Tiesa, ji nėra pagrindinė veikėja. Kaip sugalvojo tokią kūrinio struktūrą, kas yra kūrinio centre ir kuo jį nustebino Žemaitė, Sigitas Parulskis (beje, šiandien, vasario 10 d., minintis savo 55-ąjį gimtadienį) pasakoja LNDT teatrologei Daivai Šabasevičienei.
- Pirmiausia noriu pasveikinti ir padėkoti už pjesę „Julija“. Iš pradžių atrodo, kad Tu per daug „badaisi“, bet po to labai stipriai prisijaukini. Pavergia Tavo viso konteksto išmanymas, sugebėjimas operuoti įvairiomis aplinkybėmis. To kartais pasiekia tik rimti literatūrologai savo monografijose. O Tu to pasiekei palyginus glaustoje formoje – pjesėje.
Pjesėje puikiai suderintas Žemaitės laikas su esamuoju, įvairūs politiniai, socialiniai aspektai. Tekstas skaidrus ir prisodrintas poteksčių. („Laukiniai ir pusiau laukiniai gali turėti tik tėviškę, ir ilga kelionė laukia kultūros takais, kad tauta sudarytų sau valstybę.“) Kartais atrodo, kad esi visiškoj dabarty, bet netrukus pajauti Tavo pagarbą būtent Žemaitės dalykams. Labai įdomu skaityti.
Kokia buvo pradžia? Kaip supratau, Tu pjesių „į stalčių“ nerašai. Tik žinodamas ir aptaręs konkrečias aplinkybes. Kas Tave suviliojo šį kartą?
- Viskas labai paprasta, Jolanta norėjo suvaidinti Žemaitę, pasiūlė man rašyti pjesę. Sutikau, nes pasiilgau teatro.
- Šįmet švęsime Žemaitės 175-ių metų jubiliejų, kitais metais bus jos mirties šimtmetis. Žemaitė labai glaudžiai susijusi su lietuvių kultūra. Ką ji Tau reiškia?
- Su lietuvių klasikais mūsų santykis dažniausiai komplikuotas. Kažkodėl mokykla išmoko jų nekęsti, paskui retai prie jų besugrįžtame. Man Žemaitė įdomi kaip rašytoja, tai yra, be jos mūsų ir taip jau skystoje XIX amžiaus pabaigos literatūros istorijoje žiojėtų skylė. Nors Žemaitė labiausiai minima kaip rašytoja, prakalbusi apie moters gyvenimą, bet man stipriausias, įdomiausias jos kūrinys ne „Marti“, o „Petras Kurmelis“ dėl stipraus, sakyčiau, šekspyriško pagrindinį personažą draskančio vidinio konflikto.
- Kuo rėmeisi, rašydamas „Juliją“? Ar turėjo įtakos Adolfo Sprindžio „Žemaitė“, Donato Saukos „Žemaitės stebuklas“, Aldonos Ruseckaitės „Žemaitės paslaptis“, Viktorijos Daujotytės „Žemaitė: gyvenimo gramatika“?
- Daugiausia apie ją sužinojau iš jos laiškų. Mūsų literatūros tyrinėtojai labai idealizuoja senuosius autorius, viena vertus, nedaug jų turime, kita vertus, jie neprilygsta Vakarų kultūrose išaugusiems rašytojams, taigi idealizavimas tarsi kompensuoja realaus svorio trūkumą.
- Pjesės nepavadinai „Žemaitė“, tarytum atsitraukdamas nuo pavadinimo tiesmukiškumo. Kaip gimė pavadinimas „Julija“?
- Na, taip, Žemaitė labai jau nuvalkiota emblema. O Julija – tai ir mirusios mergaitės, Dorotėjos dukters vardas. Man ši sąsaja irgi svarbi.
- Ką Tu laikytum šio kūrinio epicentru? Kaip apskritai suformavai veikėjų kompaniją?
- Centras – moteris, kuri siekia tapti žmogumi. Ši pjesė ne apie emancipaciją, ne apie feminizmą, bet apie norą. Šiuo atveju, Dora nori susigrąžinti asmenybę (būti ne tik žmona ir motina ir pan.), o Žemaitė nori rašyti, tai yra, būti daugiau nei tik motina ir gyvulius auginanti sodietė.
