„Grafika, fotografija ir tekstai“

Praėjus beveik dešimtmečiui nuo pastarosios solo parodos Vilniuje, į sostinės meno sceną personaliai pristatyti savo kūrybą grįžta Ukmergės rajone gyvenanti ir kurianti grafikė Oksana Judakova. Parodoje lakonišku pavadinimu – „Grafika, fotografija ir tekstai“ – menininkė eksponuoja skirtingų meninės raiškos formų (nuo vizualių iki literatūrinių) kūrinius, rašoma pranešime spaudai.

Kolekciją sudaro pastaraisiais metais sukurti darbai. Juose galima išskirti įvairių naratyvų ar atlikimo būdų, tačiau visus kūrinius vienija autorės asmeninis gyvenimas, fragmentiškai fiksuojamas kūryboje.
Oksana Judakova

Fotografijose dominuoja gamta, kurią O. Judakova pažino keliaudama po pasaulį: tai ir Meksikos augmenijos, ir gūdžių Pensilvanijos miškų, galiausiai Lietuvos kaimo siužetų referencijos.

Lino raižiniuose atsiranda iš pirmo žvilgsnio pasakų motyvus primenantys siužetai, tačiau iš tiesų esantys pačios menininkės vizualinės novelės, kurias inspiruoja kasdienybė.

Monotipijose juntama eskiziška primityvizmo maniera, kuria greitai paštrichuojama tai, kas norima prisiminti – nužydėjusios saulėgrąžos ar katinas sode. Pastarųjų gretose integruojami ir abstraktūs kūriniai, kurių ciklą menininkė vadina „Piktomis linijomis“.

Šias galima suprasti kaip sumišusių, konkretaus pavidalo neturinčių minčių atvaizdus, užuomazgas. Galiausiai tai, ko negali vizualizuoti, autorė prisipažįsta įtekstinanti: „Kuriu lino raižinius, ofortus, spaudžiu monotipijas, fotografuoju. O kartais, jei koks man svarbus vaizdas nepasiduoda nei pieštukui, nei kameros objektyvui, jį aprašau“.
Oksana Judakova. „Both beauty and beast“

Parodiniame lauke saikingai pasirodanti O. Judakovos kūryba išsiskiria vitališkumu, nurodančiu organišką autorės santykį su kūryba ir pačiu gyvenimu. Menotyrininkė Kristina Budrytė-Genevičė išskiria, kad menininkės kūryboje dominuojantys darbų „pavadinimai anglų kalba tarsi sufleruoja autorės pagrindines kūrybines inspiracijas – keliones.

Įvairūs minimi vietovių pavadinimai ar vardai nesunkiai ir iškart žiūrovui atkuria numanomo gyvenimo būdo, potyrių ar patirtų būsenų amplitudę. Nebūtinai tai bus tiksli ir konkreti dailininkės būsena, bet, užsižiūrėjus į berlynietišką medūzą ar Čikagoje sutiktą dzenbudistą, empatiškuose darbuose supranti ir mažo grumstelio, ir didžiulio akmens svarbą asmenybei“.

O. Judakova (g. 1972) – grafikė, dizainerė. 2003 m. autorė įgijo grafinio dizaino specialybę Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute.

Menininkė yra surengusi apie dešimtį personalinių parodų Lietuvoje bei dalyvavusi grupiniuose projektuose Lietuvoje ir JAV. Nuo 2016 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Niujorko šurmulį iškeitusi į Lietuvos kaimą, šiandien menininkė gyvena ir kuria autentiškoje sodyboje Ukmergės rajone.

„Psyche' ir gamta“

Balandžio 2-ąją LDS galerijoje „Arka“ atsidarys Godos Lukaitės paroda „Psyche' ir gamta“ ,

Žodis „psichologija“ kilo iš graikiško žodžio „psyche“, reiškiančio „sielą“. Tapytoja Goda Lukaitė gretina šį taurų žodį su lietuvių kalboje vartojamu žargonu „psichas“. Ši paroda, pasak jos, apie gamtą ir joje vaikščiojantį nerimą, apie klaidžiojančią „psyche“ (žodžio dviprasmybė), kuri stebi, analizuoja, siekia suprasti.

Tapytojos teigimu, ši paroda tarsi kelionė. Fizinė, mentalinė ir dvasinė viename. G. Lukaitė dalindamasi savo vizija pasakoja, kad „Psiche“ klaidžioja žiūrovui sunkiai identifikuojamose erdvėse, tačiau paveiksluose bei jų pavadinimuose yra paliktos užuominos į konkrečias vietas, patirtis ar būsenas, ištinkančias savęs pažinimo kelionės metu.

Jaunosios kartos tapytojos G. Lukaitės kūrybinių interesų lauke – užmirštų, neužimtų vietų, erdvių motyvai, belaikiškumo nuojauta, nostalgijos ir ilgesio samprata. Autorė formuoja savitą kritinį žvilgsnį į žmogaus psichologines būsenas, aplinkos patirtis ir iš to kylantį nerimą, nesaugumo jausmą, ir per tapybinę kalbą fiksuoja ramybės paieškų bei sąmonės grynumo apraiškas.

