Skulptorius Gediminas Piekuras: mes neturime kada giliau pažvelgti, bet su menais reikia išbūti kažkurį laiką

Sostinės dešiniajame Neries krante esančios stilizuotos skulptūros „Banga“, aikštėje priešais Nacionalinę filharmoniją pastatyto paminklo Lietuvos tautos patriarchui Jonui Basanavičiui, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įkurdinto skulptūrinio portreto dirigentui Jonui Aleksai ir kitų garsių darbų autorius, skulptorius Gediminas Piekuras liepos 3 dieną Vilniaus Rotušėje atidarė parodą „Vilniaus erdvėlaikis. Pradedant Žirmūnais“, kurioje pristato savo kurtus piešinius ir akvareles. Paklaustas, koks gi buvęs jo erdvėlaikis vaikystės namuose Žirmūnuose, G. Piekuras sakė, kad tai buvęs „pamatinis laikas“, – čia jis praleido pirmuosius dvidešimt savo gyvenimo metų.

Visam gyvenimui – kūryba

Šeima persikraustė į naują butą Žirmūnuose, kai G. Piekurui buvo šešeri ar septyneri, 1965-1966-aisiais. Tuo metu jau buvo pastatytas Žirmūnų tiltas.

„Namas buvo vienas pirmųjų Žirmūnuose, kur pragyvenau dvidešimt metų. Visko yra buvę: ir džiaugsmų, ir siaubų, ir gaisrų, ir nuotykių, ir visokiausių svajonių... Tas sluoksnis, matyt, kaip ir pas visus žmones – atsiduria kažkokioje kertelėje. Kadangi esu išmokytas paišyti, – mano portalas atsiveria tokiu būdu. Viskas atsiranda, aišku, per šios dienos supratimą, amžiaus ir gyvenimo prasmes. Tas laikas – dvidešimt metų – turbūt pamatinis. Visam gyvenimui – kūryba“, – sakė G. Piekuras.

G. Piekuras – dailininkų Igorio Piekuro (1935-2006) ir Marijos Teresės Rožanskaitės (1933-2007) sūnus. Kai abu tėvai menininkai – turbūt net neįmanoma kažkuo kitu domėtis, – pati aplinka įkvepia kūrybai?

„Taip, ko gero, tai yra neišvengiama, man iki dabar aliejinių dažų kvapas yra geriausiu parfumu... Atsimenu, Žirmūnuose vienas kambarys buvo tėvų dirbtuvė, kol jie dar savos neturėjo, vėliau ji buvo Gorkio g. (dabar Didžioji g.). Ir tėvų dirbtuvėje leisdavome laiką su broliu kartu, – įspūdžiai yra“, – sakė jis.

Dvejais metais vyresnis G. Piekuro brolis Marijus Piekuras – tapytojas koloristas. Tačiau jaunėlis pasuko į skulptūrą. Bet, regis, nuo tapybos visgi ir jis toli nepabėgo.

„<...> Dabar mes turime begalę pasirinkimų visose srityse, erdvėse, visame kame, bet ir vaikystės laiku – savaime neribotas medžiagų pasirinkimas. Gamtoje – visos tradicinės skulptūros medžiagos, tai mane domino, vis ką nors naujo atrasdavau! O dėl spalvų atsiradimo – laikui bėgant, gyvenime pamatai ir kažko labiau spalvoto... Tos spalvos banguoja – kartais pasidaro ryškesnės, suprantamesnės. Jei spalva „atsigula“ ant popieriaus – tada ją suprantame kaip spalvą, bet ji visą laiką yra ir skulptūroje! Aišku, reikalinga forma, šešėliai, šviesa, bet...“, – apie spalvos svarbą kūrybai kalbėjo G. Piekuras.

Visgi, deja, vaikystėje daug ko nesuvoki. G. Piekuras taip pat neneigė anuomet nesuprasdavęs daugelio dalykų...

