V. Mačernio poezija gyva jam jau nesant, užčiuopdama tai, kas išlieka ir po mirties, tai, kam neturi įtakos laikas.
Kviečiame skaityti V. Daujotytės straipsnį „Jauniausias klasikas“, spausdintą pirmame šios knygos leidime, pasirodžiusiame serijoje „Lietuvių literatūros lobynas XX a.“
Lietuvių literatūroje buvo ir anksti ją apleido nemažas būrys talentingų, jaunų iš gyvenimo išėjusių rašytojų. Bet tik Vytautas Mačernis, teišgyvenęs dvidešimt trejus metus, yra lietuvių literatūros klasikas, viena iš centrinių figūrų XX amžiaus vidurio literatūros istorijoje. Vardas, įeinantis į lietuvių literatūros lobyną.
Nepriklausomos Lietuvos, jos gimnazijų humanitarinės dvasios, jaunosios ateitininkijos idėjų augintinis. Žemaičių bajorų ainis, didelės sodybos, lietuvių polio, vaikas, iš prigimties supratęs vėjo, lietaus, seno sodo kalbą. Turėjęs kalbos jausmą, stiprią kalbinę vaizduotę. Savo Šarnelėje mąstęs žemaitiškai, bet sąmoningai jautęs lietuvių bendrinės kalbos svarbą, ėjęs jos keliu, turtinęs žodyną, laikęsis prozodijos normų. Susietas su jam paskirtąja vieta didelės traukos, grįžimo ir galutinio pasilikimo prasmės.
Išėjęs iš Lietuvos su savo kartos broliais žemininkais (išeivijoje rūpintasi Mačernio poetiniu palikimu, jis pristatytas ir programinėje antologijoje „Žemė“, rašyti ir skelbti atsiminimai). Pasilikęs nelaisvoj Lietuvoje, prisiėmęs savo dalį netinkamumo, nutylėjimo, ignoravimo. Tik 1970 metais Vytautas Kubilius sudarė rinktinę „Žmogaus apnuoginta širdis“, parašė komentarus ir tam laikui išsamų įvadą.
Gyvą V. Mačernio atminimą išlaikė jo artimi draugai Pranė Aukštikalnytė-Jokimaitienė, Gediminas Jokimaitis, Eugenijus Matuzevičius, Kazys Umbrasas. Žemaičių Kalvarijoje medžiagą apie poetą rinko kraštotyrininkas Konstantinas Bružas.
V. Mačernis gimė 1921.VI.5 Šarnelėje, netoli nuo ypatingos Žemaitijos vietos – Žemaičių Kalvarijos. Autobiografine maniera aštuoneilių cikle „Canto“ poetas pasakys:
Jis gimė Žemaitijos vidury, gal kiek labiau į šiaurę,
Dailiam ūkely, netoli nuo Varduvos krantų,
Birželio pradžioje, bet dieną drėgną, niaurią
Ir, rods, sekmadieny, pačiu vidurdienio laiku,
Kai buvo motinos kančių pripildęs pilną taurę
Per daugel nemigo ir siaubo valandų.
(Žmogaus tokia istorija visa:
Iš skausmo gimęs – miršta vėl skausme.)
Ypatingo gimimo atšvaitas – erdvės vidury, t. y. centre. Šventu laiku – sekmadienio vidurdienį. Šekspyriškas apibendrinimas – iš skausmo į skausmą.
Ankstyvojo Vytauto gyvenimo mįslė – nemylėjo motina, atrodo, numarinusi mergytę ir vėl laukusi dukters. Bet mylėjo senolė iš motinos pusės, svarbiausias kūdikystės ir vaikystės žmogus.
Žmonių santykius dažnai sunku paaiškinti – juk gali būti taip, kad kartu gyvenusios senosios prisirišimas prie kūdikio kiek atšaldė motiną. Bet ji suprato, kad šitas jos vaikas didelėje šeimoje (iš trylikos išaugo šeši broliai ir sesuo) yra kitoks, tarsi ir ne jos.
Visų šeimos vyrų, pradedant tėvu Vladislovu ir baigiant jauniausiu Antonijum, mirtys tragiškos. Poetiniai Vytauto gabumai iš motinos pusės, iš tėvo – polinkis į aristokratizmą, jautrus ambicingumas. Iš tėvo giminės ir džiovos grėsmė – šios klastingos ligos pradžia Vytautui buvo diagnozuota dar Sedos progimnazijoje.
