O kas gi nežino, nematė, nesigrožėjo jos monumentaliomis skulptūromis, kurios puošia bene trečdalį visų Lietuvos miestų? Taip, tai ta pati D. O. Matulaitė „paleido“ į pasaulį įžymųjį „Stumbrą“ Kauno Ąžuolyno parke, „Lietaus debesį“, „Klajojantį ežerą“, „ Dvylika brolių“ M. Mažvydo skulptūrų parke Klaipėdoje, „Aušrą“ Šiauliuose, rašytojai Ievai Simonaitytei skirtą „Šventvakarių Ėvę“ Priekulėje, Lazdynų Pelėdai dedikuotą „Seserys“ Visų Šventųjų gatvės skvere Vilniuje ir daugybę kitų.
Visų šių kūrinių mažuosius modelius meno gerbėjai dabar gali išvysti ir vienoje vietoje, mat sostinės galerija „Kunstkamera“ surengė skulptorės kūrinių iš asmeninės kolekcijos parodą „Buvau į Lietuvą išėjus...“, skelbiama pranešime žiniasklaidai. Apie šią ją, gyvenimo vingius ir kūrybą, savarankišką kūrinių gyvenimą ir pokalbis su viena ryškiausių lietuviškos skulptūros kūrėja D. O. Matulaite.
Kas moteriai sunkiau nei kurti skulptūras
– Miela Dalia, kalbėsime dūnininkiškai ar lietuviškai?
– Taip, aš esu dūnininkė, nors ir labai trumpai Kelmės krašte gyvenau – tikriausiai iki penkerių. O vėliau tėvai persikėlė į Klaipėdos kraštą. Bet vis tiek – kai tik atsiduriu Kelmės ar Šiaulių krašte, atpažįstu tą „uo“ ir „ie“ tarimą. Jis taip užsirašė, kad ir mokykloje tokias klaidas dariau.
– Jūs labai gražiai atsiliepiate apie savo šeimą, gentį, kurios atspindžius matome ir kūryboje. Bet su kuriuo genties sparnu – mamos ar tėčio – turėjote artimesnį ryšį?
– Jie abu – nepaprastai dvi skirtingos asmenybės, stiprios ir valingos. Su mama labiau bendravau, o tėvas man buvo mįslė. Vaikystėje jis buvo begaliniai gabus vaikas: septynerių jau skaitė laikraščius tėvui kalviui, per metus baigdavo po dvi klases, mokė turtingųjų vaikus.
Net ir po karo jam buvo svarbiausia, kad vaikai mokytųsi: jis iki paskutinės klasės tikrino mano ir brolio matematikos žinias ir skatindavo mokytis geriausiam skirdamas premiją. Atsimenu, ketvirtoje klasėje gavau du ketvertus ir grįžau per miestelį raudodama, nes pažadėta premija buvo parkeris.
Tuo metu mama visada globojo tą, kuris buvo silpnesnis.
– Todėl, kad pati buvo stipri?
– Niekada nebuvau pasakiusi to garsiai, bet ji buvo valinga moteris ir aš išties turėjau prasiveržti. Aš ją mylėjau, bet kažkas manyje įsitempdavo – turėjau nepaklusti. Per laiką turėjau subrandinti savo valią.
Buvo laikas, kai mama buvo labai atvira su manimi – man mažai pasakodavo savo gyvenimo istoriją, piešdavo ant languoto popieriaus, kaip atrodė mūsų namai. Bet nuo paauglystės jau atsimenu, kad nors įprastai mamos balsas dominuodavo pokalbiuose, kartais ji darydavo viską be žodžių. Tėvas nebuvo linkęs padėti namų ruošoje, bet ji niekada nesiskųsdavo. Būdavo atveža mašiną beržų kelmų ir mama kapoja malkas. Aš mačiau ją be proto sunkiai, bet su dideliu pasišventimu ir pareigos jausmu dirbančią.
Kai man sako, kad moterims sunku kurti skulptūras, aš visada pagalvoju, kad mamos darbas buvo sunkesnis. O aš kurdama dar turiu ir malonumo, ir įdomumo.