„Savaime aišku, amžius ne tas, reikalai ne tie, rūpesčiai kitokie... Kažkada sėdėdamas išgirdau zyziančią musę, pagalvojau, kodėl man tas garsas taip patinka, kodėl ramina? Dėl to, kad tai man primena nerūpestingą vaikystę, kai viskas ramu... Tai viena. Bet įdomus ir dabartinis matymas: kuo toliau, tuo labiau supranti [tėvų] kūrybos esmę / prasmę. Žiūrėdamas į tėvo ir mamos darbus – vis daugiau ten pamatau“, – pastebėjo kūrėjas ir pridūrė, kad apskritai, būtent tuo laikotarpiu 1960-1980– yra sukurta labai gerų darbų.

Visi suprato, kas yra gerai, kas – blogai

Sovietmečiu užgimęs kūrėjų gebėjimas giliai paslėpti mintį – stebina, kaip ir žiūrovo gebėjimas ją, kad ir stipriai paslėptą, perskaityti.

M. T. Rožanskaitės paveiksluose dažnai galima pamatyti atvaizduotą ligoninių kasdienybę, sergančiuosius, ji nagrinėjo vienišumo, mirties temas. Kūrėja neslėpė: šiais darbais ji kalbanti apie bendresnį žmogaus susirgimą – tai metafora apie sergančią sovietmečio visuomenę.

„Žiūrovas perskaitydavo daugiau, negu pasakydavo. Pagrindinis dalykas, dėl kurio išgyvenome, staigiai iššokome iš tos balos – visi suprato, kas yra gerai, kas – blogai. Vieni tai darė tyliai, kiti dar tyliau, treti – garsiau, priemonės įvairios. Tas užslėptumas turėjo jėgos, kūrybinio veržlumo, vulkaniškumo“, – sakė G. Piekuras.

Su pastebėjimu, kad šiuolaikiniame mene užslėptos minties vis mažiau, nes tam tiesiog nebėra būtinybės, G. Piekuras nenorėjo sutikti. Anot jo, perkeltinė prasmė visur yra. „Tik yra toks dalykas – dabartinis laiko greitis. Mes neturime kada giliau pažvelgti, bet manyčiau, kad su menais taip yra, jiems reikia išbūti kažkurį laiką, kad būtų galima dar kartą peržvelgti, suprasti – tada tie sluoksniai labiau pasimato. Yra dalykų, kurie nustebina šią sekundę, šiuo momentu – tas vertybiškumas išlieka, o kai kuriems darbams reikia laiko, kad būtų galima per laiko prizmę į juos pasižiūrėti vėl sugrįžus. Galbūt dėl to, dabar įdomios parodos su žvilgsniu į praeitį, o jų dabar vyksta tikrai nemažai“, – pažymėjo G. Piekuras.

Nuo... iki

Kūryba, anot menininko, toks dalykas – jis tęsiasi nuo... iki. „Iki paskutinio atodūsio. O tie atodūsiai (kaip aš vadinu parodas) – jie visą laiką yra savalaikiai. Kai autorius sugalvoja kažką parodyti – verta pažiūrėti“, – kviesdamas į savo parodą šypsojosi pašnekovas.

Dažnai menininkai užsimena apie atgalinio ryšio svarbą. G. Piekuras neneigė – ir jam, be abejo, jis rūpi. „Jeigu kuri – turi parodyti, pasitarti. Taip, gali būti komentarų, jų ir būna visada. Bet kuri paroda – atsakomybės momentas prieš patį save: pasižiūrėti iš šono, kaip, kas atrodo. Dėl to ir atranka daroma, kai tu kažką rodai parodose. Žinoma, pats sau gali fantazuoti, kas vakarą prieš miegą pasidaryti po penkias parodas, ir ramia sąžine eiti miegoti...“, – juokėsi G. Piekuras.

G. Piekuro paroda „Vilniaus erdvėlaikis. Pradedant Žirmūnais“ Vilniaus Rotušėje vyks iki liepos 29 d.