Annos-Marijos Adomaitytės ir šveicarų muzikanto Gautier Teuscher šokio ir muzikos performansas „workpiece“ šiemet papildo pagrindinę architektūros festivalio „Open House Vilnius“ programą, rašoma organizatorių pranešime žiniasklaidai. Jau renginio tradicija tapusį meninį pasakojimą, atskleidžiantį architektūros ir kitų meno formų ryšį, bus galima pamatyti architektūros savaitgalio metu gegužės 13–14 dienomis. Anną-Mariją Adomaitytę kalbina Simona Griškutė.
– Anna-Marija, esi šokėja, choreografė, kartu su Gautier Teuscher pristatanti šokio spektaklį architektūros festivalio kontekste. Ar šokio menas ir architektūra turi kokių nors paralelių?
– Manau, geriausiai šių dviejų meno formų sąsaja išryškėja per erdvę. Tiek architektūroje, tiek choreografijoje erdvė yra vienas iš svarbių elementų. Kurdami choreografiją mes nuolat galvojame, kaip atskleisti temą ir kūno būseną tam tikroje erdvėje. Labai gražiai ši paralelė pasirodymo metu atsiskleis ir per garsą. Spektaklio metu muzika bus atliekama gyvai, o kiekvienoje erdvėje mes garsą jaučiame kitaip. Šio pasirodymo erdvė mus pakvies patirti garsą specifiškai ir galbūt net netradiciškai.
– Šokiui yra svarbi erdvė, kurioje jis vyksta. Studijuodama magistrą Šveicarijoje neatsitiktinai ir tyrinėjai, kaip galima šokį įnešti į kitus kontekstus?
– Taip, mes visai kitaip reprezentuojame patį performatyvų vyksmą ar spektaklį priklausomai nuo to, kokioje erdvėje jis vyksta. Be to, tradicinė teatro erdvė iš savęs atsineša kodų, kurie mus nukreipia interpretuoti spektaklį į juos atsižvelgiant. Man yra įdomu bandyti atsitraukti nuo teatrinės erdvės, ieškoti tokios aplinkos, kuri kalbėtų apie mano plėtojamą temą.
– Savo profesinį kelią pradėjusi kaip šokėja, vėliau pasukai į choreografiją, kuri tave labiau įgalino tyrinėti dominančias socialines problemas nei vien tik atlikimo menas. Į ką nori atkreipti dėmesį šiuo spektakliu?
– Spektaklis „workpiece“ siekia kalbėti apie mūsų darbo praktikas, klausti, kodėl šiuolaikinėje visuomenėje yra tiek daug išsekimo, nuovargio. Darbo efektyvumas, darbo ritmas yra dalykai, kurie turi labai stiprią įtaką kūnui, tam, kaip mes jaučiamės, ir šią būseną mes priimam kaip šiuolaikinės visuomenės normą.
Šie klausimai, kilę studijų metu dirbant Mcdonald’s restorane Šveicarijoje, buvo vieni iš pirminių atspirties taškų kuriant spektaklį. Prieš pradedant aš ilgai dariau tyrimus, norėjau neapsiriboti savo asmeniniu patyrimu, bet suprasti temą per daugialypius išgyvenimus. Kalbėjausi su darbo metu sutiktais žmonėmis tiek Šveicarijoje, tiek Lietuvoje apie jų darbo sąlygas, apie tai, kaip jie jaučia laiko tėkmę dirbdami, apie jų patirtis darbe. Tas labai praturtino mano kūrybinį procesą. Dar nepradėjusi kurti aš supratau, kad mano žiūrovas ir taip žino, jog darbo sąlygos tokiose erdvėse kaip greito maisto restoranas yra sunkios, nekorektiškos, todėl nenorėjau išsakyti konkrečios tiesmukiškos žinutės. Man daug svarbiau buvo pasidalinti pačia kūno patirtimi darbo aplinkoje, kad žiūrovas pats galėtų ieškoti sąryšio taškų su savo kasdienybe, savo nuovargiu, prisiminimais, kurie galbūt yra visai tolimi mano patirčiai.