Skulptūros studijos – per atkaklumą ir nežinojimą
– Kaip Jūs pasukote į šį kelią? Juk laikai buvo išties sudėtingi...
– Man jau nuo pat kūdikystės buvo aišku, kad aš eisiu į menus. Kai buvau visai maža ir matydavau tėvą skaitantį laikraštį, prašydavau jo nupiešti man tai kiauliuką, tai dar ką nors. Ir jis piešdavo laikraščio paraštėse raudoniu paišiuku, o vėliau juokaudavo, kad Dalia bus menininkė ir pieš jam etiketes ant alaus butelių.
Tad kai aš be jokio pasiruošimo stojau į tuometį Dailės institutą ir neįstojau, buvo gėda grįžti namo... Brolis, su kuriuo kartu baigiau mokyklą, įkalbėjo kartu stoti į Žemės ūkio akademiją. Atsimenu: išlaikom visus egzaminus, grįžtam namo, tėvai laimingi, susirenka klasė ir visi pasidžiaugia, kad įstojo kas kur norėjo. Tik visi išsiskirsto – aš puolu į ašaras. Tėvas guodžia: „O ką tu čia darytum? Kaunas – didelis miestas, yra studijų, palankysi ir po poros metų vėl pabandysi“.
Po pusantrų metų, kai aš buvau jau pasiruošusi, iš viso mūsų kurso kelių šimtų būsimųjų agronomų tebuvo likę aštuoniasdešimt. Visi išsilakstė, juos paleido su vadinamuoju „vilko bilietu“. Aš jau buvau susiradusi darbą, taip pat norėjau išeiti, bet tėvas įkalbėjo pabaigti nors du kursus. Taip baigiau tuos du kursus ir grįžau su lagaminais namo.
– Bet agronome taip ir netapote. Vis tiek suviliojo menai...
– Per tuos studijų metus turėjau laiko pasiruošti stojimui į Dailės institutą. Tik kai stojau, tuo metu visi menai – tapyba, grafika, skulptūra – turėjo būti perkelti į kuriamą labiau ideologizuotą Rygos menų institutą. Vilniuje teliko dailės pedagogika ir taikomieji menai. Aš pasirinkau tai, kas buvo arčiau tapybos, – pedagogiką. O po metų skulptorius Juozas Mikėnas apgynė teisę Vilniuje turėti visus menus ir aš – neturėdama visiškai jokio supratimo – šokte peršokau į skulptūrą.
Kai po metų apie tai pasigyriau tėvui, jis visas nušvito ir apsidžiaugė, kad pagaliau pasirinkau tikrą profesiją.
Lietuvių liaudies skulptūra ir Afrikos genčių menas
– Tai – gana vyriška profesija. Juk kai pagalvoji, tai skulptorių moterų yra tikrai nedaug...
– Kas antri metai į skulptūros kursą priimdavo po vieną moterį, šmaikštaujant, kad to reikia, jog vyrai neišsigimtų (juokiasi).
Bet aš jaučiausi gerai. Man pasisekė, kad tuo metu dėstė skulptorius Juozas Kėdainis – jis žiūrėdavo kiekvieną mano piešinuką, eskiziuką ir labai džiaugdavosi. Man vis atsigirsdavo per kitus, kad kažką darau gerai.
Dramą turėjau tik ketvirtame kurse, kai pajutau, kad trūksta piešimo mokyklos pagrindų – nemoku nei paišyti, nei lipdyti, nematau nieko ir galvelė nedirba. Bet kaip sakoma, tokiais atvejais pono Dievo kanceliarija stebi: sulaukiau kvietimo dalyvauti kompleksinėje ekspedicijoje po Eržvilką, Adutiškį, Dieveniškes, Gervėčius, kurią organizavo Lietuvos etnografinio muziejaus ir Lietuvos mokslų akademijos mokslininkai. Jas greitai uždraudė, bet aš dar spėjau sudalyvauti, o tada ir susidūriau su liaudies skulptūra, kalvyste, kryžiais...
