„Iš tiesų, nesvajojau būti skulptoriumi, bet tiesiog pažiūrejau, kad daugiau nieko nemoku – taip ir išėjo“, – pasakojo V. Ramoška.
V. Ramoškos angelai jau apsigyveno daugybėje šalių – įvairios Europos šalys, Kinija, Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV).
Miestą paliko dėl sveikatos
Skulptorius šiuo metu gyvena Tolučių kaime, netoli nuo gimtojo miestelio – Želvos – įsigijo buvusios pradinės mokyklos pastatą ir gyvena nevaržomas spartaus miesto tempo, triukšmo ir net dulkių.
„Išvažiavau dėl sveikatos. Dėl to, kad man nuo smogo pradėjo skaudėti galvą. Esu nemažai dirbęs su chemikalais, dėl to išsivystė jautrumas visoms cheminėms medžiagoms. Būdavo, kad per savaitę kokias penkias–šešias dienas skaudėdavo galvą. Atvažiavau čia ir visos problemos pasibaigė“, – į klausimą, kodėl pasirinko kaimą, atsakė skulptorius.
V. Ramoška tvirtina, kad yra netikras kaimietis: nei šuns prie būdos, nei daržo neturi, o kaimą reikia pajausti ir suprasti. Tiesa, kūrėjas pripažįsta, kad Vilnių myli ir vadina jį gražiausiu miestu.
Anot jo, kaime užtenka pagyventi savaitę dvi tam, kad suprastumėte, kaip jame gera. V. Ramoška pasakoja, kad kaime visas 24 valandas per parą esi sau, turi sočiai menininkui reikalingos tylos ir vienatvės, galų gale, gali rengtis kaip nori, o ir vietos bet kokiems sumanymams nepritrūks.
Pasisekė labiau nei kitiems
V. Ramoškos kiemas automobilių pilnas ne šiaip sau – skulptorius neatsispiria retesnėms įdomesnėms mašinoms – visos jos senutėlės, įsigytos nebrangiai, tačiau su didžiuliu rūpesčiu prikeliamos antram gyvenimui.
„Kadangi važinėju automobiliais gal nuo penkerių metų, mane senelio svainis ir tėtukas mokino, tai degu šia aistra nuo senų laikų. Esu išvažinėjęs visa tarybine technika“, – apie savo aistrą pasakojo V. Ramoška.
Apsigyvenęs Tolučiuose, skulptorius tapo savotišku šios vietovės ambasadoriumi – nepailsdamas vardija aplinkines pilis, dvarus, istorinius rūsius, kurių jokiuose turistiniuose atlasuose nerastumėte. V. Ramoška be menkiausios abejonės taria: „Tulučiuose esu laisvas ir tos laisvės jau neparduosiu už nieką“. Tiesa, pripažįsta ir tai, kad nedažnas menininkas Lietuvoje gali gyventi tik iš kūrybos. O jam pasisekę.
„Galiu pasakyti paslaptį – savo metu labai, labai daug dirbau. Ariau kaip turi būti, kol atėjo angelai ir kiti projektai“, – atvirai kalbėjo kūrėjas.
Ne kartą susidūręs su požiūriu – kam tie menai esą reikalingi, skulptorius teigia, kiekvienas menininkas turintis savo misiją.
Jeigu vagia – vertina
Angelai iš idėjos, pažiūrėti, ar vilniečiai pakantūs. Ir jei nepakantūs, kam rūpi jų nepakantumas. Iš pirmųjų dešimties Vilniuje pastatytų angelų sveiki liko tik trys. Didžioji dauguma sunaikinti, apdaužyti, tačiau rezultato Vaidotas sulaukė – dėl nuskriaustų angelų skulptūrų bematant kilo didžiulė pasipiktinimo banga.
