Šiluva atsiveria šiuolaikiniam menui: „Paliestoji žemė“ gali būti suvokiama keliais lygmenimis

Šiluvoje tarp piligrimų liepos 13-22 dienomis buvo galima sutikti ir įvairiomis kalbomis prabylančių menininkų, nes Šventovėje vyko tarptautinės meno bienalės simpoziumas. Tai antroji šiuolaikinio meno invazija ramiame Lietuvos miestelyje, jau daugiau kaip 400 metų garsėjančiame giliomis religinėmis tradicijomis. Kaip suderinti tarpusavyje tikėjimo tiesas ir, kartais gana kontraversišką, šiuolaikinio meno kalbą – nemenkas, tačiau prasmingas iššūkis bienalės organizatoriams. Po pirmosios bienalės likę meno kūriniai jau tapo miestelio dalimi ir po truputį „susigyvena“ su sakraliąja erdve, rašoma pranešime spaudai.

Antrosios bienalės tema „Paliestoji žemė“ gali būti suvokiama keliais lygmenimis: Šiluva yra vieta, kurią lietė Dievo Motinos kojos, pavargusių piligrimų ir popiežiaus pėdos. Paliestoji žemė gali būti žmogaus širdis ir siela. Paliestąja žeme gali būti dar nežinantis, jog trokšta prisilietimo…

Žemė ir šokoladas Piligrimų centro muziejuje

Žemės faktūra pasitinka lankytojus Šiluvos piligrimų centro muziejuje, kuriame tarp sakralaus meno, istorinių artefaktų „įsikūrė“ Rexy Tseng (TW) instaliacija „Sweet Nothing“ („Saldus Niekas“). Tai du nudėvėti statybiniai karučiai, iš vieno – pabirusi juoda žemė, iš kito – auksine folija apvynioti šokolado rutulėliai. Į šį objektą iš muziejaus gilumos švelniai žvelgianti Švč. Mergelė Marija su kūdikiu ant rankų. Tai tarsi priminimas: „Dulkės sugrįš į žemę, kaip jos kadaise buvo, o gyvybės alsavimas sugrįš pas Dievą, kursai jį davė.“ (Koh 12;7).

Toliau Šiluvos piligrimų centre sodraus juodžemio kauburėliai veda link Rebeca Pak (IT) vaizdo instaliacijos „Terriccio Universale“. Ši vaizdo projekcija – tai liepos 13 d. Šiluvoje nufilmuoto hepeningo įrašas, kurio metu autorė įtraukė praeivius į netikėtą situaciją – padėti jai pernešti iš taško A į taką B maišelį sodo žemių. Šioje kelionėje užsimezga dialogiškas svetingumo santykis: vieną vertus, menininkas (kaip užsienietis ir svečias ) prašo praeivių, vietinių žmonių laiko ir fizinių pastangų. Kitą vertus, žmonės patiria išbandymus, susijusius su įsitraukimu į veiksmą, kuris nėra įprastas miestelyje, kuriame žemė yra tiesioginis darbo produktas ir maitinimo šaltinis.

Laukimo meditacija ir dvasiniai sugrįžimai

Lasma Pujate (LV) grafikos paroda „Laukimas“ nukelia į situaciją, kurią autorė apibūdina: „Kiekvieną akimirką žmogus kažko laukia, tačiau pastaruoju metu laukimas virto savotiška meditacija. Mane įkvepia įvairūs, iš pažiūros nesvarbūs dalykai, kuriuos ypač pastebiu pastaruoju metu ir kurie verčia vertinti tai, ką jau patyriau, ir kelti naujus gyvenimo tikslus“.

Dvasinė piligrimystė arba virtualus sugrįžimas į protėvių žemę yra veiksmas, kurį atskleidžia Kathryn Frund (US) interaktyvi instaliacija „Paliestoji protėvių žemė“. Menininkės senelis, metęs kunigystės mokslus, 1907 metais emigravo iš Lietuvos į JAV, čia tapo batsiuviu, sukūrė šeimą. Kathryn Šiluvos bienalei sukūrė didžiulę Atlanto vandenyno formos instaliaciją iš padėvėtų drabužių, kurioje raudona gija pažymėtas senelio kelionės maršrutas.

Deja, visos instaliacijos atsiųsti į Lietuvą nebuvo įmanoma, todėl Šiluvoje atsidūrė tik jos dalelės – 200 autorės sukurtų apyrankių, kurios dalinamos lankytojams, o šie, į tam skirtą žurnalą, turi įrašyti savo vardą ir vietą, iš kurios yra atvykę. „Nežinau, ar Lietuvoje liko kokių nors giminaičių, nes visi šeimos ryšiai nutrūko. Šiuo meno kūriniu tikiuosi simboliškai ir meniškai atkurti ryšį su savo protėvių žeme ir šeima. Medžiaginės apyrankės yra lytėjimo simboliai, simbolizuojantys viltį ir ryšį. Šis projektas – tai mano dvasinė piligrimystė atgal į Lietuvą“ – teigia menininkė.

