„Aktoriaus profesiją pasirinkau nesirinkdamas. Bet gal režisūros kursas būtų buvę geriau, arba filologijos studijos? - svarsto R. Kazlas – Turiu kol kas dar neblėstančias dvi aistras - literatūrą ir muziką. Kai skaitau kokį kūrinį, beveik visada jis man skamba kaip muzika, o klausydamas muzikos, pradedu galvot, koks galėtų būt jai atitikmuo prozoje ar poezijoje. Kurdamas spektaklį, rašydamas inscenizaciją, jaučiuosi gerai. Toks buvau ir vaikystėje, kai manęs niekas nežinojo, kai sėdėdavau kur nors medyje ar ant stogo ir žiūrėdavau kaip gyvena žmonės. Kai žiūrėdavo į mane, jausdavausi nejaukiai. Netroškau būti herojumi. Mėgdavau labiau stebėt, fantazuot, kurt, o ne veikt pačiam. Visa tai, galbūt, yra artimiau režisieriui, nei aktoriui.“
Ar aktorius nori pasakyti, kad jam sunku pakelti žinomumo naštą? „Aš norėčiau, kad kada nors afišoje nebūtų rašoma nei režisieriaus, nei aktorių pavardės. Tiesiog „Spektaklis toks ir toks... Istorija apie... Vaidina aktoriai, arba ne aktoriai“. Dabar, pati pjesė, istorija, herojai nustumiami į antrą planą, nueinama į personalijas, nuopelnus, žinomumą, tada visi eina pasižiūrėti tik to, kaip tas ar anas aktorius vaidina, ar koks režisierius pastatė. Aišku, kitiems viena ar kita pavardė tiesiog sako apie kokybę ar lūkesčius, bet vis tik svarbiau pati istorija scenoje, išgyvenimai žiūrint patį spektaklį. Aš, kaip žiūrovas, turiu pamiršti apie pavardes“, - mano jis.
Galvojo ir apie pjesę be žodžių
Vilniaus „Lėlės“ teatras aktoriui ypatingas tuo, kad čia jis debiutavo kaip režisierius - 2009-aisiais pastatė mono spektaklį “Geležis ir sidabras” pagal poeto Vlado Šimkaus eiles. Po ketverių metų jis vėl grįžo į „Lėlės“ teatro sceną.
„Gal tai sutapimas, o gal gražus tęsinys, bet čia vėl statau spektaklį apie poetą, mums visiems gerai žinomą ir brangų, (tikiuosi?) K. Donelaitį. Yra įvairios poezijos mėgėjų, bet jis vis tik yra geriausias lietuvių poetas, o jo poema „Metai“ - nepranoktas kūrinys. Manau, kad jis niekada ir nebus pranoktas. Tiek įdėti, kiek įdėjo K. Donelaitis, bet kokiam poetui būtų grandiozinis uždavinys - svarsto R. Kazlas. - „Metus“ jis rašė, greičiausiai, visą gyvenimą ir tai jaučiama. Neturėjo, turbūt komercinių tikslų nei leisti, nei spausdinti to kūrinio... „Metai“ buvo išspausdinti praėjus daugeliui metų po jo mirties jau kitų žmonių.“
Įdomu tai, kad iki V. Šimkaus, R. Kazlas labiau domėjosi proza, nei poezija. „Yra toks posakis: „Jei nori susirasti draugą, pirmiausiai su tuo žmogumi turi susipykti.“ Iki V. Šimkaus atrodė, kad esu labai tolimas poezijai. Bet iš tiesų tai tik buvo ilgas pasiruošimas. Po V. Šimkaus prasidėjo ir Dantė, ir K. Donelaitis, o ir dar daugybę nuostabių poetų atradau ... Yra juk poetų rašančių ir proza, ne tik eilėmis. Poezija yra būsena, pasaulio matymas, jautimas. Galbūt visos mūsų bėdos yra dėl to, kad visame kame trūksta poezijos. Daug prekybos, ekonomikos ir skaičių, pramogų, bet mažai poezijos“, - apgailestauja kūrėjas.
