Teisininkė, rašanti knygas
A. Tilindė pagal profesiją – teisininkė, tačiau rašyti mėgo nuo pat mažumės.
„Pradėjau rašyti labai anksti, gal pirmoje ar antroje klasėje, dar iš tiesų nemokėdama rašyti, bet rašiau didžiosiomis raidėmis – taip gimė mano pirmieji kūriniai, kurių mokslo metais susikaupė gal kokios keturios ar penkios knygelės“, – juokėsi ji.
Rašytoja prisipažino po mokyklos svarsčiusi stoti į žurnalistiką, bet kone paskutinę minutę persigalvojo: „Labai gerai išlaikiau egzaminus, nusprendžiau, kad gal geriau pirma įgyti kokią nors profesiją, kad turėčiau žinių apie ką rašyti. Taip prasidėjo mano kelias teisės srityje, teismuose, advokatų kontorose, paskui savo versle, o vėliau po truputį atsirado noras grįžti į grožinę literatūrą, kai pajutau, kad mano kalba darosi skurdoka, tokia formali, pagalvojau, kodėl neatnaujinti savo įgūdžių“.
A. Tilindė svarstė, kad teisė padėjo jai kaip rašytojai atrasti struktūrą, strateginį mąstymą į priekį dėliojant istorijas. „Anksčiau būdavo taip, kad rašai tiesiog su banga, su srove – taip gimė mano pirmoji knyga, tiesiog rašant iš savęs, be jokios strategijos. Vėliau aš pradėjau labiau iš anksto dėlioti scenarijus, bruožus – iš tikrųjų gaunasi savotiškas detektyvas sustrateguoti, visą knygą apgalvoti“, – kalbėjo ji.
Primena senąsias pasakas: ten dar ne tokių dalykų būdavo
Pasak A. Tilindės, „Šiurpnakčio istorijos“ tinkamiausia vaikams tarp 9-15 metų.“Manau, kiekvienas skaitytojas pasiims tai, ką jis supranta, kiek jis geba atsekti, kiek už to siūlo patraukti, kiek to šiurpo pats sau nori pasiimti. Iš tiesų nereikėtų bijoti, kad istorijos pernelyg šiurpios – jos yra mums artimos, jos iš tiesų šiek tiek primena tas mūsų senąsias pasakas, kur skaitėme vaikystėje, kai kitokių juk nebuvo“, – sakė ji.
„Kaip rašiau šios knygos pratarmėje, šiurpiausia pasaka, kurią prisimenu iš vaikystės, buvo apie princesę, lipančią į stiklo kalną, kuri turėjo pjauti savo pirštukus, kad taip laipteliais pasinaudotų – net ne aš skaičiau, o man skaitė keturių penkių metų. Aš įsivaizduoju, kad dabar tėvai bijo duoti siaubą skaityti vaikams, o juk mes tikrai baisesnių dalykų esame prisiklausę“, – pastebėjo rašytoja.
Ji tikino, kad šią knygą nebaisu duoti vaikams: „Jei vaikas skaito pats, skaito nemažai, jis tikrai gali drąsiai imti knygelę į rankas. Manau, kad vaikui įdomu, kas neatrasta, kas truputį neleidžiama, kas truputį šiurpu – skaitydamas tokius dalykus jis gali pats pajusti savo ribas, o kada jam per baisu, jis tą knygą gali tiesiog užversti. Gyvenimas juk irgi nėra toks tik rožėmis klotas, tad vaikui galbūt yra svarbu pajusti tą adrenaliną, kiek ta širdutė virpa, nes ir gyvenime to būna, o knyga gali padėti susipažinti su gyvenimu.“
Istorijos, įkvėptos realybės
Knygoje „Šiurpnakčio istorijos“ yra dvylika istorijų, kurios visos susijusios, bet ne tradicine seka.
„Pirma ir paskutinė istorijos turėtų padėti sudėlioti taškelius. Pirma istorija yra apie tai, kaip grupelė skautų atvyksta stovyklauti prie ežero. Na, ir ten naktį pradeda dėtis keisti dalykai. Kokie, neišduosiu, bet pasakysiu, kad tas ežeras iš tiesų egzistuoja, mes su šeima jį žinome, aišku, niekam nepasakysim, kur jis yra, nes atsiras labai daug smalsuolių, Bet skaitykite, žinokite, kad istorijos yra tikros“, – intrigavo knygos autorė.
„Iš tikrųjų labai daug realybės, labai daug tikrų simbolių, kurie nutikę man pačiai, miške, taip pat skaitant senovines knygas rasti tam tikri dalykai. Iš tiesų turiu net keletą nuotraukų, susijusių su objektais iš „Šiurpnakčio istorijų“, taip kad nemanykite, kad viskas yra tik vaizduotės vaisius“, – tikino ji.
Rudenį – nauja knyga
Kalbant apie „Šiurpnakčio istorijų“ galima tęsinį, A. Tilindė ragino vaikus nebijo drąsiai jai siūlyti savo idėjų – knygoje tam ji specialiai yra palikusi savo kontaktus, kad naujieji skaitytojai galėtų su ja susisiekti.
„Bet iš tiesų rudenį išeina šiek tiek kitokio tipo knyga, kaip atskiras romanas, kurios pagrindu yra istorija, kuri turėjo papulti ir į „Šiurpnakčio istorijas“, bet ji gerokai išsiskyrė iš kitų, buvo per ilga, ir pats žanras jos truputį kitoks. Tad man netikėtai gimė idėja, kaip aš ją galėčiau panaudoti, ir taip gimė visas psichologinis romanas su siaubo elementais vyresniems vaikams“, – pasakojo ji.
Pirmoji šios, kaip ir kitų A. Tilindės knygų skaitytoja, buvo jos dukra, kuri yra ir jos griežčiausia kritikė.
„Aš taip sėdėjau visa virpėdama, kokios dabar kritikos sulauksiu, bet jai labai patiko, perskaitė vienu ypu, per septynias valandas – labai viliuosi, kad ir kitiems skaitytojams patiks. Nieko dar nebuvo tiek skaičiusi, tad man kaip mamai, kaip pradedančiai rašytojai, tai buvo turbūt didžiausias komplimentas“, – šypsojosi ji.