Nematerialių kūnų transformacijos Šiluvos aikštėje

Šiluvos aikštė, kupina maldininkų Didžiųjų atlaidų metu, simpoziumo savaitę tapo šiandienos kūrėjo ir sakralumo dialogo terpe. Priešais laiptus į Baziliką buvo eksponuojamas Rekha Sameer (UK) darbas „Nėščioji/laukiančioji/laukiantis“.

Iš nedegto molio, žemių ir spygliuotos vielos sukurtas objektas , kuris iš toli kiek primena rožinį. Anot autorės, jos kūrinys atskleidžia ir kaip moteriškumo simbolis bei santykis su Mergele Marija: „Visuose Marijos atvaizduose ji vaizduojama kaip motina, laikanti vaiką, tačiau ji taip pat vadinama Mergele. Moters kūnas patiria didelių pokyčių, kad galėtų išlaikyti ir pagimdyti vaiką. Į žemę įkastos 7 molinės formos, sujungtos spygliuota viela. Molio forma simbolizuoja besiformuojančias įsčias, dirvožemis – žmonių mirtingumą, o spygliuota viela – Motinos kančias“.

Nemažai netikėtų asociacijų sukelia Dainiaus Trumpio (LT) objektas „Kūnas“, taikiai siūbuojantis ant grandinių choro pavėsinėje greta Bazilikos. „Kančia vienaip ar kitaip paliečia mus visus. Supančiotas, sužalotas, kraujuojantis bei iškankintas kūnas – tai materialaus gyvenimo simbolis. Jis taip pat neatsiejamas nuo sudėtingo dvasinio kelio. Be materialaus kūno bei proto nebūtų įmanoma tobulėti dvasiškai. Nenukryžiuotas ir nenukankintas Kristus nebūtų tapęs šviesa…“ – teigia autorius.

Dangaus ir žemės temų interpretacija pasireiškė ir menininkės iš Didžiosios Britanijos Rose Magee darbe. Autorės, iš senų vinilo plokštelių sukurtas objektas, simbolizuoja nutrūkusį ryšį tarp paliestosios žemės ir joje gyvenančių žmonių. Šiame darbe buvo pašalintas žmogiškasis elementas, kad nebūtų vaizduojama konkreti lytis, rasė ar tikėjimas. „Kaip kondensuotas šventas buvimas gravituoja į žemę, žemė savo ruožtu kyla aukštyn, pasiruošusi ir laukia, kada galės sugerti šventumą“ – kūrinį apibūdina autorė.

Kalno pamokslo ištrauka: „Jūs žemės druska. Jei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti“ (Mt 5;13) tiesiogiai įsikūnijo Židrijos Janušaitės performanse „Odė druskai“, kurį menininkė atliko aikštėje priešais Piligrimų centrą. Meditatyvus druskos apskritimo formavimas įtraukia žiūrovą savo pasikartojančių judesių meditatyvumu, kaip daugiaprasmis ritualas, sujungiantis mums įprastas kasdienes materijas – žemę, vėją, saulės šviesą. Druska tampa jungiančiąja grandimi tarp žemės ir dangaus stichijų, substancija, kuri reikalinga dėl savo sūrumo, o išsidvokus, kuom gi ją pasūdytume? Ir viso šio verpeto centre visada yra Žmogus – mylimiausiais Dievo kūrinys.

Angelų ir cikadų giesmės

Greta Apsireiškimo koplyčios, šalia etnografinio svirnelio, lankytojus pasitinka rumunų kūrėjų Silvia Amancei ir Bogdan Armanu liūdnoki „Rytojaus angelai“. Jiems krintantys iš rankų, jau neegzistuojančios valstybės simboliai, sukelia savotišką pasimetimo, nežinios, dvejonės, postkolonializmo jausmą. Autoriai gana skeptiškai žvelgia į šiuolaikinio pasaulio realijas: „Simboliškai sugriuvus Berlyno sienai ir toliau byrant Sovietų Sąjungai, atrodė, kad žmonija pasiekė istorijos pabaigą, išvengė dialektinio konflikto tarp Vakarų ir Rytų, tarp kapitalistinės ir komunistinės ideologijų. Žadėta visuotinė gerovė, susijusi su nuolatiniu vartojimu, baigėsi tuo, kad ateities visuomenės nuolat įsiskolindavo, o gamtos pasaulis buvo niokojamas“.

Prie nebylios nostalgiškos „Rytojaus angelų“ giesmės vakarais prisijungia ir garsios cikadų trelės, aidinčios iš etnografinio svirnelio pastogės – tai Anastasis Karras ir Dimitris Batsis (GR) garso ir šviesos instaliacija „El Espiritu“. Mistiniais garsais ir besikartojančiu cikadų choru autoriai siekia sukurti energijos lauką, sugrįžimą į žemę, kuri laukia prisilietimo, geidžiamą dvasingumo pasaulį. O kuklus lietuviškas svirnelis – metaforinė šventosios žemės dimensija.

