ŠMC parodą pristatantis Jurgis Paškevičius atidavė duoklę pastato praeičiai: daug kam čia iki šiol Parodų rūmai

Specialiai Šiuolaikinio meno centrui (ŠMC) savo darbų ekspoziciją sukūręs jaunosios kartos menininkas Jurgis Paškevičius kalbėdamas apie karantino laiką, kurį išnaudojo kūrybai ir parodos pasiruošimui, sakė, kad visos šios patirties vienu sakiniu neįmanoma apibūdinti. Šis atsitraukimas daug kam sunkus finansiškai, tačiau, J. Paškevičiaus įsitikinimu, buvo labai reikalingas. Tad ir parodos tikslas ambicingas – sukurti emociją, kad esi kaip po ledu. Apibūdindamas parodą menininkas tikino, kad joje juntamas šaltis ir atskirtis, šiuo atveju, nėra negatyvūs pojūčiai, o tarsi šaltas oro gurkšnis.

Naujas pasaulio gimimas – proga iš naujo gimti

Kviesdamas aplankyti ŠMC eksponuojamos savo parodos menininkas pažymėjo, kad tai erdvė, kurioje galima apmąstyti įvairiausius dalykus. „Apmąstymams skirtas laikas sukurs ekspedicijos, palydovo, skridimo į nežinojimą įspūdį. Ateitis prieš akis. Pandemija – tai ne pasaulio pabaiga, o naujas pasaulio gimimas – proga iš naujo gimti“, – įsitikinęs kūrėjas.

J. Paškevičiaus paroda pavadinimu „Kintanti srovė“ atidaroma po ilgo karantino. Kai prasidėjo ekspozicijos instaliavimo darbai organizatoriai gyveno idėja, kad atsidarysiantys gruodžio mėnesį.

„Nuo to laiko daug dalykų pakito. Ikipandeminiais laikais verkdavome, kad visko vyksta per daug, viskam norisi daugiau laiko, užtat dabar jo „atsikąsta“ su kaupu. Išskirtinė situacija, tačiau visiškai nesigailiu, kad ilgiau teko ruoštis. Turėjau galimybių viską pergalvoti iki detalių, patirti savotiškų nušvitimų. Projekte daug vidinių kolaboracijų su kitų specialybių specialistais, tad buvo galima išsikalbėti“, – teigiamybes vardijo J. Paškevičius.

Visgi būta ne tik pozityvių pusių – nustatytų terminų, vadinamųjų deadline'ų nebuvimas, pasak pašnekovo, davė savo – neišvengta demotyvacijos, neapibrėžtumo, egzistencinės tuštumos būsenos.

„Kaip žinia, menininkai įpratę prie terminų, bandymų juos nukėlinėti į vėlesnę datą... Iš inercijos ir šįkart, nors laiko turėta, tam tikri dalykai sąmoningai ar nesąmoningai buvo nukėlinėjami. Negali sakyti, kad viskas buvo padaryta, kad visus tuos mėnesius tiesiog laukėme. Tam tikriems kūrybiniams momentams vis dėlto gerai turėti laiko... Plius, mano atžvilgiu, nebuvo taip, kad vieną kartą paroda perkelta – buvo dar dvi datos...“, – pasakojo pašnekovas.

Vidinis apvalkalas

J. Paškevičiaus personalinė paroda itin glaudžiai susijusi su ŠMC pastatu ir jo architektūra. „Yra karta, kuri ŠMC vadina Parodų rūmais, o NDG – Revoliucijos muziejumi... Pastatas už mus vyresnis – daug kas turi visokiausių sąsajų, čia būta įvairaus meno – skyrėsi vidinė architektūra“, – pastebėjo kūrėjas.

ŠMC šiandien užima mažiau patalpų. Anuomet jos tęsėsi per Dailininkų sąjungą, turėjo ir rūsį, jame buvo klubas.

„Šis pastatas – gerai išgalvotas architektūrinis darbas. Tačiau man rūpi ne tik pats pastatas, bet ir jame vykę dalykai. Pavyzdžiui, dabar esame Kino salėje, kuri buvo projektuota tuometinio parodų architekto, šviesaus atminimo Valdo Ozarinsko – čia daug jo palikimo. Nuo visokių varžčiukų iki metalinių durų, prožektorių, kurie atrodo nematomi, bet yra kaip vidinis apvalkalas. Galima sakyti, kad V. Ozarinskas vienas pirmųjų pradėjo galvoti apie tam tikrus parodų formatus, apskritai, parodų architektūrą, šiuolaikinio meno formatą“, – pasakojo J. Paškevičius.

Anot kūrėjo, bene visi technikai žino V. Ozarinsko sienas – dabar plačiai naudojamas ekspozicijų sistemas. „Dėl techninių sprendinių nepritekliaus, jis sukūrė šitokias laikinas sienas, vadinamuosius skydus. Skydai kaip palikimas yra susandėliuoti. Įsivaizdavau, kad medžiagas parodai užsisakinėsiu, tačiau dėl pandemijos bei tvarumo pamaniau, kad geriau naudoti tas medžiagas, kurios yra po ranka. Taip V. Ozarinsko sienos tapo skulptūriniu elementu“, – aiškino idėją J. Paškevičius.

