. Debatų vedėjai – populiarūs ukrainiečių žurnalistai Olena Froliak ir Andrijus Kulikovas. Kandidatų į prezidentus komandos. Rodos, jau nieko netrūko, nebent atnešti į stadioną kandidatų į prezidentus čempionų diržus ir, kaip per bokso varžybas įprasta, paskelbti: „Ladies and gentlemen...“
Tauta laukė reginio. Ir sulaukė.
Porošenka paliko savo sceną ir patraukė link scenos, kurioje stovėjo Zelenskio komanda. Petro ir Volodymyras paspaudė vienas kitam ranką ir pradėjo debatus.
Volodymyras Zelenskis pasirodė esąs ne toks jau beviltiškas, kaip įsivaizdavo Petro Porošenka. Tai, kas balandžio 19 dieną vyko nacionaliniame stadione „Olimpijskij“, vargu ar galima pavadinti debatais. Tai buvo tipinė KVK1 laida. Tiksliau sakant, dviejų kapitonų konkursas. Jame Volodymyras jautėsi kaip žuvis vandenyje. Taip, jo pasirodyme buvo nemažai iš anksto paruoštų posakių. Taip, Donbaso Liaudies Respublikos smogikus jis pavadino sukilėliais. Taip, jis vaikiškai savo varžovui pažadėjo, esą po prezidento rinkimų kampanijos šio laukia sunkūs laikai. Bet Zelenskis atrodė nuoširdus. Ir šį įspūdį, ko gero, gadino tik jo bičiulis „kvartalietis“ Jevgenas Košovas, kuris išėjo į sceną vilkėdamas sportinį nertinį su gobtuvu ir užrašu POHUY.
Porošenkos ir Zelenskio pokalbis apie šalies ateitį taip ir neišsirutuliojo. Tą žodžių dvikovą galima pavadinti abipusių kaltinimų, viešų priekaištų, politinių provokacijų ir panašių veiksmų lavina. Komikas penktajam prezidentui prikaišiojo korumpuotus draugus, prekybą krauju, nebaigtas tirti Maidano bylas ir besitęsiantį karą Donbase. Porošenka priekaištavo Zelenskiui dėl to, kad jis vengė atlikti privalomąją karo tarnybą, kad nėra savarankiškas politikas, kad palaiko ryšius su Kolomoiskiu ir kad jam už nugaros kyšo buvusių Regionų partijos veikėjų ausys.
Vis dėlto aktoriniu meistriškumu Zelenskis pranoko Porošenką, privertęs jį stadione „Olimpijskij“ klauptis prieš žuvusiųjų šeimas.
„Aš nesu jūsų varžovas, aš – jūsų nuosprendis“, – šie skambūs, išdidžiai ištarti ir Porošenkai skirti Zelenskio žodžiai, rodos, nulėmė „Olimpijskij“ stadione vykusių debatų baigtį. Tiksliau, jais baigėsi penkerius metus trukusi Petro kadencija ir prasidėjo Volodymyro politinė karjera.
Galima sakyti, su tokiomis pat klaidomis, kokias darė ir jo varžovas.
Su jo komandos nariams metamais kaltinimais korupcija.
Su bičiuliais ir krikštatėviais valdžioje.
Tačiau visiškai aišku viena: vargu ar Zelenskis galėjo įsivaizduoti, kokie išmėginimai jo ir visos šalies laukia 2022 metų vasario pabaigoje, o Ukrainos žmonės nė neįtarė, kad prasidėjus didžiajam karui pamatys visiškai kitokį prezidentą.