Vėliau važiavau į liaudies skulptūros fondus Kaune, Šiauliuose, Telšiuose, Kretingoje ir iš ten parsivežiau pluoštus eskizų. Juos pamatęs, J. Kėdainis nušvito, pasakė, kad dabar aš jau galėsiu būti profesionalė, nes sugebėjau pajungti matematinį galvojimą, analizę, išmokau ne tik gėrėtis paišomu objektu, bet ir jį analizuoti, rasti sistemas, gretinti...
– Tikriausiai tai ir padarė didžiausią įtaką Jūsų kūrybai?
– Čia turiu prisiminti ir kartu besimokiusį nepaprastai talentingą skulptorių Vidmantą Stanelį, kuris į mano kursą sugrįžo po akademinių atostogų, iki kurių mokėsi kartu su žymiuoju Steponu Šarapovu. O šis buvo gerokai vyresnis už mus, jau tuomet dalyvavo konkursuose, skaitė visą įdomiausią literatūrą, kurią mes irgi gaudavom per V. Stanelį.
Taip aš aptikau Afrikos genčių meną – tai, kas man buvo labai reikalinga. Tereikėjo panaudoti analitinius gebėjimus. Paišant liaudies skulptūras, būtent iš Afrikos meno atėjo tokios kategorijos kaip tūrių dinamika erdvėje, tūrių sąskambiai, tūrių tankėjimas ar retėjimas erdvėje, realieji ir optiniai svoriai. Tų atradimų pėdsakai jau yra mano skulptūrose „Aušra“, „Seserys“ ir „Šventvakarių Evė“.
Skulptūros turi sukurti judesio įspūdį ir... kalbėti
– Atskleiskite paslaptį: kaip Jūs gebate išjudinti nejudančias skulptūras?
– Pirmas darbas, kur aš tai padariau, buvo „Aušra“: tūrių kontrastas, statikos-dinamikos kaita sukuriama būsimo ar buvusio judesio nuojauta. Tarsi nieko nėra, bet viskas vyksta akių nuostaboj.
Kiek kitaip viskas juda skulptūroje „Seserys“: čia yra tarsi dvi analogiškos figūros, bet viena iš jų šiek tiek pasukta – taip atsiranda judesys, susikuria daug siluetų. Iš skirtingų perspektyvų atrodo, kad seserys bendrauja, suartėja arba tolsta viena nuo kitos.
I. Simonaitytei skirtoje skulptūroje – kitas prasmių kalbėjimas: ji tarsi būtų medžio dalis, tarsi krikštas, duonos kepalas... Iš labai didelės tūrių dinamikos apačioje pereinama į visišką ramybę viršuje.
Tie mano darbai yra ir labai giminiški, ir labai skirtingi: kas dėmesingiau žiūri – tai aptinka. Tie tūrių judesiai tarsi byloja, kad visais pojūčiais aš esu viduje, tuose kūriniuose.
– Jūsų skulptūras drąsiai galima vadinti ir „kalbančiomis“, nes be visos meninės raiškos kodų, jose randa vietą ir prasmingi žodžiai. Kodėl?
– Aš pati šiek tiek rašiau, bet neatidaviau spausdinti. Tiesa, keletą parašymų išspausdino kultūros žurnalą turėjusi Aldona Žemaitytė-Petrauskienė.
Buvo laikas, kai skaičiau daug poezijos, literatūros ir ieškodavau kas tiktų, pavyzdžiui, Medininkų skulptūrai „Baltų Saulės ratas. Ugnies altorius“. Beje, jai radau poeto Kazio Bradūno žodžius, skirtus karaliaus Mindaugo vainikavimui. Aš juos išlukštenau taip, kad jie patys priverstų save skaityti, o kiekvienas skaitantis juos priimtų kaip savo: „Už ką meldeisi vainikavimo valandą? Kurie dievai laikė tave sūnumi ar dukra savo? Girdžiu skambėjimą varpų už savo gentį, už visą kraštą“.
Ant skulptūros šie žodžiai iškalti ratu, tad reikia dalyvauti rituale, eiti aplink ir skaityti – taip įgyjama visai kita skulptūros patirtis. Aš aptikau, kad skulptūroms to reikia...
– ...kaip ir moteriškumo: o Jūsų kuriamos moterys tokios įvairios! Motinos, seserys, viliokės, karės...
