Kanus supurčiusi „Titanė“
Šiemet Kanus sudrebinęs ir pagrindinį prizą laimėjęs tarantiniškas smurto, sekso ir pulsuojančios muzikos pliūpsnis Lietuvos kino teatruose rodomas nuo spalio 15 d.
Filmo pagrindinei veikėjai vaikystėje po avarijos Aleksos galvoje buvo įmontuota titano – karščiui ir smūgiams itin atsparaus metalo – plokštelė. Suaugusi mergina jaučia vieno kiečiausių metalų poveikį – polinkį piromanijai ir destrukcijai, nevaldomą potraukį seksui… su automobiliais. Hormonų ir benzino mišinys jos kūne kelia agresijos bangas. Orgijas keičia kruvinas žiaurumas, o kai istorija, atrodo, jau pasiekė kulminaciją, įvyksta keistas susitikimas. Kiek košmariška, tiek ir komiška, bet griežtai – n-aštuoniolika.
Idėją sukurti apie seksualinį potraukį automobiliams jaučiančią merginą režisierei pasufleravo pasąmonė. Šis vaizdinys kino kūrėjai kilo iš pasikartojančio košmaro, kuriame moteris pagimdo mašinos variklio detales. Idėja pagimdyti, kažką, kas nėra gyva, ją užbūrė. Toliau vystydama filmą įkvėpimo ji sėmėsi iš graikų mitų, režisieriaus Davido Cronenbergo filmų ir Nan Goldin fotografijų, kurių atvirumas ir intymumas režisierę ilgai žavėjo.
Kontraversiškas apdovanojimas
Po filmo premjeros kritikai ir žiūrovai pasidalino į dvi priešiškas stovyklas – tuos, kuriems filmas buvo šedevras, ir tuos, kurie jo neapkentė. Kanų kino festivalio žiuri prezidentas JAV režisierius Spike Lee pasirinko pirmąją stovyklą ir paskelbė jį geriausiu festivalio filmu. Tiesa, tą jis netyčia padarė uždarymo ceremonijos pradžioje, vietoj geriausio scenarijaus, paskelbęs „Auksinės palmės šakelės“ nugalėtoją. Išgirdusi savo vardą, J. Ducournau negalėjo patikėti. Likusios ceremonijos metu moteris galvojo, kad jai tiesiog pasigirdo. „Maniau, kad tai buvo klaida. Netikėjau, kad man išties atiteko apdovanojimas“, – interviu pasakojo režisierė.
Tačiau jai nepasigirdo. Apdovanojimų pabaigoje S. Lee pakartojo režisierės vardą ir jį atsiėmė aukščiausią festivalio apdovanojimą. Per visą Kanų istoriją tai buvo pavykę padaryti tik vienai moteriai – Naujosios Zelandijos režisierei Jane Campion 1993 m. už romantinę dramą „Pianinas“. „Pianinas“ prizu dalinosi su režisieriaus Chen Kaige juosta „Sudie, mano sugulove“, tad J. Dunourcau yra pirmoji moteris Kanuose apdovanota „pilnai“. „Kai buvau ant scenos, jaučiau, kad šis pasiekimas didesnis už mane ir mano filmą. Būdama antrąja režisiere jaučiuosi lyg esu judėjimo dalimi“, – teigė didelę atsakomybę jaučianti režisierė.
„Titanei“ J. Dunourcau ieškojo nežinomo veido. Nenorėjo, kad aktorę žiūrovai susietų su jos ankstesniais filmais ir nepatikėtų veikėjos transformacija kino juostoje. Po ilgų paieškų tarp moterų ir vyrų ja tapo šokėja Agathe Rousselle, niekada nevaidinusi kine. Fiziškai sunkioms scenos režisierė ją ruošė metus laiko. Jos nuolat repetuodavo scenas iš kitų filmų: „Network“, „Tvin Pyksas“, „Killing Eve“.
Kas įkvėpė režisierę?
J. Ducournau užaugo sinefilų gydytojų šeimoje Paryžiuje. Tėvas – dermatologas, motina – ginekologė. Todėl visai nestebina, kad nuo mažens ją domino žmogaus kūnas. „Kai buvau maža, tėvai apie mediciną kalbėjo be jokių suvaržymų. Tai buvo jų kasdienybė. Buvau sulindusi į tėvų knygas. Mirtis, kūno irimas man atrodė visai normalu“, – kalbėjo režisierė.
Jos pirmasis trumpametražis filmas „Junior“ (2011), pasakojantis apie paauglę Justiną, po gripo skrandžio patyrusią kūno metamorfozę, buvo atrinktas į gretutinę Kanų programą „Kritikų savaitė“ ir įvertintas apdovanojimu. Ilgo metro debiuto – siaubo filmo „Šviežiena“ premjera įvyko toje pačioje Kanų programoje ir gavo „Fipresci“ kino kritikų apdovanojimą, o iš viso susirinko daugiau nei 20. Filmas sekė 16-metę vegetarę Justiną, kuri įstojusi į veterinarijos mokyklą, per krikštynas yra priversta suvalgyti žalios mėsos. Toks išbandymas pažadina joje nenumaldomą apetitą šviežiai mėsai, o dar labiau žmogienai.