Johno Maxwello Coetzee‘s knygoje „Boyhood“ yra toks epizodas. Veiksmas vyksta Pietų Afrikoje, po Antrojo pasaulinio karo. Mama nusiperka dviratį, nors nemoka juo važiuoti. Tėvas sako: moterys nevažinėja dviračiais, o mama atkerta: tu manęs neįkalinsi šiuose namuose, aš būsiu laisva.
Taigi rašymas buvo Žemaitės dviratis. Aktorystė – Dorotėjos dviratis. Mums visiems reikalingas vienoks ar kitoks dviratis. O jeigu jo neįmanoma nusipirkti, galima pačiam išrasti. Nes laisvė – ne tuščias žodis.
- Žemaitė – bajorė, rengėsi sodietiškai, rašė lietuviškai. Labai stipri asmenybė. Kaip manai, iš kur visa tai?
- Jos bajorystė labai nominali. Prisimenu savo išgėrusį tėvą, kuris aiškindavo esąs bajoras. Manau, kas antras lietuvis (ypač išgėręs) aiškina turįs bajoriškų šaknų. Tiesa, esu matęs mūsų giminės genealoginį medį, kurio šaknys užkabina garsiąją Giedraičių giminę. Ar tai tiesa, nežinau. Nesvarbu, kokia tavo etiketė, svarbu, ką tu veiki, kaip elgiesi, ko vertas esi dabar, nes mėšlo negali pridengti nei herbu, nei vėliava.
Beje, pati Julija apie tai sako – bajoras nuo mužiko niekuo nesiskiria, ir tarp vienų, ir tarp kitų yra gerų ir netikusių žmonių. Na, o jos motina net rašyti nemokėjo, skaitė lenkiškas maldaknyges ir aukštino lenkų kalbą, tai ko verta tokia bajorystė?
- Pastebėjau, kad tie, kas ištaria žodį Žemaitė, tuoj pat ją tarytum gina, bet iš jos nieks niekada juk nesišaipė, bent man neteko girdėti. Vilniuje ją labiausiai įžeidė balandžiai, apdergę galvą.
Pjesėje Dora klausia: „Ką manai apie Žemaitę?“ Laurynas, mėgindamas atsiminti, sako: „Boba su skarele... Ar ji dar tebesėdi prospekte balandžių apšikta galva?“ Be konteksto už tokią dialogo ištrauką, neabejoju, Tau klius. Tu tarytum tai esi numatęs?
- Regis, Josifas Brodskis yra sakęs, kad mums senovė egzistuoja, o mes jai – ne. Taigi mes turime pranašumo prieš mirusiuosius. Mes galime apie juos kalbėti, jie apie mus – ne. Bet mes dažnai nesuprantame priežastingumo ryšių, nežinome faktų ir detalių, kurie paaiškintų, kodėl jie elgėsi vienaip ar kitaip, vertiname iš savo laiko, ir toks vertinimas visiškai neadekvatus.
Kita vertus, toks klasikų likimas – kartais juos garbiname, kartais šaipomės. Manau, tai normalu. Nesveikas, perdėtas garbinimas, dievinimas visuomet išsigimsta į dar didesnę neapykantą. Ko gero, lietuviams koją pakiša didelis pseudopatriotizmo laipsnis – dėl to mūsų klasika retai perskaitoma be nuolaidų ir išlygų. Nors literatūros istorija komplikuotas reiškinys. Dydžiai ir svoriai joje dažnai labai santykiniai, priklauso nuo įvairių kontekstų.
- Įdomu tai, kad ir Barborą Radvilaitę, ir Joną Basanavičių, ir dabar – Žemaitę Tu tarytum nuimi nuo pjedestalo ir tik vėliau užkeli, visai kitu keliu atskleisdamas jų unikalumą. Bet kelias labai sudėtingas. Kai rašai, pirmiausia galvoji apie pjesės konstrukciją ar apie turinį?
- Pirmiausia man rūpi forma, tai yra, struktūra ir stilius. Jeigu tai atrandu, tada galima bet kokį kūrinį rašyti. Jeigu ne – net ir labai prašmatnus turinys neišgelbės.
- Galvodamas apie Žemaitę, apie jos sukurtus personažus, ar susidūrei su mintimi, kad tai būdinga tik moterims?
- Kadangi rašytojai dažnai jausmingi žmonės, tai suprasti moteris jiems lengviau nei labai tradicinio mąstymo vyrams.
- Kokios Žemaitės savybės Tau pasirodė įdomiausios?
- Turbūt atkaklumas. Iš jos šaipydavosi, ir vyras sakė, kad liautųsi su piemenimis knygeles skaičiusi, ir šiaip kaimiečiai šaipėsi, kad sena boba kažką rašinėja, bet ji numodavo ranka ir skaitydavo, rašydavo. Kažkurį tekstą ji perskaitė nedidelėje draugijoje, sulaukė kritikos, tai sėdo ir per naktį perrašė. Stiprus žmogus.
- Tu – ne žemaitis, bet kaip ir kiek Tau svarbi Žemaitės kalba? Kas imponuoja fonetine ir morfologine prasme?
- Mano tėvas iš Žemaitijos. Ne, kalba šiuo atveju man nesvarbi. Bet, šiaip ar taip, visa Žemaitės kūryba yra „išversta“ iš žemaičių į bendrinę kalbą. Kaip ir, pavyzdžiui, Baranauskas – iš aukštaičių į bendrinę. Tarmės ir literatūra – atskira tema, nenoriu į ją leistis.
- Pjesėje atsisakai žemaitiškų „peizažų“. Kiek Tau svarbi vizualinė aplinka, kokią Tu ją formuoji?
- Turiu minimaliai įsivaizduoti, kur vysta veiksmas. Kartais pasitelkiu kokius nors instrumentus, daiktus, nes gyvenime mus nuolatos supa daiktai, todėl jie tampa ir mūsų veiksmų, elgesio, netgi kalbos dalimi. Teatro scena – sąlyginė erdvė, joje daiktai dažniausiai virsta simboliais, suvokiami metaforiškai ar metonimiškai. Ir, žinoma, tuos daiktus dažniausiai pasirenka režisierius.
- Kokios Žemaitės savybės Tau naujai atsivėrė rašant dramą „Julija“?
- Skaitydamas jos laiškus negalėjau atsistebėti, kad ji tokia jausminga.
- Skaitant susidaro įspūdis, kad išleisti nieko negalima. Itin svarbi kiekviena remarka. Teatras – žiaurus. Jis niekada pažodžiui nestato pjesės. Kaip Tu su tuo susitaikai?
- Stengiuosi nežiūrėti spektaklių pagal mano tekstus. Na, vieną kartą per premjerą iškenčiu pragarą, paskui... Teatras – kolektyvinė kūryba, nieko nepadarysi. Kita vertus, teatras interpretuoja tekstą, ir tos interpretacijos kartais būna labai įdomios. Nemaloniausias dalykas yra tai, kad bet kokia nesąmonė, kurią sugalvoja režisierius arba aktorius, paskui pasakoma mano vardu. Bet koks mėšlas – viskas mano vardu! Tai tiesiog pasibjaurėtina, nesąžininga, bet su tuo kovoti neįmanoma. Ne, nebent nerašyti teatrui apskritai.
- Kuo skiriasi Žemaitės ir Tavo meilės samprata?
- Nežinau, nemėgstu žmonių, viešai samprotaujančių apie meilę. Iš esmės, tai juk kalba apie seksą, o tai jau intymu ir privatu. O Žemaitė... Minėjau jos jausmingumą, bet man įdomesnis derinys, kuris jai būdingas – viena vertus, jausmingumas, ir čia pat – rupus, šiurkštus kalbos audinys. Stiprus, ryškus kontrastas, man tai labai patinka, tuo man ji artima. Pacituosiu iš laiško gerokai jaunesniam mylimajam: „Viskas gerai, tik širdelėj tuštuma! Ilgu! iIgu! Ilgu! Kodėl, kodėl Tavęs čia nėra? Spaudžiu prie širdies mylimąją galvelę, bučiuoju akeles ir būk geros mįslės, linksmas smagus, skirkis mergas ir, ir... (prierašas puslapio krašte) Kaip tik gausiu pinigus, tuoj pirksiu kaliošus, dabar kiauri, kaip tik pro duris, ir šlapia koja“.
Sentimentalistinis ir natūralistinis stiliai visai greta, ir tai įdomu.
- Jūs su Žemaite panašūs – esate matomi visai tautai. Ar Tu, kaip rašytojas, jauti atsakomybę tautai?
- Ne. Manęs niekas neišrinko atstovauti tautai, o dėl atsakomybės... jeigu ir jaučiu ją, tai tik savo netobulai žmogiškumo, sąmoningumo sampratai.
- Turi puikų humoro jausmą. Kaip Tau pačiam atrodo, ar tai susiję su intelektu, ar Tu sąmoningai jį tobulini, kad skaitytojai, vėliau ir žiūrovai, „neužsiliūliuotų“?
- Ačiū už komplimentą, bet humoro jausmą žmonės turi arba ne, na, o tobulinti, puoselėti galima beveik viską. Aš nenaudoju humoro kaip tam tikrų skatinamųjų vaistų... Tai atsiranda natūraliai. Nors šiek tiek mąstantis žmogus negali neturėti ironijos, o juo labiau – autoironijos. Labai rimti, pamokslaujantys žmonės man kelia šiurpą.
- Žemaitė kėlė ir sprendė savo meto klausimus. Ar galėtum palyginti, kas pasikeitė? Ką tu, kaip rašytojas, šiandiena sprendi, kas Tau aktualu?
- Per daugiau nei šimtą metų nemažai kas pasikeitė. Žemaitės laikais rašanti moteris buvo retenybė, dabar virėjos ir kirpėjos rašo knygas ir, beje, parduoda jas kur kas pelningiau nei rašytojai. Bet yra ir panašumų. Pavyzdžiui, Žemaitė rašo apie lietuvišką antisemitizmą... Deja, šis reiškinys vis dar gyvas. Ir apskritai, žmogaus kvailumas, tamsumas, godumas, polinkis garbinti stabus – jis nesikeičia tūkstančius metų.
- Žemaitės kūrinius mėgsta ir teatre: interpretuoja nuolat – ir saviveiklininkai, ir profesionalai. Kur jų universalumas?
- Klasika universali, nes padeda mums suprasti, iš kur atėjome. Mūsų šiuolaikinis, ypač vyresniosios kartos verslininkas nedaug nutolęs nuo Petro Kurmelio – jam rūpi tik pinigai, o jeigu kas nors nesiseka, paguodos ieško alkoholyje.
Jaunimas jau kitokie. Jie ir Žemaitę skaitys kitaip. Jeigu apskritai skaitys.
- Tai, kas susiję su teatru, tarytum visada palaikoma. Ir vien dėl to neanalizuojamas teatras kaip neveiksnios dramaturgijos būstinė. O spektaklio dramaturgijos nesukursi neturėdamas stiprios dramos. Dėl to „sėda“ spektakliai, teatras tampa lėkštu. Suprantu, kad tai atskira tema, bet kaip Tu įvertintum šiuolaikinės grafomanijos tendenciją slėptis būtent teatre?
- Tiesą sakant, pastaruoju metu mažai domėjausi, kas vyksta teatre, negaliu nieko įdomaus pasakyti. Taip, grafomanijos daugėja visur. Bet tai, matyt, natūralus virsmas, evoliucija ar revoliucija, lūžis, kuris baisus atrodo tik mums, pagyvenusiems žmonėms, kurių pažiūros ir skoniai jau susiformavę ir nebegali taip greitai keistis, kaip keičiasi tikrovė.
- Kaip manai, kuo svarbi teatro publika? Kaip veikia jos „mechanizmas“? Ar Tu kada nors galvojai, kas paveikesnis – literatūra ar teatras?
Aš nežinau, kas ta teatro publika. Manau, jokios specifinės publikos nebėra, o jeigu ir yra, tai ji labai nedidelė. Didžioji masė eina į teatrą tiesiog norėdami prasiblaškyti, ieškodami pramogų. Ir tai nėra blogai, tik pramogos būna ne vien lėkštos, būna juk ir intelektualių, subtilių (tai nereiškia – nuobodžių!) pramogų. To aš teatre labiausiai ir pasiilgstu.