1939 m. V. Mačernis baigė Telšių Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimnaziją, bet ne humanitarinio, o tiksliųjų mokslų profilio. Nebuvo mokęsis lotynų kalbos ir dėl to turėjo keblumų, kai Kauno universitete pasirinko studijuoti anglų kalbą ir literatūrą. Su fakultetu persikėlė į Vilniaus universitetą, porą semestrų dar studijavo anglistiką, mėgo deklamuoti anglakalbius poetus, ypač Edgarą Allaną Poe, vėliau perėjo į filosofiją.
Dalyvavo „Šatrijos“ draugijoje, susipažino su teisę studijavusia Brone Vildžiūnaite, buvo sutarę kurti šeimą, bet Bronės iniciatyva atidėjo, ir liko atidėta. Bronei parašyti svarbiausi Vytauto laiškai, svarbiausi jo dvasinių išgyvenimų, pakilimų ir krizių, kūrybos psichologijos liudininkai.
Draugų ir profesorių Vilniuje buvo pastebėtas kaip talentingas filosofas ir poetas. Autoritetingiausiai V. Mačernio poeziją įvertino Vincas Mykolaitis-Putinas.
1943 m. Vilniaus universitetas okupacinės valdžios buvo uždarytas. V. Mačernis grįžo į Šarnelę, per likusį jam laiką trumpai kur teišvažiuodavo.
1944-ųjų rudenį, artėjant frontui, kankinosi abejodamas – likti ar trauktis. Šarnelėje glaudėsi keli nuošalesnės vietos ieškoję menininkai – tarp jų Juozas Miltinis, iškart pajutęs Vytauto talentą, Vaclovas Blėdis, Donatas Banionis. Su Donatu išsirengė į kelią.
Buvo pasiėmęs rankraščius, didžiausią savo turtą. Žemaičių Kalvarijoje jį kliudė atsitiktinio sviedinio, vienintelio skriejusio ta kryptimi, skeveldra. Sukniubo vežimėlyje sužalota galva. Nukirsta vyšnios šaka, nukritę akiniai.
Sužeistas arklys pats įsuko į pažįstamą Jurkų kiemą. Kitą dieną buvo skubinai palaidotas Žvyrynėlyje, kalnelyje, kurį, kaip pasakota kaimynų, savo kapui buvo pasirinkęs Vytauto tėvas. Prasidėjo kitas gyvenimas – poezijos, poezijoje. Dalis rankraščių pražuvo, sušuto paauglės sesers užkasti klojime, kai rusų kareiviai ten įsirengė lauko virtuvę. Išliko kiek autografų, bičiulių nuorašų. Sudaryti V. Mačernio poezijos kanoną dar tebėra problemiška.
Eilėraščius rašantys ir poezijos atnaujinimo programą kuriantys bičiuliai laikė Vytautą lyg ir savo centru. 1942-ųjų vasarą Kazys Bradūnas iš savo Kiršų parašė bendrą laišką Vytautui ir geriausiam jo bičiuliui Pauliui Jurkui; iš laiško matyti, kad buvo gavęs paštu Vytauto eilėraščių.
„Vytauto „Šešėlis“ (geriau Vytauto „Portretas“) tikrai mačerniškas. Ir aš jį, kaipo tokį, vertinu. Paskaitai ir jauti, kad tai originalu, kitur niekur neskaityta, kažkaip nauja. Darosi žmogui smagu, gera ir nesinori ieškoti kokių nors formalinių kabliukų ir kitų smulkmenų“ (Žemaičių muziejus Alka, F 14532, 13).
K. Bradūnas įžvalgiai pastebėjo V. Mačernio poezijos esmę – ji veikia bendru matymo-mąstymo įspūdžiu, kokios smulkmenos (jų eilėraščiuose yra likę) neatrodo svarbios, skaitančio sąmonė tiesiog nelinkusi į jas gilintis, juolab jų ieškoti.