Menininkė 2015 m. įgijo VDA freskos-mozaikos magistro laipnį, tais pačiais metais jai įteiktas Jaunojo tapytojo publikos simpatijų prizas. Nuo 2017 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė, aktyviai dalyvauja parodose bei įvairiuose projektuose. Yra surengusi 3 personalines parodas. Nuo 2020 m. priklauso „SinThesis gang“ menininkų grupei.

„Išbūti“

Parodos kuratorė Austėja Mikuckytė-Mateikienė pranešime spaudai informuoja, kad parodoje „Išbūti“ Dagnės Gumbrevičiūtės aliejinę tapybą ir Virginijaus Kazlausko projekte „Sirijus“ sukurtus grafikos darbus papildo video kūriniai ir medijų instaliacijos.

„Bėgimo pajūriu vaizdus lydintis sinematinis garso takelis padeda įsiklausyti į savo kvėpavimą, atrasti ritmo keliamą ramybę. Rinkdamiesi savo kūrybą matyti kaip vidinio pasaulio fenomenų atspindį, autoriai poetiškai atranda chaoso ir tvarkos balansą, o pagrindiniu kūrybos objektu įvardina savęs jausmą“, – trumpai apibūdino kūrinius A. Mikuckytė-Mateikienė

Spalvingi peizažai ir portretai, kontrastuodami su monochrominėmis abstrakcijomis, anot parodos kuratorės, atskleidžia, regis, net ir labai nutolusių būsenų sąsajas. Efemeriškos prigimties patirčiai suteikdami fizinę kūrinio formą, kūrėjai ne tik įvardina, kas tose patirtyse nekinta, bet ir kviečia joje išbūti.
Dagnės Gumbrevičiūtės instaliacijos Kuršių Nerijoje

D. Gumbrevičiūtė į tapymo procesą pažvelgė literatūriškai:

„Tapyba apie momentus, kurių nesinori paleisti.
Geras jausmas neriboti pasaulio.
Pasklidus už mano ribų, pasidarė erdvu.“

„Kai tik patirti erdvę tapo nepakankama, vėl pradėjau tapyti. Kasryt išbėgu toli, vaizdai sparčiai keičiasi, veriasi horizontai, bekelės, pušynai. Kartais reikia labai daug nubėgti, kad priartėtum prie savęs. Bėgu dar. Būna, riba tarp manęs ir kelio bebėgant sunyksta. Bėgu dar. Susitapatinus su aplinka, tampa nesvarbu, kokia ji savo paviršiuje: nykstanti, blaškanti, abejotina. Atsigręžus į tai, kieno vertė nekinta, nesinori paleisti. Laikau teptuką. Erdvė juda, alsuoju – sambūvis tęsiasi“, – rašo ji.

D. Gumbrevičiūtė 2018 m. baigė kino ir medijų scenografijos magistro laipsnio studijas Vilniaus dailės akademijoje. 2019 m. įteiktas „Sidabrinės gervės“ apdovanojimas už geriausią studento darbą. Nuo 2015 m. dalyvauja tapybos ir scenografijos parodose, 2020 m. tapo Lietuvos dalininkų sąjungos tarpdisciplininio meno sekcijos nare.

Tai menininkės trečioji paroda, jungianti videoinstaliacinį meną ir tapybą. Kūno judesį atradusi kaip įrankį gilesniam savęs pajautimui, autorė fiksuoja šio proceso esminius momentus ir, bendradarbiaudama su kroatų kompozitoriumi Matija Vojvodic, leidžia žiūrovui juos patirti.
Virginijus Kazlauskas. Poema

V. Kazlauskas sako, kad jo paveikslai – lyg muzikos kūriniai ar mažutės poemos, pasakojančios apie jausmus ir išgyvenimus, daugiau tamsius ir sunkius, nei lengvus ir švelnius. Jie gali atbaidyti, išgąsdinti, tačiau siekis pažinti tamsą veda prie jos poetiškumo atradimo. Tamsa apglėbia ir lyg jūra bando skandinti, bet kartu ramina lyg belaikė erdvė, leisdama levituoti ir išbūti.

Sluoksniuojant juodą tušą ant švelnaus kiaušinio lukšto atspalvio, menančio šviesą, atveriu naktį ir kviečiu pamatyti save, prisiliesti prie neaiškumo, nepažinumo, neapibrėžtumo, bandant atrasti tamsos poeziją savyje. Grafikos seriją papildo instaliacija, aprašanti tamsą kaip autonomišką idėją.

Tai abstrakti forma, supinta iš mano juodų rūbų, menančių kasdienį gyvenimą: vaikščiojimus Vilniaus gatvėmis, stovėjimą prekybos centrų eilėse ar buvimą sakralioje erdvėje.

V. Kazlauskas projekte „Sirijus“ meno kūrinius pasitelkia kaip kalbos formą, siekdamas atskleisti jausmus ir vidinio pasaulio fenomenus. Virginijus gilinasi į žmogaus psichologiją, studijuoja, ieško meno ir psichologijos sankirtų. Tai pirmoji menininko paroda.

Parodos galerijoje „Arka“ veiks iki balandžio 24 d.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją