Jūsų knygą „Šiltinė“ įkvėpė tikra Mary Mallon gyvenimo istorija. Ar pamenate, kada pirmą kartą apie ją išgirdote? Ar iškart, kai tai įvyko, nusprendėte, kad rašysite apie ją knygą?
Aš buvau girdėjusi frazę „Šiltininkė Merė“, naudojant ją kaip pravardę kažkam, kas užkrečia kitus žmones, tačiau nežinojau, kad ji buvo realiai egzistavęs žmogus, kol per televiziją gal 2007 metais nepamačiau dokumentinės medžiagos. Man pasidarė smalsu, koks žmogus slypėjo už tos pravardės – perskaičiau apie ją šiek tiek medžiagos, kurią pavyko rasti, tačiau pastebėjau, kad daugelis jos buvo užrašyta žiūrint iš į bylą įtrauktų vyrų pusės. Tie vyrai priklausė aukštesnei visuomenės klasei nei Merė, buvo gimę Amerikoje (Mary Mallon buvo imigrantė iš Airijos – red. pastaba), ir man nedavė ramybės klausimas, kad jie turbūt net negalėjo žinoti, koks jos gyvenimas atrodė pačiai Merei. Kai tik pradėjau įsivaizduoti, ką Merė pati būtų galėjusi pasakyti apsigindama, ji man tarsi pradėjo įgauti formą ir tada jau žinojau, kad iš to gims knyga.
Kiek kurdama šią istoriją rėmėtės realiais faktais ir istoriniais šaltiniais?
Plačiąja prasme, bendrieji šios istorijos bruožai atitinka istorinę tiesą – datos, kada Merė dirbo, kada buvo areštuota, kiek laiko praleido gyvendama Šiaurės Brolio saloje, kada buvo išleista ir vėl įkalinta. Kai kurie personažai, buvę Merės gyvenime, taip pat turi istorinius atitikmenis – kaip daktarai Soperis ir Bakeris. Man pavyko surinkti šiek tiek faktų apie jos asmenybę iš to, kaip tuo metu jos bylą nušvietė žiniasklaida. Bet labai didelė Merės gyvenimo dalis yra nežinoma, nes ji nepaliko jokių laiškų ar dienoraščių. Ji neturėjo šeimos. Mano tikslams tai buvo tobula, nes aš galėjau tą tuštumą užpildyti kažkuo, ką visiškai sukūriau pati.
Kai prasidėjo koronaviruso krizė, žmonės vėl atrado jau žinomas knygas, kaip Kamiu „Marą“, ar kitus literatūros kūrinius, susijusius su užkrečiamomis ligomis. Jūsų knyga buvo viena iš jų – Lietuvoje ji buvo išleista šiais metais ir, galima numanyti, skaitytojai randa tam tikrų panašumų su dabartine situacija. O kaip Jūs pati, ar kai skaitote ar žiūrite žinias, dažnai prisimenate Mary Mallon ir kelią, kurį jai teko įveikti? Kaip manote, ar pasaulis nuo tada smarkiai pasikeitė, ar istorija vėl kartojasi?
Išties, nuo tada, kai pasaulį užvaldė koronavirusas, daug galvoju apie Merę. Grįžtant į 2013-uosius, kai Jungtinėse Amerikos Valstijose pristatinėjau knygą „Šiltinė“, auditorijose nuolat kartodavosi klausimas, kodėl Merė neklausė daktarų, kai jie sakė, kad ji platina ligą. Skaitytojai išties kaltino ją ir pyko, kodėl ji paprasčiausiai neklausė medicinos ekspertų, bet kadangi Merė pati nesijautė blogai, jai buvo sunku patikėti medikų įspėjimais. Mane nustebino tai, kad žmonės, regis, taip mažai save pažįsta, kad jiems sunku įsivaizduoti, kad jiems irgi būtų labai sudėtinga paaukoti labai daug asmeninių laisvių. Aš norėčiau pamatyti, ar tie patys skaitytojai šiandien dėvi kaukes, ar laikosi saugaus atstumo nuo kitų žmonių. Čia, JAV, kai susiduriame su visuomenės sveikatos krizėmis, kurios kelia pavojų mūsų pilietinėms laisvėms, kurios daro žalą visai valstybei, žinome, kad problemų neišvengsime. Istorija rodo, kad tiek Merės laikais, tiek dabar, tai sukelia pražūtingus padarinius.
Jūsų knygoje pasakojama, kad po Mary Mallon bylos paaiškėjo, kad buvo ir daug kitų žmonių, kurie nejautė jokių simptomų, tačiau platino virusą. Visgi, nei vienas iš jų nebuvo izoliuotas kaip Merė. Tai tikras istorinis faktas? Merė tiesiog buvo ta, kuri ištraukė nelaimingą istorijos bilietą?
Taip, tai yra tiesa, ir tai buvo viena iš detalių, paskatinusių mane parašyti knygą. Tiesą sakant, Merė pati sau buvo didžiausias priešas. Ji nebuvo nuovoki, nesugebėdavo nugludinti kampų, ji nedarė nieko, kas nors kiek palengvintų jos situaciją. Ji kovojo su neteisingais žmonėmis ir, panašu, neturėjo nieko, kas gintų jos pusę. Galbūt valdžios atstovai būtų buvę šiek tiek atlaidesni, jei ji nebūtų visada buvusi taip priešiškai nusiteikusi. Kaip bebūtų, faktas tas, kad kai po Merės buvo išaiškinti kiti besimptomiai viruso nešiotojai, kurie irgi užkrėtė daug žmonių, jie galėjo toliau gyventi savo gyvenimus, savo namuose, su savo šeimomis.
