Sotheby's aukciono ekspertas: vagys nesuvokia pavogę šedevrus ir priduoda juos į metalo laužą

Lietuvoje šią savaitę lankėsi Adrianas Biddellis, Sotheby's aukciono XIX a. meno departamento vadovas. Šie 1744 metais įkurti aukcionų rūmai pagal dydį yra antrieji pasaulyje. Būtent Sotheby's aukcione pernai už 120 mln. dolerių buvo parduotas brangiausias pasaulyje paveikslas - Edvardo Muncho „The Scream“.

Į Lietuvą A. Biddellis atvyko „Baltic Sotheby's International Reality“ kvietimu surengti paskaitą ir pakonsultuoti apie investicijas į nekilnojamąjį turtą ir meno kūrinius. Vertingų meno kūrinių po visą pasaulį ieškantis britas taip pat susitiko su keliais kolekcionieriais iš Lietuvos. Duodamas išskirtinį interviu DELFI portalui Sotheby's atstovas pasakojo, kad gerų meno kūrinių medžioklė kartais užtrunka tiek pat, kiek ir ieškant tinkamo buto.

- Sakykime, žmogus laimi ar kitaip sukaupia didžiulę sumą pinigų. Ką jam patartumėte daryti – investuoti pinigus į butą ar brangų paveikslą?

Jei žmogus neturi, kur gyventi, tada jam tikrai geriau įsigyti būstą. (Juokiasi.) Meno kūrinių pirkimas turi tam tikras taisykles, kaip ir bet kurios kitos investicijos. Pirmiausiai reikia atlikti tyrinėjimus, o svarbiausia - tau pačiam turi patikti daiktas, kurį ketini nusipirkti. Juk kai perki butą, taip pat renkiesi tą, kuris tau pačiam patinka ir jame gali įsivaizduoti save ten pabundantį ryte, pusryčiaujantį ir gyvenantį. Su paveikslais – tas pats. Jis tau turi patikti. Kas rytą atsikėlęs ir į jį pažvelgęs turi pagalvoti: „Tai yra nuostabus darbas“. Iš patirties galiu pasakyti, kad rinktis meno kūrinius pagal tokius rodiklius yra kur kas protingiau, nei pirkti daiktą tik dėl to, kad panašų darbą turi muziejus ar kitas kolekcionierius. Kaip žmonės dvejus trejus metus ieško tinkamo namo, tiek pat laiko užtrunka ir gerų meno kūrinių medžioklė.

- Kokiais kriterijais vadovaujantis nustatoma meno kūrinio vertė?

Viskas priklauso nuo daugelio faktorių. Kai perki namą, jo kaina priklauso nuo to, kada jis buvo pastatytas, kokia jo būklė, ar paveikslas atspindi tą laikmetį. Praėjusiais metais mes pardavėme patį brangiausią paveikslą pasaulyje - Edvardo Muncho „The Scream“. Jis kainavo 120 milijonų dolerių. Kodėl jis buvo toks brangus? Tą paveikslą žino visi. „The Scream“ yra amžiaus paveikslas, ikona, įkvėpusi kurti daug kitų garsių menininkų. Tai būtų tas pats, kaip nusipirkti Baltuosius rūmus, jei kada nors ateityje jie būtų pardavinėjami. Pasikabinti ant savo sienos E. Muncho „The Scream“ yra tas pats, kaip ir Leonardo da Vincio „Mona Lisa“. Galbūt kitas žmogus būtų laimingas įsigijęs ir paveikslo reprodukciją, bet kolekcionieriams svarbu turėti originalą. Taip jie išreiškia savo aistrą ir meilę tam kūriniui.

Taigi, kūrinio vertė priklauso ir nuo istorinės reikšmės. Kuo didesnę reikšmę jis turi žmonėms, tuo jis yra brangesnis. Daugeliu atvejų nustatyti kūrinio vertę nėra sudėtinga. Paprastai yra žinoma, kada paveikslas yra nutapytas, kas jį tapė ir pan. Tačiau kartais pasitaiko, kad reikia muziejų vadovų, nepriklausomų ekspertų, kitų menininkų nuomonės nustatant tam tikrų menininkų kūrinių kilmę.

- Viešėdamas Lietuvoje susitiksite su keliais vietos kolekcionieriais. Kaip, jūsų nuomone, Europos meno žemėlapyje atrodo Lietuva?

Tarptautinė meno rinka daugiausiai ir susideda iš vietinio meno kūrinių. Pasiturinčiose šalyse sukurti darbai bus įvertinti daug brangiau, nei mažų ar ne tokių turtingų. Norvegija yra nedidelė, bet nepaprastai turtinga šalis, tačiau būtent čia ir buvo sukurtas E. Muncho „The Scream“. Kiekviena šalis, tarp jų ir Lietuva, turi nepamiršti, kad meno rinka nuolat ieško originalių kūrinių. Manau, kad jūsų šalis turi daug potencialo. Jūsų šalies fotografų, tarp jų ir Antano Sutkaus, nuotraukos taip pat buvo parduotos Sotheby's aukcione. Rytų Europa, Baltijos valstybės yra dar neištyrinėtos vietos, kuriose dar galima plėstis ir plėstis. Tačiau tai užima laiko.

- Ar šiuolaikiniai darbai rinkoje sėkmingai konkuruoja su vėlyvojo periodo kūriniais?

Tikrai taip. Pavyzdžiui, turiu du paveikslus. Vienas iš jų yra vokiečių dailininko Gerhardo Richterio didžiulis dviejų metrų darbas, nutapytas prieš 20 metrų. Kitas paveikslas - olandų menininko Ludwigo Deutscho, sukurtas prieš 120 metų. Tačiau nedidukas. Šie darbai yra labai skirtingi. Didysis paveikslas buvo parduotas už 20 mln. svarų, mažasis – už 2 milijonus. G. Richteris vis dar gyvas ir toliau tapo. O L. Deutsch mirė prieš 80 metų ir naujų jo darbų jau nebebus galima įsigyti. Taigi, šiuolaikinio meno rinka klesti.

Kai pradėjau veiklą, Sotheby's šiuolaikinio meno departamente dirbo penki žmonės – du Londone ir trys Niujorke. Tuomet šioje srityje apyvarta siekė 30-40 milijonų dolerių permetus. Dabar šiuolaikinio meno rinkoje dirba apie 80 darbuotojų ir padaro 1,3 milijardų dolerių apyvartą per metus.

- Ar dėl juodosios rinkos nepatiriate finansinės žalos? Ar ji egzistuoja tik detektyviniuose filmuose?

Manau, kad apie šį reikalą yra sukurta daug mitų. Tas pats E. Muncho „The Scream“ buvo pavogtas net du kartus - 1994 ir 2004-aisiais. Kai kurie žmonės netgi juokavo, kad tai savotiškas garsiojo paveikslo vagystės dešimtmečio paminėjimas. Tačiau tai – tik išimtini atvejai. Gyvenime taip nebūna, ką mes pratę matyti filmuose. Jokie nusikaltėliai Kolumbijoje neplanuoja Raphaelio paveikslų vagysčių. Labai dažnai žmonės vagia daiktus nežinodami jų tikrosios vertės ir neįsivaizduodami, ką jie iš tiesų pavagia. Kai prieš porą metų Londone buvo pavogta Henry Moore skulptūra, ją vagys nunešė į metalo supirktuves. Už metalą, kurį pridavė, jie gavo turbūt 5 tūkst. svarų. Tačiau jie neturėjo žalio supratimo, kad H. Moore skulptūra buvo verta 5 milijonų svarų.