Šiuolaikinio meno scenose abipus Atlanto garsėjanti kūrėja į Jungtinę Karalystę su mama ir broliu atvažiavo būdama keturiolikos. Po poros metų nusprendė mokytis fotografijos ir kino teorijos, tačiau stipriausiu I. Šerpytytės kūrybos postūmiu tapo paslaptinga jos tėvo žūtis.
Sutuoktinio pavardė praverčia restorane
Asmenines netektis siedama su gimtosios šalies istorija I. Šerpytytė pradėjo domėtis tautos ir žmogaus atminties, traumos, praradimo temomis. „Menas man padeda suprasti, iš kur esu atėjusi. Užaugau svečioje šalyje, tad galiu kritiškiau, be emocijų pažvelgti į Lietuvos istoriją“, – portalui DELFI teigė I. Šerpytytė.
Ji gimė 1983-aisiais Palangoje, Braitono universitete įgijo fotografijos bakalauro laipsnį, Londono Karališkajame menų koledže baigė magistrantūros studijas. Su savo vyru, žymiu britų kolekcininku, mecenatu, meno fondo DRAF steigėju Davidu Robertsu susipažino eksponuodama savo magistrinius darbus.
Kūrybos sferose I. Šerpytytė-Roberts žinoma mergautine pavarde. Juokdamasi sako, kad santuokinę naudoja tik restorane užsakinėdama staliuką. „Kol teisingai užrašytų „Šerpytytė“, gali likti alkanas“, - šmaikštavo menininkė.
Tėvo žūtis apaugo gandais
2001 metų spalį I. Šerpytytę pasiekė žinia apie autoavarijoje žuvusį tėtį, valstybės saugumo karininką Albiną Šerpytį. Oficiali katastrofos versija – nelaimingas atsitikimas. Esą Indrės tėvą pražudė į kelią išbėgusi stirna. Tačiau tuoj imta tvirtinti, kad tai susidorojimas, tiesiogiai susijęs su pareigūno darbu. Dukros teigimu, saugumo karininko bylą valstybė tyrė atmestinai.
Skaudus įvykis paskatino jauną menininkę prabilti, pasak jos žodžių, politinėmis temomis. Tėvo atminimui I. Šerpytytė sukūrė fotografijų seriją „Tylos būvis“ („A State of Silence“). „Ciklo nuotraukos – nebylios, jose nerasi jokių atsakymų, priešingai – vien klausimai. Supratau, kad šioje valstybėje žmonės egzistuoja tik kaip įrašai popieriuje. Kas nori, gali juos lengva ranka ištrinti – iš istorijos, iš gyvenimo“, – kalbėjo londonietė.
Kankinimų vietose dūksta vaikai
Jausdama nuoskaudą I. Šerpytytė pradėjo atidžiau gilintis į Lietuvos istoriją, pokarį, sovietmetį. Lyg norėdama suvokti valstybės abejingumo priežastis, ji pradėjo kurti fotografijų ir objektų ciklą „1944-1991“. Jos dėmesį patraukė iš pažiūros niekuo ypatingi, vis dėlto nepaprasti Lietuvos miestų ir miestelių namai. Juose pokario metais ir vėliau sovietų saugumiečiai kankino žmones. „Klausinėjau mamos, mokytojos, apie tai. Ji tik gūžčiojo pečiais – nelabai ką žinanti. Kaip gi taip?! Juk tai tokia svarbi mūsų istorijos tema. Šie namai pokario kartą nepaprastai baugino, žmonės jų vengė“, – prisiminė pokalbius su mama menininkė. Tokių pastatų, jos teigimu, Lietuvoje buvo apie tris šimtus, dauguma išliko, kiti buvo nugriauti, užleido vietą naujiems.
