„Projektu kūnams“ kūrėjų vadinamas „Alkis“ – intensyvi patirtis su ryškia garso architektūra, iškalbinga erdve ir filosofiniu užtaisu. Spektaklio choreografė Aira Naginevičiūtė ir dramaturgė Silvija Čižaitė-Rudokienė sako, kad kūrinio audinį drauge su visa komanda mezgė iš amžino dvasinio alkio, Gilles’o Deleuze’o ir Félixo Guattari geismų filosofijos gijų ir nenutrūkstamų žmonijos DNR jungčių, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Žiūrovai šį spektaklį stebės stiklo cilindruose! Priemonę padiktavo spektaklis ar pandeminis kontekstas? Kokį vaidmenį cilindrams numatėte?
Aira Naginevičiūtė: „Alkyje“ niekas nėra tik techninis sprendimas, kiekviena priemonė papildo viena kitą ir vyksta kūrybinis gyvosios apykaitos ratas. Cilindrai yra dviejų pasaulių dialogui reikalinga priemonė. Pasauliui, kuriame esti šokėjai, ir pasauliui, kuriame atsiduria žiūrovas. Cilindrai šį dialogą įgalina. Tai lyg povandeninės vandens kapsulės, leidžiančios žvelgti į vandenyno gyventojus, juos pažinti, galbūt net užmegzti kontaktą.
Pavadinote darbą „Alkis“. Ko alksta jūsų spektaklio herojai?
A.N.: Alkis yra geismas, kūrybos perpetuum mobile, būsena ir instinktas vienu metu. Taip pat tai dvasinis alkis, kai nesustojame ieškoti kažko, kas mums nėra atrasta. Žmogus yra smalsi, daugiasluoksnė, drauge ir paslaptinga asmenybė, ir tai jį masina patirti, pažinti, rasti atsakymus į klausimus, kuriuos galbūt netgi ne visada artikuliuojame.
Kokia filosofinė medžiaga maitino mintį kuriant šį spektaklį?
Silvija Čižaitė-Rudokienė: Dialogas ir savotiškas disputas užsimezgė su Gilles’o Deleuze’o ir Félixo Guattari filosofija, anti-oedipus teorija, kurioje pasąmonei suteikiama savotiška materiali kapitalistinė būsena. Šiuo atveju reikia atsisakyti freudiško libidiško geismo, ir geismą suvokti kaip santykį su pasauliu, kuris sukuria šizofrenišką sociumo aplinką. Todėl žvelgiame į pasaulį, jame gyvenančius veikėjus tarsi į vieną organizmą, tačiau ir kaip į daug skirtingų ląstelių, kurios, jei dekonstruoji, veikia pavieniui, bet bendrai mašinerijai reikia veikimo drauge. Ilgas kūrybinis ir idėjinis dialogas vyko tarp visos kūrybinės komandos, drauge geriant arbatą ir su Deleuze’u bei Guattari.
Premjeros vyks „Dūmų fabrike“. Spektaklis sufleravo šią erdvę?
A.N.: Spektaklyje erdvė yra viena iš būtinųjų ir savarankiškai darančių įtaką ląstelių bendrajam kūrinio organizmui. Kitaip tariant, tai nėra tik vieta parodyti kūriniui, tai vieta, kuri veikia patį kūrinį. Reikalinga erdvė, kurioje septynių atlikėjų vyksmo tėkmės susidurtų su 15 perregimų cilindrų, o šie yra ir vieta žiūrovams būti, ir scenografijos elementas. „Dūmų fabriko“ aplinka suteikė prielaidas šiam dialogui.
Sakot, kad „Alkis“ – „klausimų pripildyta kelionė be vienalaikių atsakymų“. Raineris Marija Rilke „Laiške jaunam poetui“ maldauja „pabūti su klausimais“. Ar klausimai nėra tai, kas ir pasmerkia nuolat jaustis alkanam?