Žemininkų programa prasidėjo nuo V. Mačernio ir P. Jurkaus pokalbių Šarnelėje ir Žemaičių Kalvarijoje, rutuliojosi studijų universitetuose metais; žvalgytasi į tautosaką, į senąsias dainas (V. Mačernis su K. Bradūnu balsingi, gražiai dainuodavę), dailininkus arsininkus, jų atsinaujinusią grafiką.
Ieškota ir pavadinimo, užsimintas ir vitalizmas. Mąstydamas apie Žemaitę, interpretuotą Donato Saukos, Marijus Šidlauskas pastebės: „Juk be žemaitiško vitališkumo ir mūsų „amžinas aukštaitiškas graudumas“ (Jonas Strielkūnas) darosi toks opus ir laikinas“ (Šidlauskas M. Orfėjas mokėjo lietuviškai, Vilnius: Homo liber, 2006, p. 40).
Žemaitiškasis vitališkumas, paties V. Mačernio reflektuotas straipsnyje „Žemaitiškas charakteris mene“, sudaro vieną iš jo pasaulėvokos atramų, susieinančių su prigimto, itin savito kraštovaizdžio poetika ir su egzistencijos filosofija.
V. Mačernio poezija subrendo didžiųjų istorinių kataklizmų laiku, kai Lietuva neteko Klaipėdos, galiausiai ir nepriklausomybės, bet su skaudžiom iliuzijom jos jaunos jėgos dar plūstelėjo į Vilnių, į istorinę savo sostinę, į Vilniaus universitetą. Prigimtinį Vytauto mąslumą, sąmonės reflektyvumą atitiko egzistencijos filosofija; jos kursai jau buvo skaitomi Kauno ir Vilniaus universitetuose.
Vosyliaus Sezemano, svarbiausio Vytauto mokytojo, paskaitų konspektas „Egzistencializmo filosofija“, išlikęs Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyne, pradedamas nuo gyvenimo filosofijos, nuo tezės, kad filosofuoti, įsigyti pasaulėžiūrą gali tiktai žmogus kaip atskiras ir konkretus individas.
Pagrindinė filosofijos problema yra žmogus ir jo gyvenimas. Pirminiai duomenys, nuo kurių prasideda pažinimas, yra potyriai (racionalūs ir neracionalūs), – viskas, ką žmogus išgyvena santykiaudamas su fiziniu ir socialiniu pasauliu (Sezemanas V. Raštai: Filosofijos istorija. Kultūra, Vilnius: Mintis, 1997, p. 229).
V. Mačernio nuostatose, elgsenoje, mąstymuose matyti pastangų patirti, pasiekti būsenų, kuriose būtis tarsi prasiskleidžia. Įsirengia skaityklą miško aikštelėje, į aukštą medį įsikelia lyg kokį gandralizdį, kad galėtų plačiai matyti. Mėgsta vaikščioti laukais, eiti pelkėmis – šiaip, be jokio tikslo, tik jausdamas kūno ir gamtos ritmo sinchronines sutaptis, atsiliepimus, atitikimus.
Jo prigimtiniai polinkiai tarsi skleidėsi egzistencijos filosofijos horizontuose. Istorijos sutemos (apie jas V. Mačernis buvo mąstęs pagal Osvaldo Spenglerio veikalą „Europos saulėlydis“) nebūtinai turi reikšti atskiros žmogiškosios prasmės saulėlydį.
Bet kuriomis aplinkybėmis reikia neišleisti iš akių atskirosios žmogaus prasmės, susiklostančios iš daugybės paralelių ir susikertančių linijų. Tai paaiškina (jei reikia aiškinti), kodėl V. Mačernio poezijoje nėra konkrečių istorinių, socialinių laiko atgarsių – okupacijų, karo.
Viskas yra tik žmogaus dvasioje, galutinėje ir vienintelėje dvasinėje tikrovėje: šiurpe, nerime, vienatvėje, džiaugsme. Gyvenimo formos trapios, dūžtančios, bet žmogus turi išgyventi ir dūžtančiose formose (taip savo studentams, remdamasis Friedrichu Nietzsche, kalbėjo profesorius Balys Sruoga, netrukus įkalintas Štuthofe), neprarasti prasmės, grožio jausmo.
