„Mano siekis nėra būti kažkokiu dešimtukininku. Mano tikslas nėra pasiekti rekordą fotografijoje, tapyboje ar kur kitur. Visa tai darau dėl to, kad man patinka, aš jaučiuosi tokiu būdu realizuojantis save. Galbūt man neužtenka vienos srities, kad galėčiau save išreikšti“, – „Delfi TV“ laidos „Garsiai!“ pradžioje savo eilę skirtingų profesijų ir pomėgių paaiškino menininkas.
Toliau pokalbio metu jis atvirai pasidalino, kokie aktualūs įvykiai bei žmonės įplieskia idėjas jo paveikslams, kuo tiek gyvenime, tiek kūryboje jam yra svarbios ryškios detalės, kodėl savo kūrinius parduoda ne bet kam ir kokius nepakeičiamus dalykus atrado Fuerteventūros saloje.
Kanarų sala suteikė didžiausią gyvenimo dovaną
Kaip pats sako, „siaubingą alergiją žiemai, šalčiui, tamsai ir purvui“ visada turėjęs A. Kriščiūnas kartu su šeima gyvenimui pasirinko Ispanijai priklausančią Fuerteventūros salą, kurioje praleidžia visus mėnesius nuo rugsėjo iki birželio, o vasarą – Lietuvoje, nes tokiu laiku jo mokyklinio amžiaus dukrai – atostogos.
„Aš mielai parvažiuočiau į Lietuvą jau gegužės pradžioje ar balandžio pabaigoje, o išvažiuočiau spalio pradžioje, nes Lietuvoje tas laikas nuo gegužės iki spalio yra nuostabiausias. Iš viso tai yra puikiausia šalis pasaulyje. Gal dėl to, kad tai yra mano namai, o gal tiesiog čia yra tai, ko reikia man“, – prisipažįsta jis ir priduria, kad Fuerteventūrą pasirinko dėl šilumos ištisus metus, ramybės ir įspūdingos laukinės gamtos.
„Fuerteventūra – ypatinga sala. Joje yra akmenuota dykuma, mažai žmonių, daug erdvės. Ten tu patiri turbūt didžiausią ir brangiausią gyvenimo dovaną – buvimą su savimi. Kur daugiau gali atsistoti ant kalno ir aplink nematyti nei žmogaus, nei trobos? Europoje labai sunku rasti tokią vietą. O ten tokia vieta yra ir aš džiaugiuosi joje gyvendamas“, – teigia vyras, toliau pasakodamas, kad ir vietiniai ten paprastesni, į gyvenimą žiūri ne per materialinę prizmę.
„Ten žmonės negyvena tam, kad parodytų, kiek jie turi pinigų. Jie tiesiog gyvena. Jiems visiškai nesvarbu, koks tavo automobilis. Turime ten gerokai apdaužytą „Seat Ibizą“. Nėra poreikio pasirodyti, kad esi turtingas“, – sako A. Kriščiūnas, Lietuvoje važinėjantis salotinės spalvos džipu ir priverčiantis nusišypsoti statistiškai daugiausiai pilkų, juodų ir baltų automobilių vairuotojus.
Kriščiūnas: nors viena detalė gyvenime turi būti ryški
Paklaustas, kodėl, jo manymu, lietuviai vis dar bijo saviraiškos ir ryškesnių spalvų, Algis nurodo praktinę pusę.
„Retai kur Europoje gatvėse yra taip purvina kaip čia. Atrodo, parvažiuoji iš plovyklos namo – ir automobilis jau purvinas. Gal dėl to žmonės renkasi tokias tamsesnes spalvas, kad nesimatytų to purvo, – juokiasi pašnekovas. – Bet šiaip aš visą gyvenimą važinėdavau ryškiomis mašinomis. Net jei nusipirkdavau neryškią, tada ją visą apklijuodavau kokiais nors fluorescenciniais lipdukais, kad mirgėtų ir, tarkime, „Akropolio“ automobilių stovėjimo aikštelėje šviestų tarp visų pilkų ir tamsių kaip šviestuvas. Tada ir važiuojant gatvėmis visi atkreipia dėmesį, šypsosi“, – teigia jis, tačiau neslepia, kad ryškiai rengtis jam nekyla noras.
