Įsivaizdavo šalį su neįžengiamais miškais
Lietuva ką tik pripažinta antrąja geriausia turizmo kryptimi 2025-aisiais tarp 10 pasaulio šalių, kurias būtina aplankyti, ir pirmąja šalimi Europoje. Turistams žadama, kad čia galima daug ką pažinti ir pamatyti.
Panevėžio muzikiniame teatre pianistu dirbantis rusas Arsenijus Jesaulkovas prieš trejus metus nė neįsivaizdavo, ką iš tiesų galima rasti šioje valstybėje. Jo vaizduotėje Lietuva buvo šalto klimato Šiaurės šalis su neįžengiamais miškais.
„Nuo vaikystės žinojau, kad Europos šalys gražios“, – prisimena 31 metų pašnekovas. – Kartą su tėvu keliavome traukiniu į Kaliningradą per Lietuvą. Mačiau Vilnių ir kitus miestus, bet mums, Rusijos piliečiams, be vizos nebuvo galima išlipti jų apžiūrėti.“
A. Jesaulkovas prisimena, kad baigus studijas Rusijoje buvo prestižas vykti stažuotis ar dirbti į Vakarų Europos šalis. Jaunuolius ypač įkvėpdavo dėstytojų ir studentų pasakojimai apie jų patirtis Vokietijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Ispanijoje ir kitose valstybėse.
„Turėjau pažįstamų iš tų kraštų, tačiau apie Baltijos šalis kažkodėl nesvajojau. Gal dėl to, jog nebuvo stipresnio kultūrinio ar pedagoginio ryšio su šiomis valstybėmis“, – svarsto menininkas.
Muzikantas iš Rusijos
Nepaisant jaunystės svajonių, rusų pianistui visgi teko pažinti Lietuvą ne savo noru. Ir ji pasirodė labiau plačių lygumų ir išdirbtų laukų nei miškų kraštas.
„Atvykau čia 2022-ųjų gruodį, bėgdamas nuo Rusijos režimo. Mano brolis, kurį Rusijos valdžia pripažino opozicionieriumi, jau buvo emigravęs. Kaip ir visiems „valstybės priešams“, jam grėsė įkalinimas iki mūsų prezidento Vladimiro Putino mirties“, – pasakoja A. Jesaulkovas, nenorėdamas per daug atskleisti detalių apie brolio veiklą dėl jo paties saugumo. Pats Arsenijus niekada nebuvo tiesiogiai susijęs su Rusijos politika.
Baigęs pianistų ir kompozitorių studijas Maskvoje, keletą metų stengėsi ramiai dirbti pagal savo specialybę.
„Esu kilęs iš Jekaterinburgo – didelio Rusijos miesto prie Europos ir Azijos sienų, kur gyvena daugiau nei milijonas gyventojų. Pianisto ir kompozitoriaus išsilavinimą įgijau Uralo muzikos koledže, jo ugdymo sistema panaši į lietuviškas menų gimnazijas“, – aiškina pašnekovas ir priduria, kad jo fortepijono mokytoja buvo garsi pianistė iš Ukrainos Ala Šachnovskaja, o kompoziciją dėstė žinomas kompozitorius Maksimas Basokas. Vėliau aukštojo mokslo studijas Arsenijus tęsė žymiausioje Rusijos aukštojoje mokykloje – Maskvos valstybinėje Piotro Čaikovskio konservatorijoje. Dabar dėl didelio užimtumo jis, kaip kompozitorius, kuria retai: daugiausia trumpas pjeses – dovanas draugams gimtadienio proga.
Tačiau Arsenijaus kūrybiniame bagaže galima rasti įvairių instrumentinių, vokalinių, chorinių kūrinių – dažniausiai iš XIX a. romantinio stiliaus muzikos.
Bėgo nuo mobilizacijos
„Muzika mane lydi nuo vaikystės. Ketverių pradėjau lankyti priešmokyklinę grupę menų mokykloje, susipažinau su natomis ir pianinu“, – prisimena pianistas ir priduria, kad jo muzikalumas greičiausiai paveldėtas iš šeimos.
Nors muzikanto mama teigia neperdavusi sūnui muzikinių genų, Arsenijus mano kitaip: „Mama turi puikią klausą ir gerai intonuoja. O jos žinios apie meną padeda geriau suprasti muziką, nors mama gėdijasi, kad nepažįsta natų.“ Pašnekovo močiutės giminaičiai taip pat mielai dainavo savam kaime, o tėtis mokėsi muzikos mokykloje, grojo akordeonu ir gitara, lydėjo gabų sūnų kelionėse į konkursus. Tėtis mirė, kai Arsenijui tebuvo 16-a.
„Visada mėgau klasikinę ir liaudies muziką. Su šiais stiliais dirbau Rusijoje mokydamas kitus ir būdamas koncertmeisteriu“, – sako A. Jesaulkovas.