– Papasakok daugiau apie McDonald's darbuotojo portretą, kūno būseną tokioje aplinkoje ir tą „greitojo maisto choreografiją“, kurią stebėsime pasirodymo metu. Kokias išraiškos priemones spektaklyje pasitelkiate?
– Spektaklio metu kūnas nuolat eina ant bėgimo takelio, visa choreografija yra sukurta ant jo. Tai visiškai minimali platforma, kuri mano kūną įspraudžia į konkretų rėmą, reikalauja pastovaus ritmiškumo. Kadangi kūno santykis su šia mašina yra labai glaudus, pradžioje teko daug dirbti su sinchronizacija. Ieškojau, kaip galėčiau paveikti kūną, išgauti iš jo kuo didesnį produktyvumą, tačiau tą padaryti norėjau ne tiesiogiai imituojant darbo judesius, bet per choreografijos elementus sukurdama sąlygas, kuriose galėtų pasireikšti kūno ištvermingumas.
Spektaklio metu skambės gyvai atliekama muzika. Prie bėgimo takelio bus prijungti kontaktiniai mikrofonai, kurie fiksuos iš aparato ir mano žingsnių kylantį garsą. Negirdėsime pridėtinės muzikos, tik šio pirminio natūralaus garso šaltinio, kylančio iš pačios mašinos vidaus, interpretacijas.
Apskritai ritmiškumas, pasikartojamumas yra mano priemonė prieiti prie kūno nuovargio, per kurio prizmę ir kalbu apie „workpiece“ spektaklio temą – kūno produktyvumą ir būseną darbe. Manau, jog nuovargis yra sąžiningas elementas, mes negalime apsimesti, jeigu esame pavargę.
– Esi sakiusi, kad šokio spektaklis tau nėra vien judesiai, vien choreografija, bet yra svarbu visų sceninių elementų visuma. Šiuo atžvilgiu spektaklio priemonės atrodo minimalios, netgi lengvai perkeliamos iš vienos erdvės į kitą.
– Minimalistinės raiškos specialiai neieškau, bet stengiuosi naudoti detales, kurios yra svarbios. Jeigu daugiau detalių nereikia, jeigu jaučiu, kad ta detalė man nebūtina, tuomet ir apsiriboju tik tuo, kas praktiškai reikalinga.
– Tavo pasitelkiami judesiai yra algoritmiški, pasikartojantys, tikslūs, net architektūriški. Ar galima sakyti, kad savo kūryboje jau esi įtvirtinusi savitą choreografijos braižą?
– Savąjį braižą pastebėti iš vidaus nėra lengva, bet aš iš tiesų daug dirbu su pasikartojimu, atsikartojimu, ir tai naudoju kaip vieną iš choreografijos detalių. Man įdomu stebėti, kaip keičiasi kūno būsena per pasikartojimą, ir kaip mes galime dramaturgiškai atskleisti temą ne baigtiniais imitaciniais kūno judesiais, bet pasidalint atliekamo veiksmo atsikartojimo vaizdiniu. Manau, kad į daug kartų atkartojamą judesį mes pradedame žvelgti kitaip, imame kitaip jį suprasti, galbūt net ir naujų interpretacijos aspektų atsiranda. Man iš tiesų yra labai įdomu žiūrovui pasiūlyti atvirą interpretaciją.
– Šiais metais festivalis Open House Vilnius kviečia pažvelgti į architektūrą per patogumo prizmę. Ar galima sakyti, kad per šią prizmę savo spektaklyje tu žvelgi ir į žmogaus kūną?