Asketinė egzistencinio pasiryžimo dvasia veikė jauną poetą (ciklas „Šokėja ir asketas“), stiprino, intensyvino didelius poetinius užmojus: viename laiške B. Vildžiūnaitei sakė norįs „eilėraščiais aprašyti visą žmogaus gyvenimą, nuo vaikystės iki grabo lentos, nuo kasdieniškų reikalų iki intymiausių sielos virpėjimų, eilėraščiais išsakyti mokslų ir filosofijos teorijas“ (Mačernis V. Po ūkanotu nežinios dangum, Vilnius: Vaga, 1990, p. 394.). Poeziją V. Mačernis matė ir suprato kaip universalią prasmių programą.
Kokios yra tos universalios programos konkrečios realizacijos, užtikrinusios V. Mačerniui lietuvių literatūros klasiko statusą?
Pirmiausia – kas šio poeto parašyta, į kokius žanrus, į kokias poetinio kalbėjimo struktūras orientuotasi. Jis rašė prozą, linko į simbolines situacijas, į alegorijas, straipsnius, kuriais aiškinosi literatūrą (labiausiai Fiodorą Dostojevskį, kaip ir jo kartos žmogus bei didelis jo poezijos gerbėjas Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas), mėgo užrašus (išrašų, pastabų, dienoraštinių minčių), vertė, tikriausiai suvokdamas, kad gerų poetų vertimai yra su niekuo nepalyginama poetinė mokykla.
V. Mačernis yra ciklų poetas; tai yra ir viena iš formaliųjų lyrikos filosofiškumo žymių. Siekiama sukurti erdvę, kurioje mintys bei vaizdai ryškėtų kartodamiesi, toltų grįždami, grįžtų toldami, įsitvirtintų. Pabaigtas vienintelis ciklas – „Vizijos“, peržiūrėtas, taisytas, mašinėle perrašytas 1944 metų pavasarį, su ranka įrašyta dedikacija P. Jurkui.
„Metų“ ciklą sudaro metų laikų sonetai: „Rudens sonetai“, „Žiemos sonetai“, „Pavasario sonetai“ ir du „Vasaros sonetai“. Cikliški yra „Trioletai“, „Songs of Myself“ giesmės, „Canto“. Pagaliau ir „Žmogiškoji komedija“, nors pabira ir fragmentiška. Matoma žanrų skalė: vizija, sonetas, trioletas, giesmė, ironiškas fragmentas, filosofinė miniatiūra.
Ir eilėraštis, lyrinis, filosofinis, dialoginis. Chronologija nėra aiški, nes daug nedatuotų tekstų. Itin savitai išsidėsto nebaigtas, gal tik pradėtas, poetinio gyvenimo pabaigos ciklas – „Vasaros“ sonetai, „Songs of Myself“ XV giesmė, eilėraštis „Atbaigimas“.
„Vasaros sonetais“ V. Mačernis įžengė į sunkųjį savo dvasios laiką, prasidėjusį nutrūkstant ryšiams su Brone, juntant vis didesnį vienišumą, būties skaudumą ir netikrumą. Jis jautėsi senas (sena siela, perpratusi gyvenimo ir mirties slėpinius), išvaikščiojęs savo mylimų ir verstų poetų (tai ypač Raineris Maria Rilke, Oskaras Milašius) skaudžiųjų patirčių keliais:
Atleisk, režisieriau, aš taip esu išsekęs...
Mane nuvargino kasdien vis rolės naujos.
Tu pažiūrėki: kokios mano tuščios ir negyvos akys,
Ir jau širdies seniai nebepasiekia kraujas.
V. Mačernio poezija gali būti interpretuota kaip vieno gyvenimo istorija, jos įsirašymas sąmonėje tarsi ekrane. Ne biografijos, o likimo principu. „Vizijos“ yra namų, prigimtos vietos filosofijos kūrinys, susidedantis iš „Įžangos“, septynių skirtingo išplėtojimo tekstų ir „Pabaigos“.
Įtakos šiam kūriniui galėjo turėti O. Milašius, R. M. Rilke, stiprinę jauno poeto pasitikėjimą ekstatiniu, vizijiniu matymu – mąstymu. Dvi perspektyvos: ten ir čia. Aš figūra – mediacinė linija. Per mane, pro mane, manimi, – toks yra pasaulio suvokimo principas. Kartu ir bendriausias poetinis principas:
Aš pajutau gyvybę, jėgą darbui ir gyvenimui sugrįžtant
Ir įkvėpimo ugnį plūstant kraujo takuose,
Ir nuostabų budrumą, begalinį ryžtą,
Užvaldantį mane.
