LRT.lt kalbinti kino teatrų atstovai sako, kad 2014-ieji buvo itin sėkmingi kino salių lankytojų skaičiumi. „Forum Cinemas“ projektų bei Lietuvos kino industrijos asociacijos vadovas Gintaras Plytnikas pažymi, kad kino teatrų lankytojų didėja ne tik didžiųjų miestų kino salėse, bet ir visoje Lietuvoje.
„Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje kino teatrų skaičius neauga, tačiau mažesniuose miesteliuose savivaldybės, europiniai fondai sudaro galimybes renovuoti arba skaitmenizuoti kultūros centrus, mažesnius kino teatriukus. Tai reiškia, kad jie gali pradėti profesionaliai rodyti kiną“, – pastebi G. Plytnikas.
„Kino salių lankytojų daugėja lietuviško kino sąskaita. 2014 metai, mano galva, kino teatrams ir lietuviškam kinui buvo rekordiniai. Tam įtakos turėjo Emilio Vėlyvio filmas „Redirected“: vienas filmas sugebėjo sugeneruoti 10 proc. visų metų lankytojų. Aišku, buvo ir daugiau stipresnių filmų – Igno Jonyno „Lošėjas“, Ričardo Marcinkaus „Pakeliui“. Nacionalinis kinas sulaukė apie 20-25 proc. visų metų lankytojų. Nacionalinis kinas išjudino netgi provinciją – jie pradėjo vaikščioti į teatrus, laukti, kada atvažiuos koks „kinobusas“ ir parodys lietuvišką kiną“, – sako R. Bilinskas.
Nekomercinio kino teatras „Pasaka“ taip pat pastebi lankytojų skaičiaus augimą, tačiau viena iš kino teatro įkūrėjų Greta Akcijonaitė sako, kad tam reikėjo pastangų.
„Kino teatre atlikome reformų, pradėjome intensyvesnę komunikaciją, todėl mūsų kino teatro lankomumas per pastaruosius pusę metų šiek tiek auga. Tačiau nors publika yra pastovi, susiduriame su problema ją išlaikyti.
Tikrai sunku dirbti su rimtos tematikos filmais, trunkančiais ilgiau nei 2 valandas, kuriuose rodomos pasaulio arba žmogiškosios tragedijos. Dauguma kino ekrane nori matyti šviesų, gražų gyvenimą, nedidelius sukrėtimus, o ne egzistencinius dalykus. Nors ir toks kinas turi savo žiūrovus, jų yra kur kas mažiau“, – kalba G. Akcijonaitė.
Mėgsta „pažvengti“
Kino centrų atstovų teigimu, lietuviai dažniausiai renkasi šeimos filmus, animaciją (apie 20-25 proc. visų lankytojų apsilanko juose). Taip pat mėgstamos yra komedijos bei veiksmo, nuotykių filmai su specialiaisiais efektais, siaubo filmai. Rečiau žiūrovai renkasi dramas, rimtesnio, sunkesnio turinio filmus.
„Žmonės dažniausiai lankosi tuose filmuose, kuriuose yra daug specialiųjų efektų. Taip pat komedijose, visi eina „išsižvengti“. Nes gi smagu „pažvengti“, kada „žvengia“ visi. Labai daug dėmesio sulaukia lietuviškai dubliuoti animaciniai didžiojo Holivudo („Disney“, „Dreamworks“) filmai. Šie trys žanrai yra tai, kas valdo Lietuvos žiūrovus, į ką renkamasi gausiausiai“, – sako G. Plytnikas.
Anot pašnekovo, būtent šių filmų žiūrėti einama į kino teatrus todėl, kad namuose legaliai ar nelegaliai be specialiųjų efektų juos žiūrėti nėra įspūdinga ir įdomu.
Kokybė – apgailėtina
Savo ruožtu kino kritikas ir istorikas G. Jankauskas peikia 2014-aisiais daugiausiai auditorijos sulaukusio lietuviško komercinio kino kokybę, kritikos negaili ir didžiajai daliai Holivudo kino produkcijos.
„Komercinio lietuviško kino kokybė yra apgailėtina. Taip pat ir su holivudiniu. Kovoti su komerciniu kinu – tas pats, kas kovoti su vėjo malūnais. Jis visada egzistavo ir egzistuos, ir visada turės didesnę auditoriją nei nekomercinis.
Nuolat girdžiu žmonių maldelę „mes ir taip sunkiai dirbame, gyvename pilname streso pasaulyje, nenorime apsikrauti kažkokiomis problemomis, norime nueiti į kiną pasilinksminti“. Ir linksminasi žiūrėdami tokius filmus, kaip „Bukas ir bukesnis“ ir kitus kvailus tuščiavidurius reginius. Su jais labai sunku diskutuoti, kad tai yra primityvu, kad, galų gale, yra klasikinio – tikro – intelektualaus humoro. Žmonės vis tiek mieliau renkasi komercinius filmus, kad pamatytų tuos gyvus žmones, kuriuos mato per televiziją. Jūs tikriausiai skaitėte apie rekordinius pinigus, kuriuos uždirba visokie „valentinai“, „Redirected“ ir moterys, kurios meluoja geriau ir televizijoje, ir netgi kino teatruose. Kas iš to, kad mes čia diskutuosime, geras ar blogas komercinis kinas yra, liaudis renkasi tokį meną ir čia nieko nepadarysi“, – apgailestauja kino kritikas.