– Mano darbas kalba apie kūną, kuris tam, kad išgyventų, turi dirbti, bet tai nėra patogu. „workpiece“ vaizduoja darbo nusavintą kūną, tyrinėja produktyvaus kūno ribas. Kaip nenualinti žmogaus kūno, kol jis taps nebereikalingas sistemai? Tuo pačiu, spektaklyje vaizduojamas kūnas – aktyvus, labai sąmoningas, norėjau atsiriboti nuo darbuotojo / aukos asociacijos. Daug kalbu apie nuovargį. Savo darbu noriu paskatinti mąstyti apie korektiškas ir žmogiškas darbo sąlygas, apie tolygų santykį su kolektyvu. Noriu atkreipti dėmesį į darbo valandas, išėjimo į pensiją laiką. Lietuvoje kasmet ilginamas amžius, nuo kada žmonės gali išeiti į pensiją. Tuo pačiu visi stebime, kas dabar vyksta Prancūzijoje su pensijų reforma. Žmonės Prancūzijoje masiškai eina į gatves protestuoti dėl teisės į korektišką pensinį amžių. Manau, jog tikrasis patogumas yra tada, kai darbuotojų sąlygos yra ne efektyvios, o žmogiškos.
– Kūnas yra ne tik darbo, bet ir pagrindinis šokio meno įrankis. Tavo solo šokis reikalauja labai daug fizinės ir mentalinės energijos. Atrodytų, jog nuolat atkartojami judesiai yra automatiški, bet tuo pat metu tam reikia ir didelės koncentracijos. Ar galima sakyti, kad ir šokis iš savęs yra varginantis ir nepatogus?
– Kažkada mūsų lietuvių šokio bendruomenė pasidalino informacija, kad šokėjo profesija yra viena iš fiziškai sunkiausių profesijų. Manau, tai daug ką pasako. Tačiau mūsų kultūros sluoksnyje jau vis daugiau dėmesio yra skiriama šokėjų darbo sąlygoms, kalbama, jog yra svarbu ne tik kiek ir kaip gerai tu atlieki judesį, bet atkreipiamas dėmesys ir į sveikatos kokybę, vertinamas šokėjo profesijos ilgaamžiškumas. Labai džiugu, jog šie klausimai yra svarstomi ne tik tarptautinėje erdvėje, bet ir performatyvių menų terpėje Lietuvoje.
– „workpiece“ spektaklio premjera Lietuvoje užpernai įvyko galerijos erdvėje. Dabar pasirodymui pasirinkta „Swedbank“ centrinė būstinė Konstitucijos prospekte. Kokiomis naujomis prasmėmis performansas atsiskleis tokioje erdvėje?
– Nuo pat pradžių spektaklio atlikimui norėjau šiuolaikinės erdvės, kad galėtume sujungti spektaklio koncepciją su mūsų šiuolaikine darbo praktika. Mano darbo patirtis greito maisto restorane buvo tik pradinis atspirties taškas kalbėjimui apie šiuolaikinio žmogaus, šiuolaikinės visuomenės darbo įpročius, mūsų kapitalistinės sistemos architektūrą. „Swedbank“ centrinės būstinės erdvė yra šiuolaikiška, šalta, atvira, ir manau labai tiks pačiai spektaklio koncepcijai. Pastatas turi didelį aukštingumą, dirbsime su natūraliu apšvietimu. Bus tikrai įdomi patirtis bandyti atskleisti darbą naujoje terpėje su sava atributika, šviesa, spalvomis, garsais, triukšmu, net ir pastatą supančiu Konstitucijos prospektu, kuris yra labai intensyvus. Manau, kad visas šis peizažas labai prisidės prie pačio kūrinio suvokimo tiek man asmeniškai, tiek tikiuosi ir žiūrovui.
– Ir atvirkščiai – galbūt spektaklis leis kitaip pažvelgti į pastatą, kitaip jam atsiskleisti?
