„Undinė“ jau nuo pirmų minučių stačia galva šoka į patį dramatiškų įvykių sūkurį. Pagrindinė veikėja, kurios vardu pavadintas filmas, kavinėje sužino, kad mylimasis Johanas nusprendė su ja išsiskirti. „Jei mane paliksi, privalėsiu tave nužudyti“, – informuoja ji. Atrodytų, tiesiog perdėta įskaudintosios reakcija. Bet jau greitai kultūrinis kontekstas suteikia kitą svorį žodžiui „privalėsiu“.
Kaip žinia, undinės – būtybės, kurių egzistencija yra apibrėžta labai specifinio prakeiksmo. Jos gyvena vandenyje, tačiau nori gyventi tarp žmonių. Tai padaryti įmanoma: undinės įgyja žmogišką formą, susiradusios meilę.
Tačiau ne viskas taip paprasta. Meilės dėka ištrūkusios iš vandens, jos tampa priklausomos nuo savo vyro. Jei šis išduoda jų meilę, undinės turi jį nužudyti ir grįžti į savo gimtąją stichiją. Maža to, gyvendamos tarp žmonių, jos turi kaip įmanydamos vengti vandens, nes sąlytis su juo gali akimirksniu transformuoti jas atgal.
Sakydama, kad privalės nužudyti savo vyrą, Undinė nemeluoja: prieš srovę nepaplauksi, kad ir kaip ji to norėtų. Tačiau, nieko nenutuokiančio Johano laimei, žmogžudystė, kaip ir Undinės grįžimas į upę, visgi turės palaukti. It koks gelbėjimo ratas ją tuoj apgaubs toje pačioje kavinėje nelaimingo atsitikimo metu sutikto Kristiano glėbys.
Prasmių žaismas tarp puikiai atpažįstamų kasdienių situacijų ir mitologijos lydi daugelį filmo scenų. Kartais jis funkcionuoja kaip socialinis komentaras, o kartais – kaip netikėto, C. Petzoldo kūrybai nelabai būdingo, bet sąmoningo komiškumo šaltinis. To puikus pavyzdys – 1977-ais metais išleista Bee Gees daina „Staying Alive“, praskaidrinanti nuotaiką vienoje iš kertinių filmo scenų ir tuo pačiu žaismingai artikuliuojanti Undinės veiksmus motyvuojančią maksimą: santykiai su priešinga lytimi jai labai konkrečia prasme yra tapę gyvenimo ir mirties klausimu. Ir ji yra nusiteikusi iš paskutiniųjų laikytis gyvenimo.
Undinių priklausomybė nuo vyro kritiškai nušviečia vyrų ir moterų nelygiavertiškumą šiuolaikinėje visuomenėje. Nepadeda ir tai, kad tradiciškai undinės yra pasyvios partnerio pasirinkimo prasme: jos gali nebent vilioti, pristatydamos save kaip patrauklų objektą, bet jų tapatybė lieka apibrėžta pagauto laimikio. Šiuo požiūriu C. Petzoldo filmas pristato radikaliai kitokią pagrindinę veikėją. Jo Undinė nusprendžia kovoti ne tik prieš tradiciją, bet ir prieš savo pačios prigimtį. Ir tokiu atveju jau nesvarbu, ar šią kovą vainikuos sėkmė, – likimą ji vis tiek bus pasitikusi jau savo pačios sąlygomis.
Likimas apskritai užima „Undinėje“ svarbią vietą, ir jo niekam nepavyksta išvengti – nebent atidėti. Jo ženklai ir užuominos yra išbarstyti po visą filmo erdvę ir pranašauja ateitį kiekvienam veikėjui. Tačiau, kaip ir galima tikėtis iš mitologijos įkvėpto kūrinio, filmo herojai šiems ženklams išlieka akli, kol būna per vėlu.
Neeilinės aplinkybės tarsi numatytų, kad tarp „Undinės“ personažų turėtų virti rimtos aistros. Iš dalies taip ir yra. Pagrindinių aktorių duetas, dirbęs su režisieriumi ir anksčiau, turi perteikti visą filmo herojų santykių istoriją ir parodo išties plačią emocijų amplitudę. Tačiau žiūrovams suteikiama nedaug galimybių į jas įsijausti. C. Petzoldas išlieka ištikimas sau ir pateikia visą filmo pasakojimą per atstumą, tarsi – palyginimą diktuoja pats filmo turinys – per akvariumo stiklą. Toks sprendimas yra sąmoningas: romantinė drama režisieriui yra tik palanki forma, tačiau pagrindinis jo filmo objektas peržengia žmonių santykių plotmę.
Didelę filmo prasminio lauko dalį užima istorinės atminties ir progreso galimybės klausimai. Undinė filme dirba laisvai samdoma gide muziejuje, kur veda ekskursijas apie pokarinį Berlyno užstatymą ir urbanistinių sprendimų skirtumus vakarinėje ir rytinėje miesto dalyje. Kartą paminimas ir giliausias, mitologinis miesto lygmuo: pasirodo, miesto pavadinimas sietinas nuo slaviškos kilmės žodžiu, reiškiančiu „pelkes“. Viename interviu režisierius priduria: kai pelkė išdžiovinama ir užstatoma taip, kaip dabar yra užstatytas Berlynas, joje gyvenančios dvasios pradeda ieškoti kitos vietos.
Kartais atrodo, kad C. Petzoldas, prikraudamas į filmą tiek sluoksnių, pats sau pakiša koją. Dalis žiūrovų filmo nuorodų paprasčiausiai nepamatys. Kitai daliai jos pasirodys perteklinės, erzinančios, pretenzingos ir nemotyvuotos. Apdovanoti bus kantriausieji: priėmę režisieriaus kvietimą jie neišvengiamai vėl ir vėl leisis į „Undinės“ gelmes.