– Visos jos šiek tiek yra paženklintos mano genties moterų pavidalais. Tipažas – kaip liaudies skulptūroje, bet visos – pailgveidės ir primena mano močiutę, mamą, mamos seserį. Bet artimiausias – motinos pavidalas.
– Kurios moters atminimą dar mielai įamžintumėte?
– Labai norėjau pastatyti paminklą Adomo Mickevičiaus Gražinai, bet kiek kartų bandžiau, viskas žlugo.... O tai galėjo būti mano vienas stipriausių ir – nepabijosiu pasakyti – galingiausių darbų.
Aš buvau visiškai pasiruošusi šiam darbui ir numatyta vieta – šlaitas, amfiteatras sostinėje prieš Barbakaną, Subačiaus vartus, Misionierių bažnyčios papėdėje – fantastiškai tiko. Buvo daug palaikymo, bet, deja, susidūriau su liberaliomis nuostatomis.
Kūrinys veikia ne kai nori, o kai nieko nesitiki
– Per gyvenimą atidarėte ne vieną parodą. Ką Jums reiškia ateiti į parodą sostinės galerijoje „Kunstkamera“, kur „susirinkę“ bene visi svarbiausi Jūsų kūriniai?
– Savotiškas jausmas, nes netikėta sulaukti kvietimo rengti parodą per patį gūdymetį, karantiną, kai viskas įstrigę, lėtai vyksta procesas dėl Reformatų skvero paminklo įgyvendinimo ir aš suprantu, kad nieko nauja neparodysiu...
Perkilnojau savo piešinius – pati nesitikėjau, bet aš esu pavydi savo piešinių (juokiasi). Jei kam nors dovanoju, po kiek laiko pasidaro taip gaila, kad paprašau paskolinti ir „užmirštu“ grąžinti. Ne visada, bet taip yra buvę ne kartą.
Tad čia gavosi toks darbų iš mano turimos kolekcijos susitelkimas.
– Kodėl paroda pavadinta „Buvau į Lietuvą išėjus...“?
– Tai perfrazuoti poeto Sigito Gedos žodžiai: „Buvau į Lietuvą išėjęs. Ten paukščiai, moterys ir vėjas“. Visi jie susirenka mano darbuose, tad tebūnie toks pavadinimas. Aš juk su savo darbais tikrai išėjau į Lietuvą – jie yra mano savastis.
– Ar žmonės, kurie ateis į Jūsų parodą, turi mylėti literatūrą, istoriją, paveldą?
– Nebūtinai. Jeigu šis menas kažkiek veikia savo kalba, tai jis ir užves dialogą. O jeigu neveikia, tai dialogo nebus.
– Bet žmonės mėgsta Jūsų skulptūras – dažnai tenka stebėti kaip ne vienas prašalaitis sėdi ant kelių „Seserims“ ir fotografuojasi Rūdininkų skvere Vilniuje. Koks jausmas apima, kai matote, kad Jūsų sukurta skulptūra gyvena savo gyvenimą?
– Savotiškas. Atsimenu, važinėjau į Klaipėdą dėl „Neringos“ ir kartą anksti ryte eidama iš stoties, užsukau į skulptūrų parką pažiūrėti savo darbo „Lietaus debesis“. Ateinu pasiilgusi jo, o jis... visai manęs neveikia. Pasidarė taip nesmagu! Galvoju: šitiek darbo įdėta, vilčių, kad sukūriau gerą kūrinį... Vakare sutvarkiusi reikalus vėl einu per parką ir staiga – kai aš nieko nesitikiu – pati nustembu: kūrinys veikia! Deja, ne tada, kai tu nori, o tada, kai nieko iš jo nesitiki.
Buvo ir dar viena istorija. Kartą tame parke vaikščiojo Klaipėdos miesto architektas su savo šunėku. Šunėkas išauklėtas: skulptūrų neženklina, yra taikus. Bet staiga priartėja jiedu prie mano „Lietaus debesies“ ir jis pašiurpsta: keterytės pasišiaušia – jis ima skalyti ant mano skulptūros!
Tai štai kaip netikėtai ji veikia ir gyvena savo gyvenimą.
– Palinkėkime ir toliau gyvuoti, klestėti. Ačiū Jums už pokalbį.