Man atrodo, dar vienas skirtumas, kad tie kiti viruso nešiotojai buvo vyrai. Jie buvo namų ūkių šeimininkai, jiems reikėjo išlaikyti šeimas. Visada kartu su tam tikru moraliniu kaltinimu Merei buvo primenamas ir higienos aspektas. Iš teismo įrašų matome, kad ten buvo aptarinėjamas jos asmeninis gyvenimas, tai, kad ji lankydavosi pas vyrą ir net su juo gyveno kai nedirbdavo, nors nebuvo už jo ištekėjusi. Tais laikais toks elgesys buvo laikomas amoraliu. Už laikymąsi visuomenės normų būdavo apdovanojama, o jai jos nerūpėjo (dėl to ji man patiko).
Kaip manote, jei Jūs būtumėte Merės situacijoje, kaip pasielgtumėte – bėgtumėte, pasislėptumėte, ar tiesiog priimtumėte izoliacijos taisykles?
Aš ne kartą uždaviau sau šį klausimą ir, gali atvirai pasakyti, kad nežinau. Kai Merę areštavo pirmą kartą, ją tiesiogine to žodžio prasme ištempė iš namų, kuriuose tuo metu dirbo, ir jėga įgrūdo į policijos automobilį – niekas net nesivargino paaiškinti, kas vyksta ir kodėl su ja taip elgiamasi. Skaičiau keleto žmonių, įtrauktų į jos bylą, prisiminimus – atrodo, kad buvo labai daug nepasitikėjimo tarp jos klasės žmonių, tarp airių, tarp moterų. Jos ypač nepasitikėjo vyresnio amžiaus (37 metų!) moterimis, kurios niekada nebuvo ištekėjusios. Norėčiau galvoti, kad man pavyktų įrodyti valdžią turintiems žmonėms, kad aš suprantu, ką jie sako, ir kad jie gali manimi pasitikėti, bet jei jausčiau, kad į mane visai neįsiklausoma, nežinau, turbūt bėgčiau. Man tikrai nebūtų priimtina būti įkalintai saloje su tuberkulioze sergančiais žmonėmis visam mano likusiam gyvenimui, kai nesu padariusi jokio nusikaltimo.
„Šiltinė“ pasakoja ne tik apie virusą – ši knyga yra ir lyg tam tikras meilės romanas. Ar tai taip pat buvo kertinė Mary Mallon gyvenimo istorijos dalis, ar tiesiog sukūrėte ją, siekdama, kad knyga būtų įdomesnė?
Buvo šiek tiek ir to, ir to. Alfredo Briehofo vardas teismo dokumentuose ir daktaro Soperio prisiminimuose pasikartoja keletą kartų, bet nėra iki galo aišku, ar tarp jų buvo romantiniai santykiai, ar jis buvo tiesiog draugas. Istoriškai žinoma, kad jis paėmė kyšį iš daktaro Soperio ir jam pasakė, kur Merė tuo metu nuo jo slėpėsi. Kai skaičiau tai, net žinodama, kad praėjo šimtas metų, tiesiog siutau – juk Merė galvojo apie jį, rūpindavosi jo maistu, tikrindavo, ar jam viskas gerai. Kaip žema ir niekinga. Keli šaltiniai liudija, kad jis buvo linkęs smarkiai išgerti, kas tam tikra prasme paaiškina tokią išdavystę. Manau, kad man patiko, kaip šie santykiai sukūrė dar komplikuotesnį Merės portretą. Viena vertus, ji buvo tokia nepriklausoma, tokia stipri, bet, iš kitos pusės, jai trukdė meilė vyrui, kuris niekada nebuvo jos vertas. Nepažįstu moters, kuri bent šiek tiek negalėtų tapatintis su tokia situacija.
Kaip lietuvei man smalsu paklausti apie Jūsų knygoje minimas lietuves skalbėjas, su kuriomis dirbo Merė. Jas irgi radote istoriniuose šaltiniuose, ar tai jau yra Jūsų vaizduotės dalis? Jei taip, kodėl pasirinkote pavaizduoti būtent lietuves – gal Jums teko lankytis Lietuvoje?
Tyrimą atlikau jau beveik prieš dešimtmetį, tad, tiesą sakant, kodėl pasirinkau kai kurias detales būtent tokias, jau prisimenu kiek miglotai, tik žinojau norinti, kad Merė sutiktų moteris iš kitų kultūrų. Taip sakant, jai lygių. Kiekvienoje darbų kategorijoje tais laikais dominavo tam tikros tautybės, tikiu, kad iš ten atsirado ir pasakojimas apie lietuves moteris. O Lietuvoje man neteko būti, bet labai tikiuosi kada nors apsilankyti!
Buvo kalbama, kad BBC ruošiasi kurti mini serialą pagal knygą „Šiltinė“, kuriame turėjo vaidinti Elizabeth Moss. IMBD tinklapyje rašoma, kad projektas vis dar plėtojamas – ar žinote, kokioje jis dabar stadijoje ir kada galbūt išvys eterį? Ar Jūs esate įtraukta į kūrybinį procesą?
Nuoširdžiai nežinau, kaip yra dabar. Idėja vis dar yra aktyvi, Elisabeth Moss neseniai atnaujino savo sutartį, bet filmo ar serialo kūrimas turi labai daug sudedamųjų dalių. Turiu draugų rašytojų, kurių knygų ekranizacijai prireikė dvidešimties metų nuo pradinio įsigyjimo! Tiesą sakant, aš pati taip nekantriai to laukiu, kad vienintelis būdas, kaip galiu kovoti su tuo laukimu – bandau visai apie tai negalvoti.