„Vizijose“ atpažįstama gimtoji sodyba, baltas kelias („Ir išėjau pro sodą į laukus, kur baltas kelias tolumon / Tartum svajonė pakerėta traukė“), purėta obelis, po ja sėdinti senolė.
Bendriausia prasme – tai išėjimo iš namų kūrinys, išėjimo, kuris neatskiriamas nuo sugrįžimo. Tarp šių dviejų veiksmų – būsenų išsidėsto regėjimai – vizijos, poetiniai siekimai, filosofinės mintys, patyrimai.
Intensyvus poetinis pasakojimas, laisva, laisvai kintanti intonacija. Plati poetinių galimybių skalė: kažkas radauskiška („Gėlės taurėj miegojęs vėjas keliasi, / Ir ima medžiai bust“), milašiška („Kai vieną rytą, eidamas pro seną ir apleistą sodą, / Pro statinius vidur pasižiūrėjau“), legendiška, bet visuma savita, apšviesta dvasinio tikėjimo: „Ir žody, tobulajam rutuly, nušvito naujas, nemirštąs pasaulis“.
Svarbi vieta V. Mačerniui priklauso lietuvių soneto istorijoje. Stiprioji dalis – ką numatė ir pats poetas – „Rudens sonetai“. Juose išryškėja svarbi poeto pastanga – matyti, mąstyti, rašyti Europos kultūros kontekste, jaučiant, kad Lietuva yra perimta, persmelkta tų pačių dvasinių aspiracijų – nuo antikos iki krikščionybės, nuo jos iki XX amžiaus vidurio.
V. Mačerniui natūralus, savaiminis vaizdas: „Mylimosios aukštumos lapuočių miškas / Antikinio vakaro fone“. Vakarų kultūra paženklinta ieškojimo, amžinųjų, poetui itin svarbių klausimų: „Kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai?“
„Man patiko tik vandenys gilūs“, – sakoma ketvirtajame „Žiemos sonete“, ir ši frazė yra poeto dvasinė vertikalė, bent iš dalies artima V. Mykolaičiui-Putinui.
Aukštumos, kalnai ir gilūs vandenys. Bet ir pelkė, gimtųjų vietų realija, poetinama nuojautų, kad pelkės yra gyvieji muziejai, reliktinės žemės vietos, keliančios ypatingą nuotaiką: „Pelkės kvepia. Kažin koks svaiginantis ir slaptas tvaikas, kyląs iš gelmių. / Negaliu jums pasakyt, kaip man patinka plačios, neaprėpiamos, bekraštės pelkės“ („Songs of Myself“, XIII).
Į lietuvių tautos dvasinę patirtį Vytautas Mačernis įeina ir kaip ypatinga, išsiskirianti prigimtis, turėjusi retą jautrumo pasauliui, vizijai, fantazijai dovaną, galėjimą patirti regėjimus, tarsi išeiti už įprastų ribų, pakilti iki šviesiausio taško, iš kur matyti, kad vertingiausia – „tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia Visatos pilnatvėje“.
Suvokė savo kitoniškumą, kuris kliudė būti paprasto gyvenimo gyventoju, bet leido patirti tai, kas patiriama ne daugelio. Juto neišsprendžiamas gyvenimo prieštaras, bet ir jungties būtinybę: „Mano siela kaip membrana: / Jon gyvenimas įrašo, / Ką po saule išgyvena / Liūdnas, ilgesingas Ašen“, – devyniolikto žiemos soneto pradžia. Gilus liūdesys, bet ir svaigus džiaugsmas: „Mes nežinome kam, bet gyventi, / Kurt ir juoktis pasauly – puiku“.
Klasiko pozicija – derinti priešybes, ieškoti gyvenimo prasmės ir ją teigti. Iš ilgesingo liūdesio iškylantis džiaugsmas – tai paveldėta iš Jono Aisčio, iš laiške cituotos „Fugos in as moll“: „Gyvenimas toks didelis, o jo norėtųsi, / Norėtųsi kaip galima daugiau“. Paveldėta ir perkeista.