Į Lietuvą jis persikėlė paskutinėje darbovietėje – Komijos Respublikos sostinės Syktyvkaro operos ir baleto teatre padirbęs vos kelis mėnesius. Šis miestas yra apie 1300 km į šiaurės rytus nuo Maskvos.
„Man grėsė mobilizacija į Rusijos kariuomenę. Nors tikimybė, kad mane išsiųstų į Ukrainą, buvo apie 10 proc., nenorėjau rizikuoti. Daugelis mano tautiečių neturėjo galimybės išvažiuoti iš šalies ar kur nors pasislėpti. Dėl mano brolio veiklos galbūt vis tiek kada nors būčiau atsidūręs valdžios akiratyje“, – svarsto Arsenijus.
Nepasidavė propagandai
A. Jesaulkovo artimieji niekada nepalaikė dabartinės Rusijos valdžios politikos. Ši šeima, kaip ir daug jos draugų, kolegų, save laiko laisvais žmonėmis, kuriems propaganda nedaro įtakos.
„Aš niekada nepritariau įprastinei retorikai, kad Ukrainoje nevyksta karas. Jis prasidėjo dar 2014 m., o dabar virto didžiuliu. Turiu Ukrainoje gyvenančių draugų ir laisvai moku ukrainiečių kalbą, todėl gerai žinau, kaip viskas ten yra iš tikrųjų. Rusija visada tokia buvo, nors joje daug drąsių žmonių, kovojančių su Rusijos valdžia ir jos imperine politika. Kai V. Putinas atėjo į valdžią, man tebuvo septyneri, tuomet laisvė šalyje ir ėmė gesti.“
Arsenijus prisimena, kad Rusijos gyventojai tuomet jautė dėkingumą valdžiai, kuri tuo metu pagerino ekonomiką, tačiau laisva žiniasklaida ir tautos balsas stabiliai buvo slopinami.
„Kodėl leidome režimui įsitvirtinti, net negaliu atsakyti. Po daugiabučių namų sprogimų 1999 metais Rusijoje, antrojo Čečėnijos karo, teroro aktų „Nord-Ost“ ir Beslane tikriausiai jau buvo galima suprasti, kad valdžia žiauri ir veda šalį į katastrofą. O paskui buvo jau per vėlu, nors kovoti galima ir reikia, – įsitikinęs menininkas. – 1990-aisiais daugelyje buvusių TSRS respublikų žmonės gyveno skurdžiai, tačiau Baltijos šalys, Ukraina, Sakartvelas vis dėlto nepanoro diktatoriaus rankos.“
Iš šalies agresorės
Per trejus Lietuvoje praleistus metus Arsenijus šią šalį pradėjo matyti netgi kaip romantiškai vieningą ir tvirtą.
„Man gera žinoti, kad jūsų negalima nupirkti Rusijos oligarchų ir korumpuotų asmenų pinigais. Jūs esate labai vieninga ir nuosekli tauta Ukrainos klausimu. O Rusijoje teigiama, jog esate supuvusių Vakarų dalis“, – sako A. Jesaulkovas.
Tačiau kelias į Lietuvą jam nebuvo lengvas.
Kai bėgo iš tėvynės, leidimai Rusijos piliečiams atvykti į Lietuvą jau buvo uždrausti. Arsenijui teko emigruoti per Kazachstaną, kur Rusijos piliečiams leista 3 mėnesius gyventi be vizos. Pastarojoje valstybėje jis paskutinį kartą susitiko su mama. Lietuvos ambasadoje Kazachstane Arsenijui suteikta galimybė apsigyventi ir dirbti Lietuvoje.
„Gavau vizą, bet Lietuvoje darbo dar neturėjau. Todėl oro uoste teko ilgai aiškintis, kad mane praleistų. Buvo reali tikimybė, jog nepasieksiu Lietuvos – galbūt būčiau turėjęs grįžti į Sakartvelą, iš kur skridau, arba atgal į Kazachstaną“, – prisimena Arsenijus. Jo brolis tuo metu laukė Lietuvoje. Tai jo komanda organizavo visą Arsenijaus pabėgimo misiją.
Ypač padėjo pabėgėliais iš diktatūrinių režimų valdomų šalių besirūpinanti „Freedom House“ organizacija ir asmeniškai jos pirmininkas Vytis Jurkonis.
„Daugelis valstybių bijo priimti žmones iš šalių agresorių, nes prisidengdami pabėgėliais gali prasiskverbti specialiųjų tarnybų agentai. Tačiau ne visi Rusijos gyventojai yra kalti dėl savo valdžios veiksmų“, – apgailestauja pašnekovas.