Kūrybinės intrigos vedina I. Šerpytytė atvažiavo į Lietuvą. Fotografavo pastatus, o vaizdus tų, kurių jau neliko, rankiojo archyvuose. Menininkė stebėjosi, kaip laikas ištrina savo nusikaltimus: lyg niekur nieko jos aplankytuose namuose skleidėsi – žaidė, dūko, vaikščiojo – kasdienybė. Vis lydėjo mintis, kad namai – šeimos, šilumos simbolis – kažkada buvo virtę siaubo ir kančios vieta. „Man rūpėjo pajusti, ar juose kas nors dar buvo likę iš tos baugios praeities“, – kalbėjo I. Šerpytytė.
Kūrėja ėmusi svarstyti, kaip žiūrovui įtaigiau „atrakinti“ mažai nagrinėtą temą. Šovė mintis atsigręžti į tautodailę – medžio drožybą. Ji sumanė kurti nedidelius kančios namų modelius, visą kolekciją. „Pamaniau, juk medžio drožiniai, skulptūros, koplytstulpiai, visas paveldas ateina iš giliausios praeitis. Istoriniu požiūriu tautinis menas yra arčiausiai lietuvio širdies. Tai neatskiriama, gelminė mūsų tapatybės dalis“, – samprotavo fotomenininkė.
Sumanymą paversti tikrove padėjo lietuvių medžio drožėjas, kurio pavardės, kol projektas nebaigtas, Indrė nenori atskleisti. Pagal menininkės fotografijas jis padirbdino daugiau kaip šimtą medinių modelių. Tai nėra tikslios kopijos, bet menininkė tikslumo nesiekė sąmoningai: „Man istorija yra ne faktai, o jų interpretacija. Tikros tiesos nežinome ir nesužinosime. Todėl ir modeliai – tik interpretacijos“, – paaiškino kūrėja.
Lietuva pasitinka tylomis
Net ir po ketvirčio amžiaus Rytų ir Vidurio Europos komunistinė patirtis kelia Vakarų susidomėjimą. I. Šerpytytės tvirtinimu, tai liudija ir nemenkas susidomėjimas jos parodomis. Ciklas „1944-1991“ buvo rodomas britų galerijoje „Tate Modern“, dar prieš kelis mėnesius – Niujorko Modernaus meno muziejuje (MoMA), perspektyviausių pasaulio fotomenininkų parodoje „Vaizdų vandenynas“ (Ocean of Images). Per penkis mėnesius ją aplankė net pusė milijono žmonių. O kritikai pabrėžė, kad jautrioms temoms lietuvių autorė sugebėjo rasti tinkamą vizualinę raišką.
Tuo tarpu Lietuvoje I. Šerpytytės parodas dažniausiai lydėjo tyla. „Vis dėlto ji man kur kas iškalbingesnė nei garsas. Atkūrę valstybę, lietuviai žvelgė į ateitį, siekė integruotis į Vakarų pasaulį, pamiršti nuoskaudas. Dabar matau daug mėginimų iš naujo įvertinti istoriją, sovietmetį. Ir tai savaime suprantama, nes jis paliko labai daug nežinomųjų“, – teigė I. Šerpytytė.
Lietuviškos temos – globalios
Lietuvos kultūra, praeitis nenustoja dominusi londonietės. Menininkės studijoje randasi nauji darbai, taip pat grindžiami tautiniais motyvais. „Pastaruoju metu pradėjau domėtis lietuvių tautinėmis juostomis. Pirmoji buvo rasta IV amžiaus turtingos moters kapavietėje. Kiekvienas ženklas, spalva turi tam tikrą paslaptį, žinią, prasmę. Lietuvoje įprasta juostas dovanoti, tačiau jau nesuvokiame, ką jos reiškia. Esame tai praradę“, – pabrėžė I. Šerpytytė.
Projektą „From between to“ menininkė eksponavo Niujorko Hovardo gatvės galerijoje, parodoje „Return Policy“. Juosta jai simbolizuoja unikalų žmogaus gyvenimo kelią, kupiną spalvų, ženklų. Galerijoje menininkė juostų kilimą pakabino ant specialaus laikiklio, primenančio rankšluostinę, tarsi norėdama parodyti, kad gyvenimo takas eina per kasdienę buitį.
