„seed.“ − naujosios bangos džiazas
Kolektyvas jungia 60-ųjų klasiką su maištinga jaunatve, Vakarų Afrikos ir Karibų jūros regionų muzikos šaknis su futuristiniais garsovaizdžiais, miesto šurmulio pajautimus su šimtmečius menančia Juodosios Anglijos istorija. Grupės „seed.“, anksčiau žinomos kaip „Seed Ensemble“, atliekamas džiazas kviečia bendruomenę susitelkti tarpusavyje ir prisiminti, kad šis žanras yra skirtas ne elitistams, o žmonėms, kuriuos jungia viena mintis, viena idėja ir viena patirtis.
Alto saksofonininkė ir aranžuotoja Cassie Kinoshi, baigusi kompozicijos studijas „Trinity Laban“ muzikos ir šokio konservatorijoje, yra ne tik „seed.“ lyderė, tačiau ir šiuolaikinio šokio, kino, vizualiųjų menų ir teatro kompozitorė. Jos kūriniai skamba „Park Avenue Armory“ kultūros centre Niujorke, Londono nacionaliniame teatre, „Globe“ teatre, „Ballet Boyz“ baleto trupės pasirodymuose ir Londono „Southbank“ menų centre. C. Kinoshi kūrinius skambina tokie orkestrai ir ansambliai kaip Londono simfoninis orkestras, „London Simfonietta“, Londono šiuolaikinis orkestras, orkestras „Manchester Camerata“.
Cassie labai domisi audiovizualine sritimi, instaliacijomis ir kombinuotų žanrų ansamblių atlikimu. Visgi svarbiausias kūrėjos, kuri 2012 m. tapo „BBC Young Composer of the Year Award“ finalininke, projektas yra grupė „seed.“, leidžianti menininkei save išreikšti ne tik muzikaliai, tačiau ir išsakyti savo poziciją šiandienos aktualijų fone. O šioje misijoje jai padeda ne vienas talentingas muzikantas.
Gausiausias, dešimties narių, kolektyvas šių metų festivalio scenoje
Neabejotinai „seed.“ centras yra C. Kinoshi, kurios skausmo ir džiaugsmo kupinas saksofonas veda šį gausų talentų kolektyvą į priekį. Saksofonininkas Deji Ijishakinas, savo asmeninėje kūryboje jungiantis džiazo ir drill muziką, teigia į muziką žiūrintis, kaip į mokslinį eksperimentą, gitaristė Shirley Tetteh yra dalinusis sceną su tokiais atlikėjais Moses Boydas, Gary Crosby, Nathaniel Facey ir kitais, trombonininkui Joe Bristow teko groti su tokiais kolektyvais kaip „Black Midi“, „Balimaya Project“ ar Londono simfoniniu orkestru, o klavišininkas Deschanelis Gordonas 2020 m. laimėjo „BBC Young Jazz Musician“ apdovanojimą. Grupės dalimi taip pat yra tubistė Hanna Mbuya, savo kūryboje atrandanti tūbą per elektroninės bei hiphopo muzikos prizmę, būgnininkas Patrickas Boyle, teigiantis, kad šiuolaikinis būgnininkas yra tiek aktualus, kiek sugeba autentiškai ir individualiai replikuoti kitus žanrus, bosistas Rio Kai bei trombonininkai Josephas Otis ir Jackas Banjo Courtney.
Ne be reikalo „seed.“ debiutiniame leidinyje „Driftglass“ įrašytas kūrinys „Afronaut“ (feat. XANA), 2018 m. pelnė „Ivors Academy“ apdovanojimą (anksčiau vadintą BASCA, Didžiosios Britanijos kompozitorių apdovanojimu) už džiazo kompoziciją dideliam ansambliui, o pats albumas 2019 m. buvo nominuotas prestižiniam „Mercury Prize“.
„Dalis „seed.“ muzikos yra nerekonstruotas afrobitas, kuriam neįmanoma atsispirti. Tačiau „Driftglass“ tapo daug didesnį paveikslą. Kinoshi darbas yra paremtas tuo, kas vyko praeityje ir kas vyksta dabar, tačiau iš esmės albumas yra apie ją pačią. Tai – ir džiaugsmas, ir skausmas“, – kalbėdamas apie įrašą konstatavo „All About Jazz“ apžvalgininkas Chris May.