O Šiluvos pušyno pakraštyje, šalia piligrimų tako, meditacijai kviečia Ingos Raubaitės ir Žilvino Višinsko žemės meno instaliacija „Celė“. Žvelgdami į supantį pasaulį pro celės lazdynų virbus arba į žydrą dangų viršuje, gaubiamą šimtamečių eglių šakų, kiekvienas piligrimas turėtų pajusti amžiną ryšį tarp vidinio dvasinio pasaulio ir gamtos harmonijos.

Gal iš tikrųjų gamtos šventovė yra tobulesnė už ne visada sėkmingus žmogaus bandymus sukurti vietas Dievo garbinimui iš tokių materialių medžiagų kaip akmenys, plytos ir betonas. Svoris ir dydis tikriausiai ne visada yra tinkami argumentai tikėjimo perspektyvoje.

Antanas „Antoni“ Vivulskis ir kitos esaties išraiškos

Architekto Antano Vivulskio, suprojektavusio Apsireiškimo koplyčią Šiluvoje, vardas į „Antoni“ buvo transformuotas ispanų menininkų Mrs ir Mr Garcia, pasirašančių pseudonimu „Bright people“, kūrinyje, kuris atsirado ant medinio namelio sienos šalia koplyčios.

Personifikuodamiesi su ispaniškuoju Antoni, autoriai teigia: „Architektūra – tai menas paversti šį pasaulį visų būtybių namais. Ji siekia priimti mus visus be išimties. Nenuostabu, kad būtent architektas Mies Van der Rhoe išplatino aforizmą „Der lieber Gott lebt im Detail“ („Dievas yra detalėse“).

„Mano vardas Antanas Vivulskis ir aš atėjau švęsti tam, kad šis pasaulis būtų skirtas mums visiems, kiekvienoje detalėje, ir kad kiekvienas mažas gyventojas yra tik dar vienas kambarys milžiniškuose namuose, kuriais dalijamės“ (Mrs&Mr Garcia).

„Aš esu“ teigia ir kitas erdvinis objektas melsvu raibuliavimu išsiskiriantis ant kalvelės priešais Šiluvą šalia aikštės, kurioje buvo sutiktas popiežius Jonas Paulius II.

Menininkės Dovilė Gudačiauskaitė ir Jelena Škulis-Škulienė šioje vietoje sukūrė aplinkos instaliaciją, nurodančią sąsajas su Bendruomene, Šventu Raštu, Žeme, pačiu Dievu. Išėjimo knygoje, kuomet Mozė teiravosi Dievo vardo rašoma: „Dievas Mozei tarė: „Aš esu, kuris esu. – Ir jis tęsė. – Tu taip kalbėsi izraeliečiams: ‘Aš Esu atsiuntė mane pas jus“ (Iš 3’14).

Prie šio darbo užbaigimo galima prisidėti ir atliekant trumpą individualią piligriminę kelionę. Tereikia iš Šiluvos piligrimų centro paimti autorių paruoštą vėliavėlę, nunešti iki objekto ir ją įsmeigti į pažymėtą kontūrą. Kiekviena vėliavėlė – tai vilties simbolis, malda už jums artimą ar dar nepažintą žmogų.

Egzistencinis chaosas sakralioje erdvėje

Medinio namo sieną, kuris yra greta Šiluvos turgaus aukštės, papuošė Sam Heydt (US) analoginių koliažų paroda, bendru pavadinimu „Edge of Chaos“ („Chaoso pakraštys“). Apokaliptiniai pasaulio vaizdai, persmelti nuosaikios ironijos yra itin tinkamas fonas šių dienų realijoms. Griuvėsiuose žaidžiantys nerūpestingi praeito šimtmečio vaikai nėra ateities pasaulio vizija, tačiau tai aiški užuomina į chaosą, kuris gal būt jau prasidėjo. Belieka nusipirkti bilietą į turistinį kosminį laivą…

Be autorių, kurių darbai eksponuojami Šiluvoje, bienalėje nuotoliniu būdu dalyvauja nemažai menininkų iš įvairiausių pasaulio šalių.

Bienalės svetainėje menopiligrimai.lt ir socialinio tinklapio Facebook paskyroje Meno piligrimai, galima pamatyti jų parodas, prisistatymus, vaizdo meno kūrinius.

Dalyvių ir jų kūrybos spektras išties margas: tapytojai Daniele Bongiovanni (IT), Juan Rodrigo Piedrahita Escobar (CO), vaizdo meno kūrėjai Benna Gaen (UK), APOTROPIA (IT), Makis Kyriakopoulos (GR), Michalis Kotaidis & Dimitris Batsis (GR), Mirjam (DK), Mila Panic (DE), instaliacijų ir performansų kūrėjai Aleksandr Nikitiuk (UA), Johana Quizumi (BR).

Kūrėjai iš viso pasaulio atranda ir patiria Šiluvą bei Lietuvą, kaip ir po truputį kuriama meno piligrimystės tradiciją.