Šis koncertas bus ypatingas ir dėl to, kad smuikininkė scenoje grieš akompanuojama savo žymiojo tėvo maestro Gintaro Rinkevičiaus ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro. Tėvo ir dukters tandemas neišardomas: „Mus visada sieja ypatingas ryšys“, – prieš koncertą sakė S. Rinkevičiūtė, su kuria kalbėjomės apie muzikinę kultūrą Šveicarijoje, pasirinktą neeilinį kūrinį ir darbą kartu su garsiuoju tėčiu.
– Gerbiama Saule, šiuo metu gyvenate Šveicarijoje. Papasakokite apie muzikinę kultūrą šioje šalyje.
– Kaip ir galima būtų tikėtis, Šveicarijoje muzikos lygis labai aukštas. Nes tai turtinga šalis, kurioje kultūrai skiriamas didelis finansavimas. Labai daug orkestrų, muzikantų ir atlikėjų yra kviestinių – įvairiausios pavardės iš įvairiausių šalių. Žinoma, pas mus Lietuvoje neprisikviesi tokių specialistų, o Šveicarijoje kiekvienoje srityje dirba geriausi specialistai iš viso pasaulio. Tai ir suteikia kokybę, nes yra didžiulis konkursas į orkestrus ir muzikinius kolektyvus, geri atlyginimai, puikios sąlygos. Aš tikrai nenuvertinu Lietuvos atlikėjų – visur yra talentų. Bet kad kultūrai Šveicarijoje yra skiriamas didelis dėmesys ir finansinis taip pat – tai tikrai. Pas mus, deja, to dar nėra. Gal bus.
– Gal buvo netikėtų dalykų, iš arčiau susipažinus su Šveicarijos muzikine kultūra?
– Kas mane iš tiesų nustebino, tai paprastų regionų muzikos mokyklų lygis, kuris yra išties labai aukštas. Kiekviename mieste ar miestelyje būtinai bus koks nors ansamblėlis ar orkestrėlis – šveicarai labai mėgsta tai daryti. Pavyzdžiui, dirba architektu, inžinieriumi ar dar kažkuo ir laisvu laiku susitinka, repetuoja, rengia koncertus. Iš tikrųjų žinau labai daug paprastų žmonių be profesionalaus muzikinio išsilavinimo, kurie groja kokiu nors instrumentu savo malonumui, ir lygis labai neprastas. Pas mus Lietuvoje tai nepopuliaru – jei esi neprofesionalas, tai geriau nieko ir nedaryk su muzika. O čia jie mokosi ir tikrai įdeda daug pastangų, nors dirba kokį nors kitą darbą. Muzika yra vienas iš hobių – tai mane iš tiesų maloniai nustebino.
– Į Šveicariją išvykote palikusi darbą Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre. Ar nepasiilgstate šios veiklos?
– Aš niekada nenorėjau groti orkestre visą savo gyvenimą. Kadangi taip gyvenimas pasisuko, atvykusi į Šveicariją galvojau, ar man eiti vėl į orkestrą, ar ne. Ir nusprendžiau net nežiūrėti į tą pusę, nes galvojau – taigi nenorėjau. Po šešių metų darbo orkestre, manau, tai yra gera pradžia kažko kito. Ne dėl to, kad man nepatinka. Pasiilgstu geros muzikos, gerų atlikėjų, darbo kolektyve. Bet aš nepasiilgstu užimtų vakarų, švenčių neturėjimo, važinėjimo autobusu į gastroles, grįžimo namo naktimis.
– Kokių privalumų turi laisvos menininkės gyvenimas?
– Kai nereikia iš muzikos valgyti duonos, tu darai, ką nori ir kada nori. Kai nėra privaloma, tai net su didesniu malonumu ir motyvacija imi smuiką į rankas. Ruošdamasi šiam koncertui jau turėjau ir laiko, ir noro. Aš prisimenu, kaip dirbant orkestre nuolat būdavo bėgimas nuo vienos programos prie kitos, o dar reikia laiko ir savo koncertams pasiruošti. Suderinti solinę karjerą su grojimu orkestre yra sunku. O dabar, kai lieka tik solinis grojimas, galiu visą save atiduoti jam.
– Lapkričio 25 d. kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu maestro G. Rinkevičiaus, Vilniaus kongresų rūmuose atliksite vieno žymiausių amerikiečių kompozitorių L. Bersteino „Serenadą“ smuikui ir orkestrui. Kuo Jums ypatingas šis kūrinys?
– Atlikti šį kūrinį yra mano svajonė nuo konservatorijos laikų, taigi jau dešimt metų. Tai kūrinys apie meilę, gimęs L. Bernsteinui perskaičius Platono „Simpoziumą“, kuriame septyni filosofai išsako savo mintis meilės tema. „Serenadą“ aš išgirdau pati grodama konservatorijos orkestre. Tada mes akompanavom labai geram smuikininkui, ir aš pasakiau: va, šitą kūrinį aš noriu pagroti. Šis kūrinys ne tik šviežias, nenugrotas – jis brandus, įdomus, gražus, sudėtingas. Tai yra uždavinys, kurį aš labai noriu įveikti gerai. Jame yra ir šiuolaikinė muzika, ir romantinis lyriškumas, ir džiazas, kas man irgi labai patinka, nes yra laisvės. Mes su seserimi grojame labai daug „Džiazuojančios klasikos“ programos, tad esu artimai pažįstama su džiazu, ir tai man labai padėjo, mokantis šį kūrinį.
– Šiame koncerte scena dalinsitės su tėvu, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro meno vadovu ir vyr. dirigentu G. Rinkevičiumi. Kaip jaučiatės, dirbdama kartu?
– Labai apsidžiaugiau sužinojusi, kad tėtis diriguos šį kūrinį. Nes iš pradžių buvo suplanuotas koncertas, ir mes net nežinojom, kas bus dirigentas. Kai man pasakė, kad tėtis, man buvo tokia laimė! Visų pirma, aš juo labai pasitikiu ir žinau, kad nedaugelis dirigentų taip gerai įveiktų šį kūrinį. Kūrinys yra sudėtingas, ir man saugu, nes tėtis yra aukščiausios klasės profesionalas. Darbas su tėčiu yra viskas viename – ir palaikymas, ir paskatinimas, ir patarimas – jis man būtinai pasakys savo nuomonę, ko, galbūt, sau neleistų, dirbdamas su kitais atlikėjais. Tad aš matau tik privalumus.
– Ar grodama šalia tėčio nejaučiate didesnės atsakomybės?
– Jau geriau tegul tėtis man akompanuoja, negu kad sėdi salėje. Kiek jis manęs klausė, aš jo nervą labiau jaučiau iš salės, nes kai akompanuoja, jis užsiėmęs, ir tuomet viskas tvarkoje. (Juokiasi.) Ir aišku, tarp mūsų yra ypatingas ryšys. Todėl net žiūrėti nereikia, nesvarbu – matysiu tėtį ar nematysiu, žiūrėsiu į jį viena akim ar nusisukus būsiu – vis tiek mes būsim kartu. Vis tiek įstosim kartu. Taip yra – mes jaučiam vienas kitą, nereikia susitarti.
