Slaptas knygynas „Juodas šuo“ atsisveikina su rusiškomis knygomis: leis pasiimti tiek, kiek sugebi panešti

„Dasvidaniya knygų pertekliui“, – sako slapto knygyno „Juodas šuo“ įkūrėjas Tomas Lučiūnas, ir kviečia į renginį vasario 10 –13 dienomis (12–19 val.), kurio metu bus galima pasiimti knygų tiek, kiek tik sugebėsi panešti. Per dešimt knygyno gyvavimo metų sukaupta net apie 7 tūkstančius daugiausiai sovietmečiu leistų knygų, parašytų rusų kalba. Kitomis kalbomis išleistų knygų, anot T. Lučiūno, atiduodama gerokai mažiau: „Sovietmečiu nebuvo taip lengva gauti knygų – lietuviškų cirkuliacija vyksta, turime galimybę jas kaupti, bet rusų kalba jų yra gerokai per daug. Veždami į renginio lokaciją suskaičiavome – trys tonos! Sandėliavimo prasme, tai gan didelis kiekis, tokiam mažam knygynui kaip mes.“

Kūrimosi metais knygyną būtų buvę galima pavadinti migruojančiu: keliaudavo po įvairias Vilniaus vietas, organizuodavo vienos dienos renginius, pop-up kultūros tipo pasirodymus. „Įkurdavome knygyną, vykdavo renginių programa. Kai ieškojome vietos, kur knygynas galėtų tapti sėslesniu – vienintelė tinkamiausia vieta tuo metu buvo gyvenamajame name esantis septynių kambarių butas, kuriame įvairūs menininkai turi savo erdves. Viename tų kambarių atsidūrėme, į jį buvo gan sunku patekti“, – pažymėjo T. Lučiūnas.

Ilgą laiką skaitytojai, norintys pamatyti knygas turėdavo ateiti susitarę tam tikru laiku, nes nežinodavo, kur tiksliai yra knygynas, reikėdavo pastangų jį surasti. „Dėl fizinės vietos ir buvo pavadintas slaptu, nes iki galo negalėdavai žinoti, kur jis yra, eidamas gatve taip lengvai nepamatysi. Kartu norėjosi išlaikyti intrigą – įkvėpė vienas Bruklino knygų prekeivis, kurį galėdavai surasti tik žinodamas jo vardą ir pavardę, o atsivertęs telefono knygos puslapį ir pasiskambinęs sužinodavai, kur yra knygynas. Papildomas dėmuo sudominti skaitytoją, tuos, kurie domisi literatūra, kad patirtų nuotykį ieškant, ne tik knygų, bet ir žvalgantis aplink“, – apie knygyno pradžią pasakojo pašnekovas.

Dabar, anot jo, tas slaptumas gerokai mažesnis, labiau literatūrinis. Visgi, kol yra šitoje erdvėje laikosi principo – viešinti, išslaptinti knygas, renginius, kūrėjus, dalykus, kuriuos atranda.

Tikisi reakcijos

Na, o grįžtant prie „Dasvidaniya knygų pertekliui“, T. Lučiūnas pabrėžė, kad šis renginys toli gražu nereiškia tiesmuko atsisveikinimo, tai labiau provokacinio – klausiamojo pobūdžio renginys: „Per karantino laikotarpį tvarkėmės, pamatėme, kad labai daug yra prisikaupę knygų rusų kalba, knygyne joms tiesiog nebeturime lentynų, tad nusprendėme kelti šią problemą į viešumą. Pirminė, lengviausia idėja – atiduoti perdirbimui, bet nusprendėme pažvelgti kūrybiškai, ir paklausti: ar vis dar skaitomos knygos rusų kalba, ar jos apskritai rūpi? Koks yra knygų vertybinis aspektas, kodėl jos yra svarbios?“, – papildomus renginio sluoksnius vardijo pašnekovas.

Nors knygynas, anot T. Lučiūno, priimdamas knygas turi pareigą rūpintis, kad jos ir toliau cirkuliuotų – fiziškai nebeturi galimybių jų saugoti.

„Tikimės, kad paties renginio metu atsiras kokia nors reakcija... Norėjome šias knygas atiduoti kitiems skaitytų knygų knygynams, arba tiems, kas prekiauja rusiška literatūra, tačiau susidomėjo tik vienintelis knygynas, bet ar jie tikrai priims knygas – to dar nežinome. Dalis knygų, ko gero, po renginio liks, galbūt jas galėtų pasiimti viešos įstaigos – senelių namai, kalėjimai, galbūt kažkokia įstaiga turi knygų trūkumą, tikimės, kad kas nors atsilieps renginio metu“, – sulaukti dėmesio vylėsi pašnekovas.

