Baltų žemė, kurioje gyveno skalviai
Kino teatras „Skalvija“, tęsė V. Levickaitė, yra išgyvenęs ne vieną lūžį – pradedant nuo gilaus sovietmečio, vėliau nepriklausomybės laikų, tam tikrų ekonominių, socialinių iššūkių. „Kino teatras yra viską išgyvenęs, ko tik nėra buvę tose patalpose! Čia buvo įsikūrę tokie fenomenai, kaip padėvėtų drabužių parduotuvė ar kompiuteriniai salonai“, – pasakojo V. Levickaitė.
Dar ir dabar senieji vilniečiai „Skalviją“ pavadina „Planeta“. Kaip įvyko pavadinimo metamorfozė? „Ši metamorfozė yra visai įdomus tyrinėjimų objektas, jis irgi rodo ne ką kita, kaip požiūrio į pavadinimų kaitą. Šis požiūris susijęs su tuo, ką mes išgyvenome kaip tauta. Atėjus nepriklausomybei reikėjo atsikratyti visų pavadinimų, kurie buvo sietini tiesiogiai su sovietais, tam tikromis sovietinėmis ideologijomis. „Planeta“ – tarsi neturi tiesioginės konotacijos, kaip ir „Žvaigždė“ – dangaus kūnas, bet sovietai buvo nusavinę tuos pavadinimus savo ideologijai skleisti, būtent todėl tie pavadinimai tapo nebeįmanomi atkūrus nepriklausomybę“, – sakė V. Levickaitė.
Kaip laivas audrose
Ar bankroto įmanomybė tikrai buvo reali? Anot V. Levickaitės, tam galėjo būti daug priežasčių. „Kai kurios jų – tiesiog mano spėjimai. Negalėčiau patvirtinti, kad tai objektyvūs faktai. Viena vertus, kino teatras visada priklausė miestui. Aišku, savivaldybė turėjo didesnį kino teatrų tinklą, bet jie vis tiek neišgyveno, o „Skalvija“ – taip. Buvo skolų, keletas epizodų, kai praktiškai buvo likę skelbti bankrotą, bet tiesiog visada atsirasdavo tinkami žmonės, tinkamu laiku, kažkaip „Skalviją“ išgelbėdavo. Visą laiką įvykdavo dėsningi sprendimai, „Skalvija“ kaip tas laivas audrose – išplaukdavo. Kai vyko privatizacijos vajus, turbūt šis objektas nesudomino, nebuvo patrauklus. Gali būti, kad tai vienas sėkmės faktorių, kito paaiškinimo neturiu... Tikrai buvo laikų, kai „Skalvija“ nebuvo „arthauzinis“ kino teatras su unikalia programa. Tiesiog eilinis kino teatras, bet, nepaisant to, jis išliko“, – įžvalgomis dalijosi V. Levickaitė.
„Skalvija“ gyvuoja daugiau nei pusę amžiaus. Kaip ryškiausią kino teatro posūkį, kuris, V. Levickaitės manymu, praktiškai ir nulėmė tai, koks jis yra dabar, išskyrė 2001-uosius, kai kino teatrui atėjo vadovauti kino kritikė Živilė Pipinytė.
Nekilo pagundų rodyti komercinį kiną
Būtent 2008-aisiais pasaulis išgyveno finansų krizę. Paklausta, ar tokiu metu nebuvo sudėtinga išlaikyti nekomercinio kino kryptį, V. Levickaitė pažymėjo, kad pagundos rodyti komercinį kiną – niekada nėra kilę.
„Netikėjome, kad jeigu atvirstume į komercinį kiną, mus tai išgelbėtų finansiškai... Tokio varianto nebuvo, jokiais atvejais. Viena vertus, netgi žiūrint techniškai, negalėtume konkuruoti su komerciniais kino teatrais. Yra įvairių aspektų, kodėl to nepavyktų padaryti, o, antra vertus, žmonės, kurie nuo 2001-ųjų dirba Skalvijoje, tiesiog vertybiškai nebūtų sugebėję padaryti to repertuarinio pakeitimo. Be to, krizė buvo ištikusi visus (turbūt ir komercinio kino žiūrovai reagavo į tą krizę), o mes pasitikėjome „arthauzinio“ kino žiūrovais. Jiems reikia kino, pagal galimybes lankosi. Iki tol buvo padarytas didelis darbas, niekas nemanė, kad tai galima būtų užbraukti, pakeisti kino teatro koncepciją“, – kalbėjo V. Levickaitė.
Įdomus paradoksas – kuo didesnė krizė, tuo labiau linkstama prie pramogų. Kinas ir „popkornai“ – vartotojiška kultūra – ar ji nenustelbė kino gurmanų „skonio receptorių“?