A.N.: Klausimai mus verčia ieškoti atsakymų, o atsakymai kelti klausimus. Tai amžinasis gyvenimo variklis, o gyvenimas ir kūryba juk susipina. Tad Rilke šiuo atveju irgi labai tinka tiek į žiūrovų, tiek į veikėjų kompaniją ar bent jau prisėsti prie diskusijų stalo.
Gal kurdamos „Alkį“ bent priartėjot prie kokių atsakymų?
A.N.: Priartėjome prie dar daugiau klausimų.
Kalbate, kad žmogiškoji būtis prasideda net ne motinos įsčiose, bet jau nuo pirmosios asmenybės Žemėje. Kai taip žiūri, apima jausmas, kad pasauly amžinai gyvena vienas ir tas pats Žmogus. Kuris niekur nepajuda. Kurio klausimai ir alkanumai vis tie patys. Galiu tikėtis spektaklyje sutikti ir save, ir savo propromočiutę?
A.N.: Kūrinyje mes kvestionuojame patį laiką, tad gal papulsime į laiko tunelį, kuriame rasime ko nesitikėjome. Juk žmogus nėra pavienis vakuume atsiradęs organizmas. Mūsų DNR yra kodas, kuris kuriamas jungiant prieš tai buvusius kodus.
S.Č.R.: Mūsų tradicijas ir kultūrą veikia kolektyvinė pasąmonė ir antropologinio žmogaus egzistencija, tad ar mes kiekvienas galime sakyti, kad esu tik „aš“ ir nieko daugiau? Kviečiame kūrinį stebėti atvira širdimi bei atviru protu, tuomet neabejotinai galima sutikti ir propromočiutę.
Užsimenat apie bandymą pabudinti žmogiškumą, užuot miegojus tobulumo miegu. Anksčiau laiko pažadinti miegaliai būna pikti. Kodėl matot prasmę budinti?
A.N.: Mes kviečiame į kelionę. O vykstant į kelionę kartais galima ir žadintuvą užsistatyti.
Silvija, esate spektaklio dramaturgė. Kaip su Aira skirstėtės kūrybinį krūvį?
S.Č.R.: Dramaturgija man vis dar yra vienas iš tų klausimų, į kuriuos atsakymų neturiu. Darbas su Aira yra kelionė, į kurią drauge išėjom. Šįkart man buvo labai artima tema, prasmingi ir prasmingai keliami klausimai ir labai stipri kūrybinė komanda. Tad, visus šiuos iššūkius sudėjus, mes patyrėme „Alkį“.
Kokią jūs matot naratyvo galimybę šokio spektakliuose? Kiek ten reikalingas vientisas pasakojimas? Kiek jo „Alkyje“?
S.Č.R.: Turbūt tiek pat, kiek mūsų gyvenimuose yra naratyvo. Istoriją kuria pati egzistencija, kažin ar beverta dar ką nors iškreipti mėginimais pasakoti. „Alkyje“ mes kviečiame pažvelgti į vieną iš galimybių, tarsi išrinkti ir vėl surinkti gyvenimą, patirtis, būtį. Ar tam reikia naratyvo? Turbūt ne, tam reikia noro. Noro pažinti, atsiverti, išklausyti, diskutuoti, gal užpykti? Gyventi.
Silvija, su Aira dirbat ne pirmą kartą. Pasidalinkit, kodėl choreografei svarbu dirbti su dramaturge? Ir kodėl pasiteisino būtent judviejų duetas?
S.Č.R.: Tai pirmas mūsų bendras kūrinys, kuris išvys dienos šviesą. Kolegialus darbas dažnai yra privalumas, vien galimybė su kažkuo pasiginčyti yra vertingas reiškinys.
„Alkyje“ pasirodo septyni ryškūs šokėjai. Kodėl pasirinkote būtent šią komandą?
A.N.: Tai septynios unikalios kūrybinės asmenybės, su dalimi dirbame ne pirmą kartą. Šokėjai su manimi kūrė spektaklio audinį, choreografiją. Žaviuosi jų atsidavimu, kūrybine branda, drąsa, profesionalumu.
