Štai knyga „Sisi. Vienišoji imperatorienė“, pasak L. Buividavičiūtės, puikiai tiks kaip lengvai skaitomas, nors ir gilus romanas prieš miegą. Knyga „Danielis Martinas“, juokiasi ji, priešingai, kaip skaitinys prieš miegą tikrai netiks – jai reikia atidesnio skaitymo ir susikaupimo. „Bet kas nori gilaus, sudėtingo skaitinio – rekomenduoju“, – knygą gyrė ji. O trečioji laidoje pristatyta knyga, „Melagingas suaugusiųjų gyvenimas“, alsuojanti autentiškumu, nepaliks abejingų jokių skaitytojų – į jos autorę Eleną Ferrante literatūros gerbėjams apskritai vertėtų įsižiūrėti atidžiau, nes, kaip kalbama, galbūt kažkada ateityje jai net gali būti įteikta Nobelio premija.
„New York Times“ bestselerio „Sisi. Vienišoji imperatorienė“ autorė – Allison Pataki, kurios kūriniai išversti į daugelį užsienio kalbų. Ir šįkart ji priklauso skaitytojų dėmesį.
„Knygoje didžiausias dėmesys psichologiniams niuansams, bet yra ir istorinis kontekstas“, – pasakoja L. Buividavičiūtė.
Už austrų imperatoriaus Pranciškaus Juozapo ištekėjusi Elžbieta, meiliai vadinama Sisi, pavergia žmonių širdis ir tampa jų „pasakų karaliene“. Vis dėlto po žaviu įvaizdžiu slypi kur kas sudėtingesnė asmenybė. XIX a. viduryje Vienoje, Hofburgo rūmų menėse, ne tik skamba karališki valsai ir liejasi šampanas – čia daug pagundų, viešpatauja konkurencija ir mirtinos intrigos. Sisi, varžoma griežto protokolo ir nevykusios santuokos saitų, vis labiau nerimsta. Laisvos sielos klajoklė nusiraminimą randa dvare prie Budapešto, čia ją savo vizitais džiugina įspūdingasis vengrų valstybės veikėjas grafas Andrašis, kurį ji kadaise įsimylėjo.
Dėl tragiškų naujienų Sisi tenka palikti jaukią priebėgą ir grįžti į sostinę, į gandų, pavydo, sielvarto pasaulį, kur šešėliuose tyko grėsminga lemtis. Išgyvendama meilę ir netektį Sisi grumiasi su prieštaringais jausmais: išsaugoti šeimą ar sprukti, byrant dusinančiai santuokai ir kylant nerimui dėl Pirmojo pasaulinio karo. Monarchijų žlugimo laikotarpiu Sisi kovoja dėl teisės užimti sostą greta savo vyro, stengiasi pelnyti žmonių bei pasaulio meilę ir išgelbėti imperiją. Bet ar pati ji gali išsigelbėti?
Britų romanistas Džonas Faulzas (John Fowles, 2026–2005 m. ) lietuvių skaitytojams puikiai pažįstamas iš knygų „Prancūzų leitenanto moteris“, „Magas“, „Kolekcionierius“ ir „Juodmedžio bokštas“. 1977 m. išleistas, pasak autoriaus, autobiografiškiausias jo romanas, „Danielius Martinas“ kritikų laikomas bene geriausia jo knyga.
Pagrindinis romano herojus – savo karjera ir gyvenimu nusivylęs Holivudo scenaristas. Vieną dieną Danielius gauna žinutę iš sunkiai sergančio savo jaunystės bičiulio Entonio, prašančio sugrįžti į Angliją atsisveikinti. Danielius nusprendžia vykti. Po daugybės metų vėl išvydus Džeinę, Danieliaus širdyje atgyja seni jausmai. Jis įkalba ją vykti kartu į Egiptą. Ši kelionė jiems abiem tampa kelione į save. Per savo herojus autorius bando atsakyti į klausimą – ar įmanoma iki galo pažinti tiek kitą žmogų, tiek save patį?
Nors pagrindinės romano mintys ir klausimai yra universalūs, knygoje netrūksta ir tikslių antrosios XX a. pusės laikmečio ženklų. Su pavydėtina įžvalga autorius nagrinėja britų ir amerikiečių charakterių skirtumus, populiariosios kultūros invaziją, atskleidžia isterišką ir nužmogintą moderniojo pasaulio tikrovę, ją nuspalvindamas nepakartojamu sąmoju ir ironija.
Ferrante veda skaitytojus į begėdiškai atvirą, gyvastingą, sodriomis spalvomis tapomą savo knygos veikėjų pasaulį, leisdama rinktis – mylėti ar neapkęsti, pasmerkti ar išteisinti, bet nepalikdama abejingų.
Ar gali būti, kad vieną dieną kieno nors leptelėta ir atsitiktinai nugirsta frazė taip sudrebintų tavo darnų gyvenimą, kad suglumęs ir įskaudintas pasuktum priešinga, nei tikėtasi, kryptimi ir tik vėliau, suradęs jėgų atsitiesti, suvoktum, jog viskas, kas tave iki šiol supo, yra melas? O gal apskritai nėra jokios tiesos, yra tiesiog gyvenimas? Šie klausimai keliami jos sensacija tapusia knygoje.