Transformacinis momentas

Fotografijos ir medijų meno studijas baigęs parodos autorius kuria įvairiose srityse: skulptūros, instaliacijos, performanso, teatro ir kino scenografijos. Kūriniuose pasitelkia kalbą, atsispirdamas nuo specifinio konteksto situacijų.

„Gyvenime eini per tai, kas įdomu, ieškai. Buvo laikas, kai dirbau teatre, kine. Matyt, kai to esi paragavęs – nebegali nematyti. Turiu omenyje, jeigu dirbai su šviesomis, fotografija, galvoji apie perspektyvą, kitus dalykus. <...> Tam tikra kalba leidžia kažką nuveikti, o žiūrovas pamatys, ar visa tai atsispindi parodoje... Pats galiu pasakyti – čia yra scenografijos, šviesos, skulptūriškumo ir garso. Matyt, buvo prisikaupę, geros aplinkybės tam atsiskleist“, – sakė J. Paškevičius.

Parodą sudaro dvi dalys – garso instaliacija, susidedanti iš per visą ŠMC stogo plotą sukonstruotos antenos bei garso skulptūros ŠMC Šiaurinėje salėje – ir renginių ciklas, kurių metu skulptūra tampa scena gyviems pasirodymams. Projektas įgyvendintas menininkui bendradarbiaujant su fiziku, kosmologu Edgaru Zaronskiu, architektu Dominyku Dauniu, inžinieriumi, garso menininku Antanu Dombrovskij bei šviesų dizaineriu Martynu Kazimierėnu.

Garso skulptūra – kas tai?

Kalba pasisuka apie garso skulptūras. Kas tai, – teiraujuosi menininko. Atrodytų, nesuderinami dalykai. Skultpūra pati iš savęs, regis, monumentali, o garsas – skriejantis?

Kaip pavyzdį J. Paškevičius pateikia Katedros varpą: „ Kai negaudžia – architektūros dalis, o kai skamba – galėtų būti gera garso skulptūra. Skulptūra šiuolaikiniame mene nėra monumentali – ja gali būti bet kas.“

Būtent šią žinutę ir perduodanti garso skulptūra. Bendromis menininkų jėgomis sukurta skulptūra leidžia suprasti, kokia svarbi garsui erdvė. Anot, J. Paškevičiaus, ji kuria atspindžius, formuoja pojūčius.

„Šiuo atveju, pati skulptūra kaip scena – turi transformacinį momentą. Kviečianti klausytis gyvai, šokiui. Analogų Vilniuje mažai, užtat Pietų Amerikoje tokia scena sutinkama dažniau – gyvai groja muzika, o poros šoka. Pandemijos metu tiesioginės reakcijos į muziką – iššūkis, turi būti laikomasi atstumų. Tačiau galbūt šis projektas tęsis ir ši skulptūra atsiras kur nors parke, kaip šokių scena?“, – vylėsi parodos autorius.

J. Paškevičius įsitikinęs, kad tai taps gera proga pergalvoti tam tikrus dalykus, susijusius su šiuolaikine elektronine muzika. „Norėtųsi rengti vakarėlius, bet siaučiant pandemijai klubai neveikia. Todėl svarbu pagalvoti apie kitą formatą, nesikoncentruojant į vakarą. Tarkim, Berlyne yra dienos sesijos, visai kita energija ateini – gerasis pavyzdys, perdėliojant Vilniaus kultūrinį muzikos laiką“, – pažėrė idėjų kūrėjas.

Parodos pavadinimas „Kintanti srovė“ tarsi orientyras į kintamąją elektros srovę, tačiau čia, anot menininko, užkoduota daug daugiau. „ Pasiimi iš techninio konteksto ir pagalvoji, kaip gerai skamba – srovė ir poezija (angliškai taip pat neblogai „alternating current“)... Bet šiuo atveju, tai tarsi verbalinis skolinys, bendra parodos strategija. Įdomu pagalvoti apie virsmą. Per save bandau suprasti, kokius skulptūrinius virsmus patiriame Lietuvoje per 30 nepriklausomybės metų? Dar visai neseniai buvome nepritekliuje, dabar – daiktų ir informacijos pertekliuje“, – kalbėjo menininkas.

Atrodytų, samprotavo jis, tik dabar pradedama pasivyti Vakarų kultūrą, o jau savotiškai kaip ir tos kultūros kelio galas prieitas. „Turime galvoti apie tvarumą, o jis turi grįžties taškų su nerpitekliumi. Sovietmečiu nebūdavo šiukšlių, viską sunaudodavo iki galo. Tuos pačius vaikų drabužius naudodavo trys, penkios šeimos. Kai visi peraugdavo, tuo skudurėliu plaudavo indus, vėliau valydavo grindis, po to surišdavo kokį nors medelį. Tvarumo strategijos elementas – kuo mažiau atsinešti ir kuo mažiau išsinešti. Iš esmės, kalba eina apie tai, kaip veikti su tais elementais, kurie čia šalia – jie diktuoja, turi savo krūvius“, – į filosofinę parodos prasmės pusę atkreipė dėmesį J. Paškevičius.

Iki kovo 26 d. ŠMC kviečia parodose apsilankyti nemokamai. Jurgio Paškevičiaus paroda „Kintanti srovė“ veiks iki balandžio 25 dienos.