Rūbas vis tiktai yra vidinio manęs saviraiškos dalis. Aš nesu rėkiantis žmogus, aš esu gana ramus, o automobilis – tai kas kita. Tai nėra saviraiška, jis yra tiesiog dalykas, su kuriuo tu linksmai leidi laiką, kuris turėtų tau teikti džiaugsmą. Bet tai nėra tavo kūno dalis, kai tuo tarpu rūbas – tarsi tokia pusiau kūno dalis. Dėl to man patinka rengtis santūriau. Nors ne, ką aš meluoju, rožiniai batų raišteliai viską išduoda“, – rodo į savo batų raištelius tamsiai apsirengęs tapytojas, pridurdamas, kad nors viena detalė gyvenime turi būti ryški.
Kasdien sutikti žmonės – kūrybos variklis
Nors A. Kriščiūno fotografijos ir tapyti paveikslai taip pat yra pripildyti ryškių spalvų, jis sako, jog temos – gana melancholiškos.
„Temos, idėjos ir istorijos, kurias aš pasakoju, nėra linksmos. Tai nėra kaip mugė, kur laksto klounai, pasipuošę, su raudonomis nosimis. Kiekvieną dieną susitinki su žmonėmis, ir jie tave nustebina.
Pavyzdžiui, vakar važiavau su taksistu, kuris šešerius metus gyvena Lietuvoje, o pats yra kilęs iš Afganistano. Aš su juo pakalbėjau 20 min. važiuodamas ir, pasirodo, jis turi ekonominį išsilavinimą. Jis visiškai normaliai kalba lietuviškai, su minimaliu akcentu. Tu su juo kalbi, ir tau nesinori išlipti iš automobilio, nes randi bendrą kalbą. Supranti, kad kalbi ne su taksistu, o su žmogumi, kuris yra stiprus išsilavinimu, pasaulėžiūra. Tiesiog šviesi asmenybė, su kuria gera važiuoti“, – realiu pavyzdžiu pašnekovas iliustruoja kasdien sutinkamus įkvėpimo šaltinius, kurių vienas gali nuliūdinti, o kitas maloniai nustebinti.
„Visi tie susitikimai su žmonėmis ir kuria mano paveikslų istorijas. Tai yra mano kūrybos variklis“, – dalinasi menininkas.
Palangoje, kultūros bare „Kablys + Jūra“, A. Kriščiūnas šią vasarą taip pat randa labai daug įkvėpimo ir įdomių istorijų kupinų žmonių. Čia jau penktus metus veikia jo paroda „Sapnuojant gyvenimą“, kur kūrėjas kartais mėgsta pabūti ir pabendrauti su jos lankytojais.
„Labai smagu tai daryti, nors man ten ir nereikia būti. Paveikslai kabo ir kabo, žmonės ateina, pasižiūri, pasidžiaugia, nusifotografuoja, įsideda į instagramą. Bet man kartais patinka ateiti ir pabūti su žmonėmis – tiesiog paplepėti. Ne apie paveikslus, ne apie meną. Tie žmonės, kurie ateina į parodą, jau yra šiek tiek kitokie: jie nori pažinti, pamatyti kažką naujo, ir automatiškai jie yra įdomesni, todėl aš noriu su jais pakalbėti“, – juokiasi menininkas ir priduria, kad jam patinka paplepėti su nepažįstamais žmonėmis, kurie domisi kultūra.
