Mažame Amerikos miestelyje vyksta kažkas keista. Dingo vietinio ūkininko višta, o paskui ir visi kiti apylinkių gyvūnai. Televizorius rodo prastai, radijas sunkiai gaudo ryšį. Diena ir naktis susimaišė tiesiogine šio žodžio prasme: staiga vidury nakties pradėjo šviesti saulė, o dieną – tamsu. Ir dar: iš kapų keliasi mirusieji.
Jimas Jarmuschas savo kūryboje jau ne pirmą kartą imasi mirties ir pomirtinio gyvenimo temos. Prieš tai buvo „Išgyvena tik mylintys“ („Only Lovers Left Alive“) apie ilgaamžius vampyrus-menininkus. Dar anksčiau – „Negyvėlis“ („Dead Man“), kuriame Johnny Deppas suvaidino Viljamą Bleiką, mirtinai sužeistą didžio poeto bendravardį, kurio nerimastingą sielą anapilin turi išlydėti apsiskaitęs indėnas. „Mirusieji nemiršta“ yra šiuose filmuose plėtotų temų variacija, sudaranti su jais savotišką trilogiją.
Žilaplaukio amerikiečio režisieriaus kuriamo miestelio pavadinimas yra Centervilis, bet laisvai galėtų būti ir Tvin Pyksas. Tarsi pilnametražis savo televizinio pirmtako dvynys, jis yra apgyvendintas negausios krūvelės keistuolių ir ekscentrikų. Čia turime neurotišką komiksus kolekcionuojantį degalinės darbuotoją Bobį Viginsą, nežinia iš kur kilusią rytų religijas praktikuojančią morgo vadovę Zeldą Vinston, pamišėlį Atsiskyrėlį Bobą, tris komiškus policininkus. Net geografiniai taškai, ir tie sutampa: miškai, kavinė, policijos nuovada.
Regis, iš televizinių serialų paveldėta ir filmo logika. Vietoj aiškaus naratyvinio vektoriaus diktuojamo pasakojimo, režisierius pateikia žiūrovams epizodų seką, kuriuos neretai sieja tik bendra erdvė ir laikas. Viename sename interviu jis yra pasakęs, kad nemėgsta, kai filmuose rodomi tik įvykiai, turintys tiesioginę įtaką pasakojimo eigai. Jį esą labiau žavi mažos nereikšmingos smulkmenos, tai, kas lieka už kadro. Taip ir čia, filmo pavadinime anonsuoti numirėliai pasirodo filmai gerokai įpusėjus, o mums tenka stebėti scenas ir dialogus, kurie niekur neveda, tačiau yra žavūs patys savaime.
„Tvin Pykso miestelis“ – ne vienintelis kūrinys, ateinantis į galvą peržiūros metu. „Mirusieji nemiršta“ apskritai yra pilni nuorodų ir saviironiškų meta-žaidimų. Antai, Tomo Waitso vaidinamas atsiskyrėlis miške randa H. Melville'io „Mobį Diką“, kurį nuolat cituoja. Degalinės darbuotojas visą parduotuvės vidų apklijavęs klasikinių siaubo filmų plakatais – nuo „Nosferatu“ iki „Videodromo“. Adamo Driverio vaidinamas Ronis Petersonas ant savo automobilio raktų yra pasikabinęs „Tūkstantmečio sakalą“ iš „Žvaigždžių karų“, kuriuose vaidina pagrindinį blogietį. O nuolatinis Jarmuscho filmų svečias Iggy Popas filme pasirodo kaip gyvas numirėlis, akivaizdžiai pasišaipydamas iš to, kaip dabar atrodo tikrame gyvenime.