Lietuviškai kalba laisvai
A. Jesaulkovas Lietuvoje priešpriešos dėl savo tautybės nepajuto, nors, neslepia, tam buvo iš anksto pasiruošęs.
„Atvykdamas buvau nusiteikęs, kad į mane gali kreivai žiūrėti, nes esu Rusijos pilietis. Visada, ieškodamas darbo, teiravausi darbdavių, ar mano pilietybė jiems nekels problemų. Kai kurie draugai iš Rusijos, kuriuos veikia propaganda, iki šiol klausia, kodėl pasirinkau Lietuvą – jie įsitikinę, kad čia rusų nemėgsta“, – šypsodamasis pasakoja Arsenijus.
Darbą rusas rado po keturių mėnesių nuo atvykimo į Vilnių. Pamatęs skelbimą Užimtumo tarnyboje, jis dalyvavo atrankoje dėl pianisto vietos Panevėžio muzikiniame teatre. Jo pasirodymas buvo puikus, tad sulaukė kvietimo prisijungti prie teatro kolektyvo.
„Emigrantams iš tiesų sunku įsidarbinti Lietuvoje, ypač biudžetinėse įstaigose. Buvo daug reikalų su dokumentais, reikėjo išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą. Labai padėjo mano kolegos Panevėžio muzikiniame teatre“, – dabartiniams bendradarbiams dėkoja muzikantas.
Arsenijus lietuviškai pradėjo mokytis iškart atvykęs į Lietuvą. Iš pradžių susikalbėdavo naudodamasis ir išmaniosiomis technologijomis. O dabar pats kalba gana laisvai, tik retkarčiais pritrūksta vieno ar kito žodžio.
„Tai jau ketvirtoji mano užsienio kalba po kazachų, ukrainiečių ir kartvelų. Maniau, kad lietuvių kalba bus panaši į vokiečių, bet dabar matau, kad ji yra artimesnė slavų kalbų grupei. Labiausiai padėjo tai, kad žmonės su manimi čia kalba lietuviškai“, – įspūdžiais dalijasi kitatautis.
Be darbo Panevėžio muzikiniame teatre, Arsenijus taip pat akompanuoja ir moko vaikus groti Panevėžio B. V. Kutavičiaus muzikos mokykloje bei V. Mikalausko menų gimnazijoje.
Ilgisi tik artimųjų
„Lietuviai – draugiški žmonės, čia gyventi ramiau. Niekada nesu įsivėlęs į ginčus dėl Rusijos ir Ukrainos konfliktų. Seku naujienas ir domiuosi, kas kalbama apie mano šalį, tačiau nevengiu išsakyti savo kartais radikalesnės nuomonės – aš užaugau laisvai mąstančioje šeimoje“, – sako Arsenijus.
Ir Rusijos sako nesiilgintis. Anot jo, ryšys formuojasi su žmonėmis, o ne su kokiais nors geografiniais regionais – svarbiau jaustis savo tautos, o ne šalies dalimi.
„Liūdna, kad mama ir močiutė dabar ten vienos – artimesnių giminaičių beveik neliko“, – atsidūsta Arsenijus. Jis dažnai paskambina brangiausioms moterims, iš jų sulaukia palaikymo, kad įsitvirtino Lietuvoje, ir džiūgavimo, jog sūnus rado mėgstamą darbą.
„Gal kada nors ir mamą čia pasikviesime – be senos močiutės, kuria reikia rūpintis, jai likome tik mudu su broliu“, – sako A. Jesaulkovas.
Planuose – Panevėžys
Jei ne politinė situacija, Rusijos ekonominis ir kultūrinis gyvenimas Arsenijų tenkintų. Didieji miestai, anot jo, ten laikosi neblogai. Mažame miestelyje, kur pats gyveno ir dirbo ketverius metus, buvo paklausus ir gerbiamas specialistas. Tačiau dabar A. Jesaulkovas kol kas savo planus sieja tik su Lietuva. Kai baigsis leidimas laikinai čia gyventi, bandys ją pratęsti ir toliau darbuotis Panevėžyje.
„Man patinka šitas miestas – jis labai tvarkingas, čia gražiai susipina istorija ir šiuolaikinis gyvenimas. Jei kas svarsto, ar man nenuobodu Panevėžyje, dirbdamas muzikos srityje rutinos niekur nejuntu. Laisvalaikiu mėgstu pasivaikščioti po miestą, labiau jį pažinti. Taip pat pasivažinėju po kitus Lietuvos kraštus, kaimynines šalis“, – teigia pianistas ir priduria, kad nuo vaikystės jį itin traukia geležinkeliai.
Radęs laisvesnio laiko muzikantas dažnai traukia stebėti atvykstančių ir išvykstančių traukinių. Dar nežinia, kurioje stotelėje galiausiai sustos ir paties pašnekovo gyvenimo traukinys.