Jason Rekula „Paslaptingi piešiniai“ – siaubo romanas, kurį įvertino ir kitiems rekomenduoja ir garsusis Stephenas Kingas.
Iš priklausomybių liūno išsivaduoti bandanti Melori Kvin gauna tobulą darbo pasiūlymą. Ką tik reabilitacijos kursą baigusi 21-erių mergina kviečiama padirbėti aukle.
Melori puikiai sutaria ir su Tedžiu, jai patinka mieli, vaikiški jo piešinėliai: medžiai, triušiai, balionai. Vieną dieną Tedis nupiešia vyrą, miške tempiantį už kojos moters kūną. Berniuko tėvai ramina, kad tai tik vaikiškos iliuzijos, bendravimo su įsivaizduojama drauge pasekmė. Tačiau Tedžio piešiniai vis dažniau peržengia vaiko galimybių ribas, darosi vis grėmingesni. Ir tikroviškesni.
Melori įtaria, kad prie to prisideda antgamtinės jėgos. Net ir suvokdama, kaip beprotiškai tai skamba, ji mėgina iššifruoti piešinius ir perprasti jų siunčiamą žinutę. Ar Tedžio piešiniai tikrai gali atskleisti prieš kelis dešimtmečius šiuose namuose įvykdytą žmogžudystę, o gal tai tik liguistos fantazijos vaisius? Ar Melori gali išgelbėti berniuką? Ar jį pražudyti?
„Kuo ši dar pasirodė įdomi ir išskirtinė, tai tuo, kad kadangi čia daug pasakojama apie piešimą, ji taip pat labai praturtinta piešiniais, kurie neva parodo, kaip piešė tas antgamtinių jėgų užvaldytas vaikas“, – pasakojo J. Žuolytė.
Kita knyga – garsiojo ispanų režisieriaus Pedro Almodóvaro istorijų rinkinys „Paskutinis sapnas“. Dvylika istorijų apima kelis laikotarpius nuo septintojo dešimtmečio pabaigos iki šių dienų – ir atspindi kai kurias intymiausias jo manijas, taip pat jo, kaip menininko, evoliuciją. Tamsūs mokyklos metai, grožinės literatūros įtaka gyvenimui, netikėtas atsitiktinumo poveikis, humoro rafinuotumas, šlovės trūkumai, susižavėjimas knygomis ir eksperimentavimas su pasakojimo žanrais.
„Nedidukė knyga, bet labai turtinga turiniu. P. Almodóvarą, kaip režisierių, žmonės vis spaudė, kad rašyk pagaliau savo biografiją, bet jis tam priešinosi – nenorėjo nei pats rašyti, nei kad kiti rašytų apie jį. Jis rado tokią kaip išeitį: sako, aš sudėsiu 12 istorijų – nes jis pats sako neskiriantis žanrų, istorija yra istorija – taigi sudeda jas, bet jų tikrai negalima vadinti biografija. Kai kurios jų yra labai siurrealistinės, kas nenustebins tų, kurie yra matę jo filmų, bet kai kur galima atpažinti, kad tai yra tarsi jo filmų juodraščiai, kai kur tai yra jo gyvenimo istorijos, bet jos vis tiek yra labai pakeistos. Viename apsakyme, pavyzdžiui, jis pasakoja apie moterį, bet žmonės supranta, kad iš tikrųjų įkvėptas buvo Andy Warholo istorijos. Labai įdomu skaityti ir bandyti atspėti, kur čia yra fikcija, kur čia yra tikri faktai, tik kažkiek pakeisti“, – kalbėjo J. Žuolytė.
Trečioji knyga – Ninos Haratischwili „Šviesos stygius“. Tai istorija apie meilę iki skausmo, kovą su likimu ir už mirtį stipresnę draugystę. Tai pasakojimas apie staigius pokyčius, dideles viltis ir praleistas galimybes. Tai taip pat duoklė Gruzijai, Tbilisio miestui ir jo žmonėms.
1987 m.: Sovietų Sąjunga sudrebėjo iš pamatų. Gruzijoje vis dažniau pasigirsta balsų, reikalaujančių atsiskirti nuo kadaise buvusios visagalės milžinės. Besikeičiančiame, chaotiškame, bet gyvybingame Tbilisyje auga keturi draugai: laisvės trokštanti, energinga Dina, protinga ir pragmatiška Ira, romantiškoji Nene, įtakingiausio miesto nusikaltėlio dukterėčia, ir jautrus, motinos netekęs Keto. Beveik viskuo skirtingi, tačiau juos vienija svajonės apie meilę, pripažinimą ir geresnį gyvenimą.
Audringų politinių ir socialinių permainų metu draugės subręsta, tampa moterimis, patiria pirmąsias simpatijas ir turi priimti sunkius sprendimus. Jų draugystė atrodo nesunaikinama – kol dramatiški įvykiai visiems laikams pakeičia jų gyvenimus...
2019 m. Ira, Nenė ir Keto susitinka didžiulėje Dinos fotografijų retrospektyvoje Briuselyje. Nuotraukos pasakoja Sakartvelo istoriją, tačiau jose užfiksuotos ir keturių moterų bendros praeities akimirkos.
Kiekviena fotografija – tai atskira šešėliu virtusi istorija, jų prisiminimų pasaulis, į kurį prasiskverbianti šviesa atskleidžia vis naujas detales, tirpdo tarpusavio priešiškumą ir suteikia jėgų atleisti.
J. Žuolytė pasakojo, kad šios knygos autorė, nors yra kilusi iš Sakartvelo, didžiąją gyvenimo dalį praleido Vokietijoje.
„Nors čia grožinis romanas, tiesą pasakius, aš skaitydama labai patikėjau, atrodo, kad ji išties rašo apie savo gyvenimą, taip viskas įtikinama. Kai pradėjau ieškoti informacijos, supratau, kad visgi ne, bet visas kontekstas, apie nepriklausomybės gimimo pradžią, apie gaujų karus, tame yra daug tiesos – labai turtinga ir labai įdomi knyga, ir neįmanoma ją skaitant negalvoti apie paskutinis įvykius Sakartvele, galbūt galima juos šiek tiek geriau suprasti“, – sakė ji.
