„Lietuvos kino bendruomenės mikroklimatas priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Aš dirbu dokumentinių filmų srityje, ne tiek ir daug žinau, kas vyksta vaidybiniame kine. Natūralu, kad visko būna. Bet aš jaučiu, kad mes palaikome vieni kitus. O kokia nuostabi jauna kino karta ateina į Lietuvą, labai faini žmonės, – kalba Giedrė. – Mes esame maža šalis, ir kiekvienas pasiekimas yra mūsų visų stiprybė. Pasaulio žemėlapiuose atsirandantis Lietuvos vardas, atnešamas vieno ar kito filmo, yra didžiulė dovana mums visiems, juk norisi didžiuotis: štai, prašau – lietuviškas filmas. Šalies įvaizdį kuria ne pavieniai filmai, jų visuma, ir dėl to tikrai labai svarbu, kad visiems sektųsi. Jeigu palyginsi, kiek filmų sukuriama, tarkime, Prancūzijoje, ir kiek lietuviškų filmų pasiekia žiūrovus ir pelno apdovanojimus pasaulyje, tai mūsų mažos šalies procentas žymiai didesnis, nei didelių šalių su milžinišku finansavimu.“
Kūrėja šypsosi, kad namuose jau turi visą „gervių fermą“. Anot jos, smagu, kai apdovanojimu įprasminamas darbas: „Bet kuriam kūrėjui įvertinimas yra malonus, tai natūralu, nes mes visi kuriame filmus, įdėdami labai daug darbo, laiko. Būtų labai liūdna, jei tiek metų dirbai, ir nei žiūrovams, nei kritikams tai nėra neįdomu. Žinoma, yra filmų, kurie atrandami vėliau. Bet smagu, kai įvertina ir esant gyvam. Aišku, apdovanojimuose yra ir šiek tiek loterijos: kokie filmai sukrito tais metais, kas vertina ir t.t. Juk kinas nėra olimpiada, kai fiksuoji objektyvų rezultatą, kas atbėgo greičiausiai. Visgi svarbiausia tai, kad nacionaliniai apdovanojimai – tai kino ir mūsų visų šventė“.
G. Žickytė mano, kad lietuviškų „Sidabrinių gervių“ atveju svarbu pabrėžti tai, kad organizatoriai stengiasi atkreipti visuomenės dėmesį į lietuvišką kiną: „Čia gyvenančiam žmogui galbūt nėra jokio skirtumo, kad vienas tų filmų rodomas Amerikoje, kitas pelno apdovanojimą Venecijoje. Bet jei viena ar kita „gervė“ paskatins žiūrovą pasidomėti lietuvišku kinu, tai ir bus pagrindinis apdovanojimas. Kinas vis tik yra dialogas: labai svarbu, kad jis būtų pamatytas, kažką viduje sujudintų.“
Per pasaulį toliau keliauja ir jos dokumentinis filmas „Šuolis“, jau pelnęs 8 tarptautinius apdovanojimus, aplankęs visus žemynus. Šiuo metu „Šuolis“ yra platinamas Šiaurės Amerikoje ir Kanadoje per „Apple“, „Amazon“ ir kitas platformas, o nuo birželio bus rodomas visoje Amerikoje. Išskirtinis atvejis, kai lietuviškas filmas pasiekiamas tokios didelės auditorijos ir tokiu plačiu mastu.
Režisierė sako, kad pati šiuo metu jaučiasi lyg bėgtų maratoną, – darbų tiek, kad jau pasimiršo vos prieš savaitę aplankytas Kanų kino festivalis. Kita vertus, jis paliko ir nepamirštamų įspūdžių.