– Kas yra įdomu su erdvėmis, kurios turi savo paskirtį, tai kad kiekvienai tokiai erdvei, kaip šiuo atveju „Swedbank“, yra būdingi apibrėžti darbuotojų ir ten besilankančių žmonių elgsenos įpročiai, nusistovėjusios tikslios praktikos. Norėčiau, kad žiūrovai ir apie tai galėtų susimąstyti – kaip mes elgiamės ir jaučiamės skirtingų paskirčių pastatuose, kokie mūsų įpročiai juose, galbūt mes save pozicionuojame kitaip priklausomai nuo to, kur esame. Taip pat ir laiko aspektas – mes čia ateisime, sustosime, stebėsime performatyvų vyksmą, ir, manau, ir patį laiką patirsime visiškai skirtingai nei kad pirminė pastato funkcija suponuoja.
– Palietėme spektaklio santykį su erdve, pakalbėkime ir apie jo santykį su žiūrovu. Kokiam patyrimui žiūrovą kvieti? Ką jis turėtų atsinešti, ir ką galėtų išsinešti iš šio spektaklio?
– Ką išsineš, man pačiai bus labai įdomu sužinoti, o pakviesti norėčiau tiesiog pasidalinti koncentracija. Pats spektaklio vyksmas yra labai koncentruotas, tad kviečiu ateiti tokiems, kokie esame, su savo būsenomis, jausenomis, emocijomis, ir dalintis šia koncentracija.
– O kas tau pačiai yra patogi architektūra? Kada miestas ir jį supanti aplinka yra patogūs?
– Manau, kad pastatai yra patogūs tuomet, kai jie yra prieinami ir daugiafunkciniai. Būtent tai aš išskirčiau kaip svarbiausią patogumo aspektą – vienodas sąlygas visoms socialinėms grupėms prieiti prie miesto ir komforto, prie visų žmogiškųjų išteklių, kuriuos mes kuriame. Pastebiu, jog dažnai erdvės turi konkrečią paskirtį ir yra gana uždaros, manau, jos taptų patogesnės, jeigu būtų daugiafunkcinės ir atviros.
– Gyveni ir kuri Šveicarijoje, Lozanoje, prancūziškojoje šalies dalyje. Kaip apibūdintum ten tave supančią miesto aplinką? Ar ji patogi?
– Lozanoje yra labai daug minimalistinės architektūros pastatų. Pastebiu, jog Šveicarijoje daug dėmesio skiriama erdvių prieinamumui žmonėms su skirtingomis judesio galimybėmis, siekiama, kad visi žmonės galėtų naudotis miesto erdvėmis. Dar įdomu, ir gal net keista, kad Šveicarijoje visos stotys atrodo taip pat. Traukiniais šalyje keliauja labai daug žmonių, tai aktyvi vieta, tad iš vienos pusės gerai, kad tokios funkcinės erdvės yra lengvai atpažįstamos, jose patogu orientuotis, tačiau kita vertus, dėl tokio suvienodinimo nublanksta jų spalvos, erdvės apsiriboja tik sava funkcija ir imi nebesuprasti, kur esi, Ciuriche ar Ženevoje.
– Ar yra Vilniaus festivalio programoje erdvė, pastatas, kurį tau kaip šokėjai choreografei, kreipiančiai dėmesį į sceninį vaizdą, būtų įdomu aplankyti?
– Man, kaip meno srities atstovei, patrauklios yra tos erdvės, kurios turi skirtingų savybių, erdvės, kur galime susitikti su skirtingų socialinių aplinkų žmonėmis. Palinkėčiau visiems atrasti neformalias susitikimų erdves, kurios kviečia užeiti ir būti.
„Open House Vilnius“
„Open House Vilnius“ – tai atviros architektūros savaitgalis Vilniuje, organizuojamas „Architektūros fondo“ nuo 2015 m. Jo metu duris atveria miesto pastatai, pasižymintys architektūros kokybe, svarba Vilniui ir bendruomenėms. Pastatuose vyksta ekskursijos, jas veda gidai-savanoriai, jų architektai arba pastatų atstovai. „Open House Vilnius“ nuo 2015 m. yra tarptautinio tinklo „Open House Worldwide“ narys.