Blogiausiu atveju, T. Lučiūnas apmaudavo, teks knygas atiduoti perdirbimui. „Sunku atsisveikinti su šiomis knygomis, turiu asmeninį santykį su jomis, buvau pas žmones, kurie atidavė, bendravome – man tos knygos ne tik kažkokia prekė, bet istorija, – sprendimų, kaip atsisveikinti su knygomis ieškojo jis. – Galėjome iškart perduoti į perdirbimą tas knygas, ir viskas baigtųsi, nereikėtų planuoti kažkokios kultūrinės programos, scenografijos, tačiau norisi bendravimo, kad tuos, kuriems aktualu – paliestų, bendrai spręstume, ką daryti.“

„Garsusis Petro Cvirkos paminklo nukėlimas... Mums lengviausia būtų tas knygas eliminuoti, nespręsti problemos. Bet kai pradedi galvoti, kad tai opus dalykas, kai pradedi kelti klausimą – savaime atsiranda žmonių, kurie reaguoja. Buvo ir pasipiktinimo, kad nepagarbiai atsisveikiname – tai pirminė reakcija dalies žmonių, kurie itin jautriai reaguoja, kuriuos užgauna sovietinės ar rusų kultūros nubraukimas iš kultūrinio lauko. Norėtųsi turėti gerą pabaigą, kad viskas nesibaigtų išmetimu į makulatūrą, o būtų atvirai pasižiūrėta, surasti sprendimai. Viską sugriovus ar išmetus, problema, jokiu būdu, nebūtų išspręsta, ji liktų skaitytų knygų knygynų pokalbiuose“, – samprotavo bukinistas.

Kvietimas, o tarp eilučių – provokacija

Pats renginys, T. Lučiūnas žada, bus kaip mini paroda. „Žmonės pamatys tarsi parodos elementus, tai nebus tiesiog krūvos knygų, kurias ateini pasiimti, o tam tikras ritualas, apeigos. Bus pateikta dokumentacija, kaip mes sandėliuose tvarkome, kaip praeityje buvo žiūrima į knygą. Šiomis dienomis bus ir keli šokio pasirodymai, kuriuos atliks rusakalbiai atlikėjai. Matosi, kad tai jautrus klausimas. Kol kas, viskas su neaiškia pabaiga... Dasvidaniya nėra grubus atsisveikinimas, bet tai kvietimas, o tarp eilučių – provokacija. Ką mes darome, ar tikrai atsisveikiname“, – pažvelgti giliau į problemą kvietė bukinistas.

Paklaustas, kame glūdi rusų kalba išleistų knygų užsigulėjimo šaknys, ar problema slypi tame, kad daugelis jau nebeskaito rusiškai ir šios kalbos nesupranta, T. Lučiūnas sakė, kad tai veikiau stereotipas.

Esminė priežastis, anot jo, dalį skaitytojų atgraso faktas, kad tai yra skaityta knyga – ne visiems tai patinka, dėl to ir atkrenta dalis rusiškai skaitančio segmento: „Vilniuje turime ne vieną knygyną, kur parduodamos rusiškos knygos; Kitas dalykas – vertimo klausimas. Ne visos knygos verstos originalo kalba, ypač jei žiūrėtume užsienio prozą, ten yra daug vertimo spragų. Manau, tarp priežasčių ir tai, kad dalis knygų nebeaktualios – yra tam tikro laikmečio, ideologijos pagrindu rašytos, partijų, nomenklatūriniai leidiniai.“

Be to, kai galvojame apie skaitymą rusų kalba, pirmiausios mintys, T. Lučiūno pastebėjimu, kyla apie rusų klasikus, šiuolaikinę rusų prozą ir poeziją, mokslinius leidinius.

„Tokių knygų sovietmečiu buvo leista labai daug – daug jų yra namuose pas žmones, ne visi atiduoda į skaitytų knygų knygynus, deda į „namelius“, atiduoda bibliotekoms – tai dalinimosi kultūros dalis. Tos knygos puikiai cirkuliuoja nepasiekdamos verslo aplinkos“, – į priežastis gilinosi pašnekovas.

T. Lučiūnas sugrįždamas prie organizuojamo renginio dar kartą akcentavo, kad čia bus planuojama sukurti ne tik erdvę, kur skaitytojai ateis išsirinkti knygų, tai bus tam tikras kultūrinis sprendinys.

„Paruošėme įvairių siurprizų, dokumentacijos, pati erdvė iš savęs bus įdomi. Parengėme garso takelis, išsirinkę įvairias problematikas, susijusias su knygų atidavimu. Vienas jų – klišinis. Dažnai pasakoma, kad, na, mes jau viską perskaitėme, o vaikai nebeskaito... Apie dvidešimt frazių esame sušnibždėję, kurias girdės atėjusieji. Manau, tuo įdomu, kad radome būdų kaip išreikšti jausmus ir patirtis meninėmis priemonėmis“, – pasvarstė jis.

Renginys „Dasvidaniya“ vyks Studium P (Pylimo g. 20, Vilnius) vasario 10 – 13 dienomis.