Pilna gyvybės, protesto, istorinės atminties ir vilties, šios grupės muzika įkvėpia siekti daugiau kasdienoje, kuri kartais gali pasirodyti pilka ir nuobodi.
„Ill Considered“ − vienas karščiausių Londono reiškinių
Temzės upės skrodžiamoje Jungtinės Karalystės sostinėje verda beprotiškas džiazo katilas, o jame plaukioja aibės drąsių ir velniškai talentingų kūrėjų, diktuojančių džiazo madas visam pasauliui. Vienas tokių – tarp improvizacijos, džiazo, elektronikos ir world muzikos laviruojantys „Ill Considered“.
Kolektyvo kūrybinis stuburas – improvizacija ir mėgavimasis esamuoju momentu. „Ill Considered“ albumuose, kurių per kelerius metus buvo išleista daugiau nei dešimt, ir koncertuose neskamba kruopščiai iki detalių apgalvotos kompozicijos. Muzikantai nuolat neria į garsą, tikėdamiesi ne išpildyti iš anksto pasiruoštą planą, bet veikiau atrasti naujų kūrybinių kampų bei nustebinti ne tik save, bet ir klausytojus. Tai visiškai atspindi kolektyvo pavadinimą, kuris anglų kalboje naudojamas nusakyti neapgalvotam veiksmui.
„Ill Considered“ susikūrė 2017 m. kai būgnininkui, prodiuseriui ir garso inžinieriui Emre Ramazanoglu, praleidžiančiam daugybę laiko už kadro, t. y. muzikos studijoje plušant su tokiais grandais kaip „Oasis“ lyderis Noelis Gallagheris, pop žvaigždė Katie Melua ar ambientinės muzikos klasikas Brianas Eno, toptelėjo mintis, jog atėjo metas atsipūsti ir sukalti kažką artimo širdžiai. Londono katile sutikęs porą tokių sielos draugų − saksofonininką, klarnetistą ir taipogi muzikos prodiuserį Idrisą Rahmaną bei bosistą Leoną Brichardą − Emrė nepraleido šanso kartu padžeminti. Pirmasis improvizuotas pasigrojimas vos per 24 valandas tapo pirmuoju kolektyvo albumu, išleistu su jų pačių šiai progai įkurtu prekės ženklu. Netrukus kolektyvas tapo itin pageidaujamu daug girdėjusių ir mačiusių londoniečių rateliuose, o neužilgo išplaukė ir už Britų salyno ribų.
Skambesys, peržengiantis britišką tradiciją
Airės ir indo šeimoje gimęs I. Rahmanas ir turkiškos kilmės E. Ramazanoglu su savimi nešasi solidų kraitį ne vakarietiškos muzikos lobyno. Be to, su grupe dažnai groja indų kilmės Vakarų Afrikoje gimęs perkusininkas Satinas Singhas, taip pat naujausiuose įrašuose kolektyvui talkino tūbistas Theonas Crossas, saksofonininkas Ahnanse, perkusininkas Sarathy Korwaras ir kt. Pagrindinio bosisto pareigas kolektyve eina Lirano Donino, grojantis gerai žinomame britų modernaus džiazo kolektyve „Led Bib“. Toks platus nuolatinių „Ill Considered“ narių bei jų bičiulių įtakų spektras sukuria išskirtinio grūvo kupiną improvizaciją, kurioje organiškai apsijungia džiazas, elektroninė muzika, afrobitas, fankas bei Artimųjų Rytų ir Indijos muzikinis palikimas.
Grupė taipogi pasižymi išskirtiniu albumų dizainu. Kiekvienas jų albumo viršelis – tai nuosaikaus kolorito abstraktaus meno kūrinys, už kurį atsakingas dailininkas Vincentas de Boeras, tapęs neatsiejama „Ill Considered“ dalimi. Jo darbuose vyraujančtis puošniai žaismingo „art nouveau“ ir funkcionalistiškai griežtoko „art deco“ architektūros krypčių mišinys neįtikėtinai gerai perteikia „Ill Considered“ albumų turinį, kuriam būdinga meistriškai išlaikyta dermė tarp jausmo ir proto, tarp improvizacijos ir struktūros.
Londono scenos fenomenas į „Vilnius Mama Jazz“ atvyks išleidęs naują kolektyvo albumą „Precipice“. Ar festivalyje išgirsime naujausias kompozicijas? Vargu bau. „Ill Considered“ niekada negroja to, ką jau sugrojo.