Galvoja, kaip pritraukti pilnesnes sales
Tarp kino vertinimo svertų atsirado dar vienas – žiūroviškumas. Anot kinematografininkų, jo vaikantis, „ekranus pasiekia menkaverčiai, į žemiausio lygio auditoriją orientuoti filmai“. Vis dėlto, kalbant apie finansinį kino teatro išsilaikymą – šiandien jis tampa gan svarbiu kriterijumi?
„Turime sąlygas išsilaikymui – reikia nepamiršti, kad esame savivaldybės kino teatras, ji kasmet skiria dotaciją, kuri sudaro maždaug 18 proc. mums reikalingo biudžeto. Taip pat mūsų programos yra finansuojamos Lietuvos kultūros tarybos, Lietuvos kino centro. Pusę mums reikalingo metinio biudžeto užsidirbame iš pajamų – 50-60 proc. (priklauso nuo metų – daugiau ar mažiau sėkmingi). Tokia biudžeto sandara reiškia, kad mes esame truputį nepriklausomi nuo salės užimtumo. Mes galime pateikti alternatyvų, įvairų repertuarą, jame gali būti nišinių filmų, kurie labiau turi kino kultūros tikslą, negu žiūroviškumo, atsiperkamumo tikslą“, – kalbėjo pašnekovė.
Vis dėlto, nors ir turi nuo žiūrovų skaičiaus nepriklausomų pajamų, anot V. Levickaitės, tenka balansuoti. „Galvojame ir apie tai, kad dalis repertuaro pritrauktų pilnesnes sales. Kino pasiūla didelė, šiuo metu, tą balansą pasiekti nėra sunku. Yra filmų, kurie surenka pilnas sales, yra tokių, kurie surenka mažiau. Galima įvertinti, kad tam tikri pavadinimai surinks 20-30 žiūrovų per seansą, o kiti – 80-90. Viskas tvarkoj, jaučiame žiūrovų atsigavimą po pandemijos, po visų krizių“, – tikino „Skalvijos“ vadovė.
Geriausias pavyzdys, pasak jos, danų kino režisieriaus Larso von Triero retrospektyva, paneigianti stereotipą, kad žiūrovai šiuo metu nenori niūraus kino.
Susivieniję galėtų išspręsti problemas
Dabartinis „Skalvijos“ kursas, galima sakyti, kiek panašus į lietuvišką kiną – intelektualus, dvasingas, primenantis meno kūrinį. Tačiau kokie kino kultūros siekiai laukia ateityje?
„Galvoju plačiau apie Lietuvą, nors mano užduotis būtų galvoti apie Vilniaus miestą, kokybiškas kultūrines paslaugas vilniečiams, prieinamas įvairioms žmonių grupėms... Bet tuo pačiu negaliu negalvoti apie bendrą šalies kino kultūrą, jos plėtrą. Šitame „žaidime“ esame labai susiję, todėl po vieną veikti negalime, turime tampriai bendradarbiauti, vieni kitus palaikyti. Tarkim, kino teatras „Pasaka“ (turiu mintyje nekomercinius kinus) – mūsų tikslas bendras, – kad būtų alternatyva komerciniam kinui, kad būtų galimybė pasižiūrėti kokybišką turinį, kad augtų žiūrovų ratas, kuriems reikia tokio kino“, – įsitikinusi V. Levickaitė.
Suvienijus jėgas, V. Levickaitė neabejojo, darbas sektųsi dar geriau. „Norėtume palaikyti kino teatrus, kurie įsikūrę regionuose, labiau su jais bendrauti, keistis patirtimis, idėjomis, vykdyti bendrus projektus, edukacines programas. Tokio pobūdžio kino teatrams tai ypač svarbu, nes jie praktiškai turi patys užsiauginti žiūrovą, kuris turėtų poreikį rinktis alternatyvų turinį. Tai nėra paprasta, nėra savaime suprantama! To siekiama ilgai ir nuosekliai, nuo jauno amžiaus, – kalbėjo pašnekovė ir pridūrė, kad ši problema galėtų būti sprendžiama politiniu lygiu, kalbant ir dirbant su sprendimų priėmėjais. – Reikia laiko, kad viskas susistyguotų, įgautų pagreitį kitame lygyje. Išteklių reikalaujantis siekis, bet smagu susitikti, suprasti, kad yra tokių žmonių, kurie serga tuo pačiu. Daug metų dirbame izoliuoti vieni nuo kitų, net nesuprasdami, kad mes tas pačias problemas turime, kad susivieniję – galime jas išspręsti.“