Pašnekovo teigimu, kino industrijos ir žiūrovų auditorijos transformacija prasidėjo nuo „Žvaigždžių karų“. Jie davė postūmį koncentruotis į fantastinius, komercinius reginius. Pasak G. Jankausko, dabar kas antras rodomas filmas pasižymi tuo, kad jame mažai siužeto, daug gražių kostiumų, vaizdų ir efektų.
Auditorija – suvaikėjusi
G. Jankausko teigimu, kino salių auditorija pastebimai jaunėja, netgi vaikėja: „Dabar atsiranda tokie filmai apie „kempiniukus plačiakelnius“, „Lego“ filmai. Nebežinau, kur galima dar labiau „pajaunėti“. Tokie filmai pasaulyje surenka šimtus milijonų dolerių, ir Lietuva tikrai nesiskiria kažkuo nuo kitų šalių.“
Pasak kino kritiko, statistinis kino salės lankytojas – kino seanso metu neužsičiaupiantis jaunuolis.
„Užsičiaupti jam nėra kada, nes jis atsineša kibirą spragėsių, du litrus gazuoto gėrimo. Toks yra statistinis Lietuvos kino salės lankytojas. Ir, žinoma, jis nenori, kad jam kažkas (turiu mintyje rimtą probleminį kiną) trukdytų šį valgymo ir virškinimo procesą. Jis nori, kad tai, kas vyksta ekrane, netrukdytų tam, ko jis į kiną atėjo“, – vidutinį kino salės lankytoją apibūdina kino kritikas.
Piratai: kenkia kūrėjams, bet ne kino salėms?
R. Bilinsko teigimu, specialieji efektai visada pripildo kino teatrų sales, nes namuose to atkartoti neįmanoma, todėl žmonės retai renkasi nelegaliu būdu žiūrėti tokius filmus namuose. Tačiau, anot pašnekovo, nuo piratavimo labai nukenčia kokybiško turinio filmai: „Jei internetiniuose portaluose atsiduria kokybiškas draminis intelektualus filmas, jo pajamos krenta 50-70 proc. Kai į salę susirenka penki namuose filmo dar nematę žiūrovai, tokį filmą rodyti tampa nuostolinga.“
Savo ruožtu G. Plytnikas atkreipia dėmesį į tai, kad 60 proc. žmonių Lietuvoje žino žiūrintys vogtus filmus ir vis tiek tai daro. Dar 30 proc. nežino, ar žiūri vogtus, ar legalius, nes už peržiūras reikia mokėti. „Todėl, net jei peržiūra kainuoja tik vieną eurą ar litą, žmogus galvoja – „tai legalu, nes aš moku“. Nesvarbu, kad atlygis patenka į vagies kišenę, o jis nei mokesčius moka, nei su autoriais dalinasi“, – apgailestauja G. Plytnikas.
Dėl šalyje nevaldomo piratavimo pašnekovas kaltina valdžios neveiksnumą. Jo teigimu, motyvuodami asmeninių domenų apsauga, valdžios atstovai nesiima jokių priemonių, kad piratavimas būtų pažabotas arba kad būtų sukurtos legalios filmų peržiūros erdvės internete.
„Jei mano filmas buvo pavogtas ir patalpintas internete, aš sunkiai galiu pasiekti, nežinau, į ką kreiptis, kad tą mano filmą iš ten pašalintų. Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, šalyse, kuriose jau reikalai pajudėję, jau kitą dieną už durų gali sulaukti policininko, jei tuoj pat nesureaguosi į pranešimą, kad savo interneto svetainėje galimai laikai vogtą daiktą. O mūsų funkcionieriai nieko nedaro“, – piktinasi G. Plytnikas.
G. Jankauskas pažymi, kad Lietuvoje pirataujama ne daugiau nei kitose šalyse: „Jūs pasidomėkite, kiek uždirba kino salės. Mano žiniomis, 2014-ieji Lietuvos kino salėms buvo patys pelningiausi metai. Jei mes sakome, kad jauni žmonės piratauja, parsisiunčia filmus ir dėl to neina žiūrėti, tai aš noriu paklausti, kas tada žiūri tuos visus „transformerius“ ir „kempiniukus“? Tikrai ne pagyvenę inteligentai, ne pedagogai, tikrai ne tie, kurie mieliau nueina simfonijos pasiklausyti ar rimto spektaklio pažiūrėti. Tame, kad mes masiškai pirataujame ir dėl to kino centrai netenka pajamų, yra tik dalis tiesos. Statistika tai paneigia – vienas kitam netrukdo.“