Vienus šventuosius autorius vaizduoja Jeruzalėje, Izraelio dykumose, kitus – prie Panevėžio turgaus. „Rembrandtas irgi savo amžininkus tapė ir perkeldavo į biblinį laikotarpį. Tai čia toks gana paprastas meninis veiksmas, kuriuo siekiama sudabartinimo“, – komentavo A. Kviliūnas.
Vaizduodamas Šv. Antaną panaudojo vėžio ląsteles, kurias „atgaivino“ kompiuteriu. „Man buvo labai keista, kai radau vėžio vaizdą. Buvo baisiai gražus. Tapybiškas. Net keista, kad toks grožis žudo. Plaučių vėžiu sergančiai mano draugo mamai gydytojai davė metus, o ji jau 20 gyvena. Man tai dvasios pastangomis gyvo žmogaus metafora“, – sakė menininkas.
Su Šv. Antanu tai susiejo todėl, kad „jis vaizduojamas sulysęs, išsikankinęs, ant ribos. Panašiai, kaip sunkiai sergantys žmonės“.
Apie polinkį save naikinti, o paskui – prisikelti iš naujo
Kurdamas paveikslus A. Kviliūnas pasitelkia autoportretą, draugų ir artimųjų figūras. Dažnas videodarbų motyvas – atsirandančios ir vėl užgyjančios žaizdos, taip pat degančio ir negalinčio sudegti Mozės krūmo metafora, kuria menininkas kalba apie žmogaus polinkį save neigti ir naikinti, o paskui bandyti prisikelti, sukurti ką nors pozityvaus, apvalančio, švento ir taip pateisinti paklydimus.
Paklaustas, kodėl vis grįžta prie religinės tematikos, autorius mini gerą močiutę, kuri vesdavo į bažnyčią ir katalikiškai auklėjo.
„Kažkada buvau geriausia kunigo mokinys, kai ruošiausi Pirmajai Komunijai. Buvo labai įdomu skaityti Biblijos istorijas, kurios keldavo ir susižavėjimą, ir nuostabą ir siaubą. Jos labai stiprios, o patys pasakojimai – vizualūs. Esu padaręs vieną darbą apie Šv. Andriejaus kryžių, kuris dega ir niekaip negali sudegti. Mano krikšto vardas Andriejus, todėl ir šio švento istoriją kaip mokėjau skaičiau“, – parodos atidarymo dieną DELFI pasakojo A. Kviliūnas.
Pasak menininko, degimas ir negalėjimas sudegti siejasi su tokiu jo gyvenimu: „Kaip draugai sako, gyvenu visą laiką ant ribos. Dabar bandau keistis, bet būdavo užgėrimų, pabėgimų, ligoninių lašelinių, po to atsigavęs vėl bandydavau kurti. Todėl ir darbai yra kaip amžino atsinaujinimo mitas. Tie šventieji man – prisikėlimo metafora, kai save sužlugdai, o paskui vėl bandai prisikelti iš naujo. Ne aš vienas toks. Daug tokių, valios pastangomis prisikeliančių“.
Domina klausimas, kaip tapti šventuoju
Autorius kuria be prodiuserių, operatorių, apšvietėjų, videoinžinierių, montuotojų, garso režisierių pagalbos.
Pastaruoju metu jį ypač domina klausimas, kaip tapti šventuoju ir kaip įsitvirtinti į nematerialų žmonijos paveldą.
„Drįsčiau sakyti, kad A. Kviliūno „Gyvieji paveikslai“, su kuriais jis ateina į Bažnytinio paveldo muziejaus erdves, tikrai yra šiuolaikinių šventųjų atvaizdai“, – DELFI sakė parodos kuratorė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė.
Andriaus ikonografiją monotyrininkei siejasi su baroko tapyba, kurioje buvo įprasta šventąją istoriją sudabartinti, priartinti prie to meto žmogaus, padaryti iš jos ne pasakaitę, o tai, kas vyksta dabar, su manimi, su mano draugais, kaimynais, su mano žmona, vyru ir t. t.
„Įtaigos prasme, matyti, kad menininkui svarbus ir jo kūrinių rimtumas, gilumas“, – sakė Bažnytinio paveldo muziejaus vadovė.
Parodoje pristatomi penki A. Kviliūno kūriniai. Videomenu menininkas susidomėjo studijuodamas tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Aukšto įvertinimo sulaukė pristatęs pirmąsias instaliacijas „Tėkmės refleksija“ ir „Klausykla“. „Gyvieji paveikslai“ Bažnytinio paveldo muziejuje bus eksponuojami iki sausio 3 dienos.
1972 metais Panevėžyje gimęs A. Kviliūnas 1997 m. baigė Vilniaus dailės akademiją. Nuo 1993 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje, mokytojauja Panevėžio dailės mokykloje.