„Man nėra svarbūs dideli vardai“, – prisipažįsta choreografė, du kartus pelniusi Auksinės Kaukės prizą už geriausio šiuolaikinio šokio spektaklius. – Kartais dirbu su dideliais teatrais, bet lygiai taip pat rengiu pasirodymus mažuose miesteliuose. Vienodai vertinu abi patirtis – juk žmonės ir ten, ir ten yra tokie patys“.
– Karine, spektaklyje „Prarasti / Namai toli nuo namų“, kuriame paliečiama namų tema, šoka aštuoni šokėjai iš visiškai skirtingų pasaulio šalių: Meksikos, Australijos, Prancūzijos, Italijos, Lietuvos, Japonijos, Albanijos ir Korėjos. Ką tai suteikia pasirodymui?
– Tai viena priežasčių, kodėl spektaklį pavadinau „Prarasti / Namai toli nuo namų“ – čia yra dabartis. Šokėjai tarsi iš niekur atvyksta į Kauną, čia gyvena, o vėliau – jį palieka. Tačiau tas išvykimas nėra liūdnas – gyvenimas tęsiasi. Tai liečia ir mane, nes visa, kas vyksta, vyksta tik dabar ir tas jų buvimas neturi jokios prasmės. Prasmė atsiranda tada, kai jie kartu dirba. Prasmė yra dabartis.
– Kaip paprastai pasirenkate temą būsimam spektakliui?
– Paprastai viskas priklauso nuo to, su kuo aš dirbu. Turiu kompaniją „Dame De Pic“, kurioje telpa kelios kartos, žmonės joje yra labai skirtingo amžiaus – nuo 18 iki 52 metų. Kurdama naują pasirodymą prie jo dirbu ilgai, paprastai tai trunka dvejus metus. Visada šimtą valandų skiriame improvizacijai, taip aš gaunu labai daug medžiagos.
Dirbu kartu su Guillaume T. Fromentin’u, kuris padeda man ir čia, Lietuvoje. Guillaume yra kompanijos technikos vadovas, piešia, rašo, turi akį man labai svarbiose detalėse, kuria apšvietimą – tai labiausiai matoma dalis. Taip pat paprastai bendradarbiauju su kompozitoriumi.
– „Prarasti / Namai toli nuo namų“ pasiūlo prieglobstį aštuonioms būtybėms, kurių takas veda į praradimą ir užmarštį, sukuria namus. O kas jums pačiai yra namai?
– Tai ir yra didysis klausimas (šypsosi). Kas yra namai? Kai kurie namus nešiojasi kuprinėje, kiti – pavyzdžiui, vienas šokėjų Pepe Jaimes, į Kauną atvyko su mažu lagaminu, nežinodamas, ko prireiks. Man namai yra trupė. Jie turi labai stiprų ryšį, iš jų jaučiu labai didelį palaikymą. Kartais namais žmogui tampa vieta, o kartais – žmonės, su kuriais dalijiesi šia akimirka. Taip, nors ir būdamas toli, esi namuose. Atrodo sudėtinga, bet tuo pačiu ir labai paprasta (šypsosi).
– Pirmieji žmonės buvo klajokliai. Spektaklyje kvestionuojate, kokie bus paskutiniai.
– Tai tema, kuri kelia klausimus. Ar mes buvome pirmieji? Ar būsime paskutiniai? Kas bus, jei niekas taip ir neišmoks būti? Kokie dalykai susiję su žmogumi? Kaip bendrauti? Kaip ką nors sutikti? O kaip – ką nors palikti? Kaip būti žmogumi labiau? Kas mus sieja? Ir tai tik pirmasis sluoksnis, kurių spektaklyje yra daug.
– Kaip manote, ką iš šokio spektaklio gali išsinešti žiūrovas?
– Man atrodo, kad kiekvienas pasirodymas mus paliečia skirtingai. Man visada svarbiausia yra žmonės. Aš ir toliau kuriu pasirodymus, nes jie patinka šokio pasaulio profesionalams, bet – ir tai man labai svarbu – juos mėgsta žmonės, kurie, pavyzdžiui, parduoda duoną ir sakosi nesuprantantys šokio.
Keliaudama po pasaulį ir stebėdama žmonių reakcijas kiekvieną kartą mokausi. Kartais spektaklis sulaukia didelių ovacijų, kartais – tiesiog šypsenos. Nors mus visus lydi labai skirtingos patirtys, turime labai panašią prigimtį ir kūną, o šokėjas yra tarsi prieiga.
– Nuostabu, kaip šokis sujungia žmones ir individai iš skirtingų šalių gali suprasti pasirodymą.
– Arba nesuprasti. Kartais žmonės tiesiog jaučia. Kiekvieną kartą išėjusi į žmones nežinau, kas atsitiks, ką sutiksiu. Tam tikra prasme, mes kiekvieną kartą pradedame iš naujo.
Visa festivalio programa ČIA.