J. Pommerat (g. 1963 m.) – ne tik dramaturgas, bet ir režisierius, vienas ryškiausių pastarųjų metų teatro reiškinių Prancūzijoje. Jo pjesės, pasižyminčios išskirtine teatrine kalba, statomos visame pasaulyje bei įvertintos kritikų prestižiniais teatro apdovanojimais, rašoma pranešime žiniasklaidai. 2013 metais parašytoje pjesėje „Dviejų Korėjų susijungimas“ dramaturgas išskleidžia šiuolaikišką santykių panoramą, taip subtiliai keldamas klausimus: kas yra meilė, kaip ją suprasti ir užčiuopti?
Režisierė Monika Klimaitė: „Meilė yra svogūnas – turi labai daug sluoksnių“
Vilniaus senajame teatre – naujas jaunosios kartos režisierės Monikos Klimaitės spektaklis „Dviejų Korėjų susijungimas“ su savitais režisūriniais sprendimais bei muzikiniais intarpais. Šio pastatymo eskizą režisierė pristatė 2023-ųjų birželį VST inicijuotos teatro laboratorijos „Mes – Prancūzijaʼ23“ metu.
Spektaklyje – penkiolika trumpų gyvenimiškų istorijų, kurių bendras vardiklis – santykiai ir juos jungianti arba skirianti meilė. Rež. M. Klimaitei patiko fragmentiška pjesės forma, leidžianti skirtingose situacijose analizuoti žmonių santykius, tai, kas juos sieja bei skiria. Teatro kritikas Raffaele Furno apie J. Pommerat pjesę „Dviejų Korėjų susijungimas“ yra pasakęs: „Atrodo, kad daug lengviau būtų susivienyti Šiaurės ir Pietų Korėjoms nei dviem žmonėms išlaikyti nuoširdžius ir tikrus meilės santykius“.
Režisierei M. Klimaitei meilė asocijuojasi su svogūnu, kuris turi labai daug sluoksnių ir anksčiau ar vėliau priverčia verkti (kaip ir meilė) – iš liūdesio, džiaugsmo, jautrumo, nostalgijos, o kartais tiesiog dėl... nieko. Spektaklio kūrėjai lyg ir nesmagu garsiai pasakyti, kad spektaklis yra apie meilę... Gal todėl režisierė skirtingus epizodus spektaklyje perteikia su ironija, humoru, nevengiant absurdo.
Spektaklyje režisierė negriauna ketvirtosios sienos iliuzijos, o atvirkščiai – sukuria papildomas keturias sienas, kad būtų galima jį žiūrėti iš visų pusių, taip žiūrovą pakviečiant į gana intymią erdvę, priartinant jį prie veiksmo aikštelės ir aktorių.
„Šis artumas įkrauna ir jaudina. Tai suteikia ypatingo skonio ir adrenalino“ – dalinasi patirtimi aktorė Jevgenija Karpikova.
Anot M. Klimaitės, atėjus į premjerą publikai reikėtų nusiteikti tam tikrai situacijų ir jausmų karuselei, „nes ši naktis priklauso įsimylėjėliams, nes ši naktis priklauso mums“ („because this night belongs to lovers, because this night belongs to us“ (Bruce Springsteen ir Patti Smith daina)“.
Režisierė M. Klimaitė (g. 1989 m.) teatro režisūrą baigė Klaipėdos universiteto menų fakultete, studijas gilino Didžiosios Britanijos universitetuose bei stažuotėse Linkolno centro teatre, Niujorke (JAV), Beirute (Libanas), judesio teatro mokymuose pas judesio teatro meistrą Eugenio Barba (Danija), o šiuo metu yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos teatro režisūros doktorantūros studentė.
Scenoje – atviri pokalbiai ir santykių geopolitika
Skirtingus vyrų ir moterų vaidmenis spektaklyje atlieka keturi VST aktoriai: Jevgenija Karpikova, Telmanas Ragimovas, Nikolajus Antonovas ir Jelena Juščenko.