Įspėjate, kad spektaklyje garsiai gros intensyvi muzika. Kodėl „Alkiui“ tokia priemonė buvo svarbi?
A.N.: Kūrinyje muzikos architektūra yra vienas iš kertinių elementų. Kompozitorius Darius Čiuta sukūrė garso architektūrą, į kurią įkeliami žiūrovai. Už cilindro esantis pasaulis turi savo atskirą muziką.
„Žmogiškoji būties kelionė pradėta ne gimimo akimirką ir net ne tada, kai užsimezga į mažą gemalą motinos įsčiose. Žmogiškoji egzistencija pradėta su pirmąja asmenybe atsiradusia žemėje ir besitęsianti iki šiandienos, nusidriekiant į rytdieną. Genetinis kodas nėra tik baltymų žinutė, tai pirmiausia žinia, kuria savo gyvenimais mėginame dešifruoti ir šią užduoti perduodame ateities kartoms. Todėl nepasotinamai alkstama vienokio ar kitokio išsipildymo, nepasotinamai ieškoma kas yra ta nenuvalkiota, ne materiali, bet alkį malšinanti prasmė.
Žmogaus esatis atskleidžia troškimą reprezentuoti gyvenimą ir jį gyventi tuo pat metu, suprasti ir tuo pat metu būti. Geismas būti tobulais, unikaliais eksponatais gali pasireikšti ir kaip įkalinimo galimybė. Tai tarsi būvimas už stiklo, lyg preparuoto gyvūno arba drugelio, praradusio gyvybę, tačiau ne sparnų grožį. Ir tuo pat metu nepaliaujamai trokštama sudaužyti stiklą vardan prasmės gralio paieškų. Todėl projekte paleidžiama veikti G. Deleuze ir F. Guattari geismų mašinerija, įsitraukiama į nesibaigiančią šizo tėkmę ir dekonstruojamas žmogiškumas, siekiant šį pažadinti iš snaudulio“, – taip pranešime žiniasklaidai pristatomas projektas.
„Alkis“ – tai ne tik tam tikru momentu trunkantis kūrinys, tai klausimų pripildyta kelionė, kurioje nėra vienalaikių atsakymų, tačiau yra prasmės, grožio, pokyčių, paieškų. Tai nekonformistiškas, neįprastas kasdienybės potyris. „Alkis“ yra kolektyvinė fantazija, o gal kolektyvinis gyvenimas, kurį reikės vienaip ar kitaip susikurti. Nepriklausomai kokiu būdu – išdaužiant stiklą, kūnais veikiant aplinką, nepaisant kurioje stiklo pusėje bebūtų žmogus.
Kūrybinė komanda: režisūra – Aira Naginevičiūtė | choreografija – Aira Naginevičiūtė ir šokėjai | šokėjai - Greta Grinevičiūtė, Gytis Ivanauskas, Ugnė Kavaliauskaitė, Goda Laurinavičiūtė, Agnietė Lisičkinaitė, Paulius Prievelis, Gediminas Rimeika | scenografija – Arūnas Adomaitis | garsas – Darius Čiuta | kostiumai – Laura Darbutaitė | dramaturgija – Silvija Čižaitė-Rudokienė | šviesos – Vilius Vilutis | prodiusavimas – Gintarė Palkevičienė.
Organizatoriai iš anksto perspėja žiūrovus, kad tai yra ne jaunesniems nei 18 metų žiūrovams skirtas renginys. Dėl kūrinio specifikos, perkant bilietą, įsigyjama vieta į stiklo cilindrą 1 asm. arba 2 asm. Vieno pasirodymo metu yra tik 15 stiklo cilindrų. Spektaklyje itin intensyvus garso takelis, garsi, tiesiogiai žiūrovus veikianti muzika. Žiūrovų vietos stovimos, jų vietų skaičius labai ribotas.
Šaltinis: dance.lt