Tačiau pagrindinis režisieriaus dialogo partneris filme, be jokios abejonės, yra George'as Romero, septinto dešimtmečio pabaigoje padaręs tikrą revoliuciją siaubo žanre. Būtent jis savo debiute „Gyvų numirėlių naktis“ („Night of the Living Dead“) pirmas pavaizdavo zombius, kaip lėtai vaikštančius iš ano pasaulio prisikėlusius lavonus, trokštančius žmogiško kraujo. Jis savo ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu pavertė siaubo filmus socialinės kritikos kūriniais, kurių strėlės buvo nukreiptos į rasizmą, ksenofobiją, vartotojiškumą. Galiausiai, tai jo filmuose pabaisos bene pirmąkart virto ne didžiuoju Kitu, bet visuomenės atspindžiu.
Zombiai – tai mes, teigė Romero, ir Jarmuschas jam akivaizdžiai pritaria. Jo gyvi numirėliai – ne šiaip kompiuterinės grafikos produktas, nužengęs iš Michaelo Jacksono dainos „Thriller“ muzikinio klipo. Jie baisūs ne tuo, kad gali nužudyti, bet tuo, kad yra panašūs į mus pačius. Pavyzdžiui, zombių porelė, ką tik pasimaitinusi kavinės savininkės kūnu, skuba užsigerti savo vakarienę šviežiai pagaminta kava. O staiga prisikėlusio senos alkoholikės lavono pirmi žodžiai yra „Chardonnay“. Kiekvienas zombis yra išjudintas savo prigimtį apibrėžusio troškimo (froidistai pasakytų – varos), kurį be sustojimo ir kartoja: „belaidis internetas“, „telefonas“, „gitara“.
Nemaža dalis kritikų jau apkaltino filmą už tai, kad jis, neva, naudojasi jau anksčiau atrastais receptais, nieko prie jų nepridėdamas. Drįstu nesutikti. „Mirusieji nemiršta“ – ne šiaip sau citatų kratinys, bet postmodernių laikų apokalipsės postmodernus paveikslas. Jei Romero kažkada buvo vartotojiškos visuomenės grėsmės pranašu, Jarmuschas yra veikiau patologoanatomas arba chirurgas, fiksuojantis paciento mirties laiką. Apokalipsė jau įvyko, sako jis, ir vieno iš filmo personažų lūpomis priduria: niekuo geru tai nesibaigs.
Kad jau vilties nėra, lieka tik juodas humoras. Jo – akimirksniu atpažįstamo visų režisieriaus kūrybos mėgėjų – filme yra apstu. Tačiau jis čia pasitelktas ne tik žiūrovui prajuokinti. Veikiau, atvirkščiai, nuolatinis šypsnis, žaidimai su citatomis, ketvirtos sienos griovimas – visi šie triukai turi neleisti žiūrovui pernelyg įsitraukti į filmo veiksmą, padėti išlaikyti kritinį atstumą ir nepamiršti, kad pavojus gresia ne filmo veikėjams, bet mums patiems, sėdintiems kino salėje.
Šiuo požiūriu filmo „Mirusieji nemiršta“ tapomas pasaulio paveikslas itin primena Johno Carpenterio filmą „Jie gyvi“ („They Live“). Į jo pagrindinio veikėjo rankas patenka stebuklingi akiniai: užsidėjęs juos, jis staiga pamato pasaulį, koks jis yra iš tiesų. Kiekviena reklaminė iškaba, kiekvienas televizijos ekranas iš tiesų slepia paprastus nurodymus: paklusk, pirk, vartok. Visos šios užslėptos žinutės yra suformuluotos į zombius panašių ateivių, kurie gyvena čia pat, šalia, tiesiog slapstosi už žmogiškos išvaizdos.
Panašiai ir Jarmuschas, tarsi radęs panašų optinį prietaisą, mėgina papasakoti visiems likusiems žmonėms, ką pamatęs. Nepasiginčysi – jo naujausio kūrinio kritinis patosas išties galingas. Ir visgi, kiek keista jį girdėti čia, Kanuose, kur prie kiekvieno kino teatro driekiasi ilgiausios eilės, o prieš „Mirusieji nemiršta“ seansus girdisi: „Jarmuschas, Jarmuschas, Jarmuschas“.