Aktorius T. Ragimovas apie pjesėje keliamus klausimus pastebi, kad kalbėti apie meilę nėra įprasta, todėl nepatogumo jausmas, kuris gali kilti žiūrovui, dera su spektaklio medžiaga.
Vienoje iš spektaklio scenų galima įžvelgti paradoksą, kuris slypi ir pačiame pjesės pavadinime: „... kai susipažinom, viskas buvo tobula. Mes buvom tarsi dvi pusės, kurios viena kitą pametė ir vėl surado. (...) Lyg Šiaurės Korėja ir Pietų Korėja atvertų sienas ir susijungtų, o žmonės, kuriems daug metų buvo draudžiama matytis, vėl susitiktų.“ Kaip sako kitas sceninio kvarteto aktorius N. Antonovas, mes suprantame, kad susivienijimas – neįmanomas, nes pjesė apie meilę, o pavadinimas apie geopolitiką.
Buitiškose ir kasdienėse situacijose apie santykius, jausmus kalbama garsiai. „Mes dėl mentaliteto ypatumų bijome atvirai kalbėti apie meilę. Tikiu, kad šis kūrinys padės nugalėti kai kuriuos vidinius barjerus“ – viliasi aktorė J. Karpikova. Jos supratimu, laimė – tai meilė sau, ir būtent meilė sukuria harmoniją su savimi ir pasauliu.
Aktorei J. Juščenko, meilė, kuri nagrinėjama spektaklyje, asocijuojasi su diskotekos rutuliu, sulipdytu iš šukių, kurių kiekviena atspindi vis kitą gyvenimo situaciją.
Nepatogūs klausimai ir santuokų rūmų „altoriai“
Palydint spektaklio „Dviejų Korėjų susijungimas“ premjerą, spalio 11 d. VST M8 salėje įvyko diskusija „Šeimos sampratos kaita: įtampos, stigmos, manipuliacijos“ iš pokalbių ciklo „Mažoji scena“. Kartu su menotyrininke, kuratore Agne Narušyte, lygių galimybių kontroliere Birute Sabatauskaite, teatro režisiere Monika Klimaite ir fotografe Vilma Samulionyte buvo bandoma kelti nepatogius klausimus, kurie mūsų šeimose, visuomenėje, valstybėje aktualūs ir vis dar stigmatizuojami.
Teatro antrame aukšte atidaryta ir fotografės Vilmos Samulionytės paroda „60 monumentų“, kurios objektas – Lietuvos Civilinės metrikacijos skyriai, kurių centre – stalas, biurokratiška interjero detalė, o gal menamas „altorius“, sovietmečiu pakeitęs bažnyčių altorius (paroda veiks iki lapkričio 30 d.).
Fotomenininkė, Balio Buračo fotografijos meno premijos (2022) laureatė V. Samulionytė sako: „Visuomenėje vyksta dideli pokyčiai keliant klausimus, kas yra šeima, kokios santuokos gali būti įteisintos, o kokios – ne, galų gale, kiek apskritai valstybė gali kištis į dviejų suaugusiųjų asmeninius santykius. Gyvename sparčiai kintančiame pasaulyje, kuriame šeima ir santuoka tampa kovos, nesantaikos ir priešpriešos arena.“
Spektaklio „Dviejų Korėjų susijungimas“ kūrybinė grupė: režisierė – Monika Klimaitė; scenografė ir kostiumų dailininkė – Inga Jurkevičiūtė; garso režisierius – Vitalij Leonov; scenos apšvietimas – Veniamin Dmitroškin; režisierės padėjėja – Gelena Ivaškevič.
Spektaklyje vaidina: Jelena Juščenko, Nikolaj Antonov, Jevgenija Karpikova, Telman Ragimov.
Spektaklis rodomas rusų kalba su lietuviškais titrais.