Prieš kelerius metus Vilniaus teatro „Lėlė“ dailininkė ir režisierė Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė sukūrė spektaklį 6-12 metų vaikams „Baisiai graži pasaka“. Siužetu paėmė Jono Basanavičiaus rinkinyje rastą autentišką istoriją šiurpoku pavadinimu: „Apie tai, kaip ragana mergaitei galvą nukando“. Išėjusi į svetimą, tamsų pasaulį, mažoji pasakos veikėja kitų personažų buvo įspėta dėl gresiančios nelaimės, kol galiausiai sutiko piktąją Raganą. Jos praryta mergaitė, režisierės sumanymu, atgimė nuostabaus grožio gulbe.
Laiminga tai pabaiga, ar ne – niekas iš vyresniųjų žiūrovų nekvaršino sau galvos. Tėveliams atrodė, kad spektaklio vaizdai pernelyg gąsdina jų atžalas. O vienas žinomas aktorius, žiūrėjęs spektaklį su savo dukra, į šuns dienas išdėjo... pačią pasaką.
„Suprantama, siekiau vaikus truputį pašiurpinti, kad jiems būtų įdomu žiūrėti, – kalbinta DELFI, prisipažino A. Bagočiūnaitė-Paukštienė. Vis dėlto ji nenorėjo sutikti, kad tokie pasakojimai žaloja vaikų psichiką. „Eglės vaikai virsta medžiais, Sigutė puola į žarijų duobę, raganos taukai ant sniego blizga – juk tai irgi baisu“, – sakė ji.
Mokosi įveikti baimę
„Lietuvių folkloras man atrodo labai svarbus ir reikalingas, ypač globalizacijos laikais. Pasakose ieškojau atramos. Mąsčiau apie paauglius ir spektaklį, kuris juos paskatintų domėtis tautosaka“, – teigė A. Bagočiūnaitė-Paukštienė.
Scenoje ji norėjo perteikti mitinio laiko ir erdvės vaizdiniją, sapniškas vizijas. „Visuose mituose herojus išeina ko nors ieškoti. Patekęs į svetimą aplinką, turi kovoti, išlikti, įveikti priešus. Jei perpranta kito pasaulio dėsnius – laimi. Jei ne – žūva. Tada transformuojasi ir tarsi persikelia į kitą pasaulį. Tokią kelionę literatūros specialistai vadina savojo „aš“ paieškomis. Tai tiesiogiai siejasi su iniciacija, kai po tam tikrų apeigų ar įveiktų kliūčių, paauglys priimamas į suaugusiųjų tarpą“, – aiškino „Lėlės“ dailininkė statytoja.
Anot A. Bagočiūnaitės-Paukštienės, pasakos net ir vyresniuosius mokė tinkamo elgesio, atsargos. O vaikai, klausęsi tokių šiurpių pasakų, jautė baimę ir mokėsi ją įveikti. „Raganą dabar mes labai suvulgariname, esą tai bloga baisi boba. Tačiau nuo pirmykščių laikų ji buvo dvilypė būtybė, Kosminė motina, kuri duoda gyvybę ir ją atima. Ji nėra nei bloga, nei gera. Dievui nieko nėra gero ar blogo, tik žmogus sugalvojo moralę ir pagal tai ėmė viską vertinti“, – samprotavo režisierė.
Keistos potekstės gąsdina vaikus
DELFI kalbinti psichologai ir psichoterapeutai sutarė, kad pasakos vaikui suteikia aiškumo, perteikia supaprastintą pasaulio vaizdą. Jos padeda suvokti savo emocijas, spręsti kilusias problemas, moko drąsos, pasitikėjimo savimi, žinojimo, kad už kiekvieną gerą ar blogą darbą turi būti atitinkamai atlyginta. Ir svarbiausia – jos moko svajoti.