„Visų pirma, tai buvo a.a. Manto Kvedaravičiaus „Mariupolis 2“. Šio filmo rodymas tapo ypatingu įvykiu. Tai darsyk išgyvenau, grįžusi iš Kanų į lietingą Lietuvą: ten buvo saulė, malonūs, atsipalaidavę žmonės, net ir visi susitarimai, pasiekiami Kanuose, vyksta daug lengviau dėl tokios atmosferos. Kartais net pamiršti, kad Ukrainoje vyksta karas, esi tarsi visai kitoje realybėje. Bet aš grįžau iš Kanų, saulę, basutes ir puošnias sukneles pamiršau jau per pirmą pusvalandį, viskas išgaravo, tačiau širdyje liko Manto filmas, kuris net netelpa į tradicinio filmo kanonus. Manto filmas – reiškinys. Ir labai skaudus, ir labai liūdnas. Liko ten išgyventa patirtis ir Manto pagerbimas. Ir žiauri šio karo realybė“.
Režisierė pasakoja, kad į pačią filmo premjerą nespėjo atvykti, nes vėlavo lėktuvas. Tačiau šią juostą ji su kolegomis pamatė kitą dieną, nuvykusi į peržiūrą, skirtą žiniasklaidai. „Po filmo susitikome ir Manto filmo bendraautorę, jo sužadėtinę Hanną, ir kitus grupės narius iš Ukrainos. Man tai buvo bene svarbiausias dalykas – juos visus pamatyti, apkabinti, – sako G. Žickytė. – Gerai, kad per neįtikėtinai trumpą laiką sumontuotas Manto kūrinys pristatytas būtent Kanuose, nes tai yra didžiulė platforma, iš kurios labai plačiai gali paskleisti žinią. Svarbu, kad mūsų toks talentingas ir nepaprastas kūrėjas, kurio, deja, jau nebėra su mumis dėl šių siaubingų tragiškų aplinkybių, buvo pagerbtas pasaulio kino šventėje. Jo filmas kalba apie tai, kas dabar vyksta. Tai labai giliai įsiskverbė ir išliko ne tik dėl to, kad buvo sukurta lietuvio kolegos, nuostabaus žmogaus, dėl kurio žūties visi labai išgyvename. Šis filmas labai paveikus ir savo tikrumu. Lyg kinas – ne kinas, tarsi ten esi. Tokia ir yra dokumentika – tai, kas labai tikra.“
Po filmo Giedrė jautėsi, lyg pabuvusi viename Mariupolio kiemų: „Man nepaprastai įstrigo tai, ką aš girdėjau – realūs garsai ir Manto balsas, buvo jautru... Žaizda ir netektis. Neįsivaizduoju, ką tenka išgyventi jo artimiesiems ir draugams visame pasaulyje. Tačiau Kanuose M. Kvedaravičiui buvo parodyta pagarba. O meilė ir kūryba stipresnė už mirtį ir stipresnė už karą. Ir jis amžiams gyvens savo kūriniuose.“
M. Kvedaravičiaus bendražygiai, dirbę su juo prie ankstesnių filmų: montažo režisierė Dounia Sichov, garso postprodukcijos grupė Rana Eid, Lama Sawaya, Sherif Allam, Rob Walker, vaizdo postrpodukcijos grupė – Mindaugas Galkus, Mykolas Tuita, Ovidijus Talijūnas, sužadėtinė Hanna Bilobrova bei prodiuseriai Uljana Kim, Nadia Turincev, Thanassis Karathanos įdėjo visas pastangas, kad spėtų pristatyti „Mariupolį 2” Kanuose, oficialioje specialių seansų programoje „Kanų premjeros“, kur filmui atiteko specialus dokumentinio kino prizas. Filmo platinimu pasaulyje užsiims patyrusi, gerai žinoma kompanija „The Match Factory”.
Šį vakarą iškilmingoje „Sidabrinės gervės“ apdovanojimų ceremonijoje taip pat bus išskirtinai pagerbtas M. Kvedaravičiaus atminimas. Renginio transliacija prasidės 20 val. per LRT Plius ir lrt.lt, o nuo 21 val. ceremonija tęsis LRT eteryje. Nacionalinius apdovanojimus organizuoja LKC ir AVAKA.