„Pačiame kultūros bare „Kablys + Jūra“ yra toks kaip atviras biuras – vasarą žmonės gali ateiti ir dirbti. Tad susirenka visokiausių menininkų: „Lamų slėnio“ leidėjas Elas Ramanauskas, tas pats Tadas Černiauskas, kuris šiuo metu kartu su jaunu režisieriumi ruošiasi statyti spektaklį „Sirenų“ festivaliui. Jie ten sėdi, generuoja idėjas. Kai ten lankaisi, visada sutinki tokius žmones. Atrodo, kad Palanga nebėra Palanga, o Vilnius: ten susirenka praktiškai visi įdomiausi Vilniaus žmonės. Ir tai yra puiki galimybė man su jais pabendrauti, be jokių išankstinių susitarimų“, – džiaugiasi vyras, pridurdamas, kad Vilniuje būtų keista visiškai nepažįstamam žmogui, pavyzdžiui, T. Černiauskui, paskambinti, kviečiant susitikti kavos, o Palangoje tokie susitikimai įvyksta tiesiog spontaniškai.
„Tu sėdi valandą ir kalbiesi su žmogumi, kurio gyvenime galbūt niekada nebūtum susitikęs. Tuo metu aš pasikraunu, būna labai gera emociškai“, – teigia fotografas.
Atliepia žmogiškąsias aktualijas, o kūrinius parduoda ne bet kam
Niekam ne paslaptis, kad A. Kriščiūnas dažnai savo kūriniais atliepia šalies ir pasaulio aktualijas, tačiau jam labiausiai rūpi žmogiškumo apraiškų temos.
„Aš esu toks pat žmogus kaip ir visi. Kaip galiu nejausti tų aktualijų. Galbūt man Lukiškių aikštės problema yra tokia menkai laikina ir ten tokio nesąmoningo purvo yra, kad nesinori net galvoti apie tai. Viskas praeis ir tu pamirši, kad iš viso toks konfliktas buvo. O tai, ką daro ir darė gydytojai koronaviruso pandemijos metu, to nepamirši niekada, nes tai yra žmogiškumas.
Žmogiškumo apraiškos dabar mums yra labai svarbios – aš negaliu jų nepamatyti ir jomis nesidžiaugti, negaliu nesidalinti tomis apraiškomis. Man tai yra labai svarbu. Aš galvoju, kad į tokius dalykus aš tikrai labai reaguoju, nuolat apie tai galvoju. Aš nuolat jų ieškau ir džiaugiuosi radęs“, – šypsosi vyras.
Pašnekovas gyvena tarp Lietuvos ir Fuerteventūros, o jo tapyti kūriniai – visame pasaulyje. Jis juos ir siunčia į užsienį, ir kartu keliauja po parodas. Tačiau pokalbio metu A. Kriščiūnas atvirauja, kad jam daug svarbiau už tai, kaip toli tie darbai nukeliaus, yra kokių žmonių namuose jie kabės.
„Yra buvę tokių atvejų, kad aš tiesiog nepardaviau savo paveikslų, nes man tie žmonės pasirodė netinkami. Jeigu žmogus ateina įžūliai, chamiškai, pasipūtęs ir jis įsivaizduoja, kad už savo pinigų pluoštą gali nupirkti viską pasaulyje, tai aš nenoriu su tokiu žmogumi turėti nieko bendro. Dėl to sakau jam, kad darbas yra rezervuotas.
Būna, kad džiaugiuosi, jog pas kai kuriuos žmones kabo mano paveikslai, nes jie labai tinka: ne tik prie sienos ar interjero, bet prie jų gyvenimo. Jie man rašo: „Aš kiekvieną dieną pasižiūriu į paveikslą ir atrandu vis kažką sau tą dieną tinkančio.“ Aš ten tiek neatrandu! Ir dėl to man žiauriai paglosto širdį tai, kad žmonės įžvelgia paveiksluose savo gyvenimo atspindį. Nes paveikslas ir bet koks meno kūrinys iš tikrųjų yra veidrodis, prieš kurį tu atsistoji ir, jeigu tu esi geras, matai savo gerumą, jeigu blogas – matai savo blogį“, – emocionaliai reiškia savo požiūrį į meną vyras.