„Jūs neįsivaizduojate, kas darėsi Vilniuje, kaip juos saugojo žmonės, neleido išnešti, vainikus dėjo. Aš dėl to labai džiaugiuosi. Atsimenu, vieną kartą važiuoju angeliuko pasiimti – norėjau jį išvežti. Atėjau ir tokios močiutės užsipuolė, pradėjo sakyti, kad neleis jo pasiimti, ėmė grasinti, o man tik juokas ima. [...] Policijoje teko pabuvoti. Du veikėjai pavogė angelą iš centro ir nešė kažkur į Justiniškes dalimis. Įsivaizduojate, ėjau į policiją atpažinti: tai – angelo sparnas, angelo kūnas. Paklausė, ar galiu sudėti angelą vietoje. Atsakiau, kad reikia remontuoti. Paklausė, ar rašysiu pareiškimą. Man vėl juokas ima – juk didžiausias pripažinimas, kad mano kūrinį vagia. Jei vagia, vadinasi, [kūrinys] kažko vertas“, – džiaugėsi V. Ramoška.
Tikriausias angelas – žmona
Skulptoriaus diagnozė : Vilnius – tolerantiškas menui. O tam pajusti nereikia menu šokiruoti – tokiu būdu, sako skulptorius, dėmesio būtų labai lengva sulaukti kad ir rytoj,. Tačiau pigaus dėmesio siekti neleidžia menininko atsakomybė – prieš patį save, prieš visuomenę. V. Ramoška teigia, kuriantis taip, kad nebūtų gėda ateityje. O angelams su misija negaila ir gyvenimo pašvęsti.
Rimčiausias skulptoriaus apdovanojimas – Šv. Kristoforo statulėlė, bet turbūt dar svarbesni, sako jis, yra žmonės, vertinantys angelus ir įkurdinantys juos net savo namuose. Tikruoju angelu pats V. Ramoška vadina savo žmoną Gabrielę . Rimta, protinga, graži ir geras žmogus – komplimentų negaili, o Gabrielei teigia – tai ne komplimentas, o faktas. Susitiko juodu besimokydami Vilniaus Dailės akademijoje (VDA). Tiesa, atsitiktinai ir trumpai. Pusmetį skulptorius ieškojo kritusios į akį merginos.
„Jei būčiau nesutikęs Gabrielės, tai būčiau arba senbernis arba kunigas. Na, kunigu nebūčiau, bet senberniu tikrai. Galvojau – viskas, nebeprasidėsiu. Na, bet, va, sutikau, kai neieškai – randi“, – sakė V. Ramoška.
Gabrielė – animatorė, nors savęs menininke nevadina, labiau – amatininke, padedančia kitam sukurti kūrinį. Beje, nesako savo nuomonės apie vyro kūrybą – vienas kitam apie sutuoktinio profesijos ypatumus neaiškina. Gabrielė nelenda į skulptūros pasaulį, Vaidotas – į animacijos.
„Aš jam neaiškinu apie skulptūrą, jis man neaiškina apie animaciją, nes reikia daug žinoti. Aš galiu kaip animatorė pasižiūrėti ir galvoti, kad skulptūra nejuda, o Vaidas gali sakyti, kad ji turi būti stabili“, – pasakojo V. Ramoškos žmona.
Gabrielė prisipažįsta, kad angelų sužiūrėti nespėja, tačiau išduoda vieną labai ypatingą šių skulptūrų savybę –tas šeimas, kurių namuos įsikuria angelai, po kurio laiko aplanko ir gandrai. Patys Ramoškos svajoja turėti daug vaikų dabar augina daugiau nei metukų dukryte Ievą Mildą.
„Ypač vasarą būdavo gražu: pareinu apsinešęs dulkėmis, rankose – sunkūs įrankiai. Pamatydavau lange mažą veiduką – kuodukas, dvi akytės ir šypseną didžiausią bedantė. Viskas, nuperka, atsiranda jėgų ir toliau eini dirbi“, – džiaugėsi skulptorius.
Pavargę esame, bet laimingi, sako Gabrielė. Galų gale juk kiekvienas turime dvi galimybes – gyventi arba gerai arba blogai. Renkamės patys.