„Tautosakoje, pasakose, kurios perduodamos iš kartos į kartą, užkoduoti tam tikri gyvenimo tiesų, tikrovės, šeimos santykių aspektai. Juos svarbu atskleisti vaikams. Bauginančią kliūtį įveikęs personažas tampa pavyzdžiu, kaip kebli problema gali būti išspręsta tikrovėje. Pasakos elementai padeda vaikui įveikti baimes, išmokti spręsti uždavinius“, – tikino šeimos psichologė Giedrė Gutautė-Klimienė. Anot jos, susitapatinęs su pasakos veikėju, vaikas lengviau įveikia tam tikrus psichologinius sunkumus. Pasakos veiksmingos kovojant su baimėmis, tėvų skyrybomis, sunkumais šeimoje, gelbsti vaikus nuo agresijos.
Ar tinka vaikui skaityti pasakas su smurto, siaubo elementais, pasak G. Gutautės-Klimienės, priklauso nuo jo amžiaus. „Iki paauglystės – vienuolikos, dvylikos metų – šie elementai gali reikšti didelį nesaugumą. Jaunesnieji patiriamus vaizdinius priima tiesiogiai, neskiria, kur fantazija, o kur – tikrovė. Vaikui atrodo, kad visa tai gali realiai atsitikti jo gyvenime, aplinkoje. Todėl smurtiniai siužetai, kraupios atomazgos, keistos potekstės – gana rizikingas dalykas“, – pabrėžė G. Gutautė-Klimienė.
Vaikai kitaip suvokia mirtį
Šiuo klausimu psichoterapeutas Robertas Balčiūnas laikosi priešingos nuomonės: „Ko gero, viso to žiaurumo pasakose labiau bijo mamos, tėčiai arba biurokratai. Daug ką matuojame pagal savo sugedimo laipsnį. Manau, vaikai nėra jau tokie bejėgiai, jie moka atsirinkti, – kalbėjo R. Balčiūnas. – Be to, jų suvokimas visai kitoks, ir baisiose scenose, kitaip nei mes, gali jokio baisumo neįžvelgti.“
Pasak psichoterapeuto, mažas vaikas kitaip supranta mirtį. Mirtis jam nereiškia pabaigos. „Blogis pasakose turi būti baisus. Negalima jo vaikui daryti simpatiško. Jei vaikas verkia, vadinasi, išgyvena tą pasaką. Nereikia slopinti, mėginti nuo to apsaugoti“, – patarė R. Balčiūnas.
Svarbu ne tai, kokią pasaką skaito tėvai, seneliai, o kaip ją skaito. „Ar pateikia ryšį su laiku, dabartimi, ar mėgina vaikui paaiškinti. Galima skaityti gąsdinant, ir vaikas bijos užmigti. O galima ramiai – aiškinantis, šnekantis su vaiku. Suaugusiojo tikslas yra padėti vaikui suprasti, suvokti ir iki galo išgyventi patiriamą emociją“, – teigė psichoterapeutas.
Blogis tūno mūsų viduje
Tikros pasakos yra žiaurios, tačiau mūsų viduje taip pat nestinga žiaurumo. „Žvelgiant psichoanalitiškai, visa, kas vyksta pasakose – vyksta ir mūsų viduje. O mūsų viduje yra visko – ir gerų herojų, ir blogų, meilės ir pykčio, agresyvumo ir mirties. Per pasakas galima prie to prisiliesti, pamatyti, pajusti. Gėris be blogio pasakose neegzistuoja. Jei nebus vieno, nebus ir kito. Manau, vaikams reikia sekti ir žiaurias pasakas – tai normalu. Per agresiją pasakose atpažįstame savo blogąją pusę, įsisąmoniname ją“, - tvirtino pašnekovas.
Jis pritarė spektaklio režisierės nuomonei, kad tokie veiksmai kaip galvos nukandimas iš tiesų yra iniciacijos simbolis, žymintis paauglio atėjimą į suaugusiųjų pasaulį. „Jis gali būti tiesiogiai susijęs su menstruacijomis, netekties, praradimo jausmu. Pasaką skaitančios mergaitės gauna daug reikalingų atsakymų. Tokie kūriniai jas nuramina“, – tikino R. Balčiūnas.