R. Kazlas prisipažįsta, kad statant „Ne pagal šio pasaulio madą“ daug galvojo, kas būtų įdomu ir drąsu kuriant spektaklį apie K. Donelaitį. "Visai rimtai norėjau pastatyti poezijos spektaklį be žodžių. Ir tai tikrai būtų įmanoma, - neabejoja jis. - Tačiau vis dėlto, gal ir šiek tiek nesąžininga Donelaičio atžvilgiu. Kaip sakė viena garsi literatūrologė, poezija ir kalba turi skambėti. Norėjosi, kad spektaklyje skambėtų ne tik žodis, bet ir vaizdas. K. Donelaitis dažniausiai taip ir būna nužudomas, kai griebiamasi tik jo žodžio kaip auksinio šiaudo. Bet jo kiekviena eilutė yra atskiras pasaulis, kurį tu matai vaizdais. Spektaklis, manyčiau, yra kamerinis, jame trys veikėjai: Poetas, jo Žmona ir Matininkas. Būrų ir baudžiauninkų nebus... Taip pat, tai ir nebus spektaklis pagal „Metus“. Inscenizaciją kūriau pats ir panaudojau tik labai nedidelius „Metų“ fragmentus. Tekstą stengiausi naudoti taupiai. Rinkau jį iš laiškų, eilėraščių, įrašų bažnytinėse knygose. Nieko neprirašiau, ėmiau tik iš paties K. Donelaičio. Taip kad, žodžių truputį bus.“
Visko neišstudijuosi
Aktorius ir režisierius pastebi, kad K. Donelaičio kūryba telpa į gana nestorą knygelę. Bet jis iki šiol itin mėgstamas kritikų, kalbininkų, poetų, rašytojų. Apie jį, kaip apie nieką kitą, prirašyta labai daug straipsnių. Tyrinėjamas kiekvienas jo žodis, kirtis. Todėl rašant inscenizaciją spektakliui, R. Kazlui teko išstudijuoti daugybę medžiagos, surinktos apie lietuvių grožinės literatūros pradininką.
„Teatras turi savo kalbą ir savo negausių, bet juntamų pranašumų prieš mokslą, literatūrą. Teatre galima atverti kitas erdves, pajausti. Juk skaitydamas tik krutini akis iš kairės į dešinę. O teatre gali kaip kempinė sugerti tai, kas vyksta scenoje. Norisi, kad žiūrovas būtų praturtintas, išeitų bent šiek tiek paveiktas Donelaičio kūrybos ar žvilgsnio į pasaulį. Aišku, tai bus ir mano paties kūrybinis žvilgsnis“, - DELFI pasakojo R. Kazlas. - Pastebėjau tokį dalyką, kad kuo stipresnis autorius ir kūrinys, tuo jis daugiau reikalauja iš tavęs. Jei pasiduosi jo iliustravimui, žavėjimuisi juo, jis tave sudoros. Autorius reikalauja tavo nuomonės: „O kaip tu matai mane ir mano kūrinį?“ Reikalauja dvikovos. Ir ateina tas momentas, kai norisi nepabijoti išsikelti sau uždavinį ir pabandyti pakelti tą svorį, ar krūvį. K. Donelaitis, aišku, nėra toks jau lengvas, bet jei donelaitiškai sąžiningai dirbi, lyg ir aplanko toks jausmas, kad tau kartais kažkas tarsi padeda sudiržusia ranka.“
Spektaklis – ne vaikams
R. Kazlas pastebi, jog visuomenėje yra dvejopas požiūris į K. Donelaitį. Mokslininkai, literatūrologai, poetai žiūri į poetą kaip į milžiną, kaip į dievybę – iš apačios į viršų, ir su pagarbia baime taria jo vardą. Kurie mažiau praprusę poezijoje, žiūri į jį kaip į kažką naivaus, nes jį mokyklose skaito vaikams lietuvių kalbos mokytoja.
„Nenoriu, kad žiūrovus klaidintų „Lėlės“ teatro pavadinimas. Tai spektaklis ne vaikams ir ne paaugliams. Manau, kad žmogus iki 20 metų nėra pajėgus suprasti K. Donelaitį. Tik kai perkopi į antrąją gyvenimo pusę, esi suvalgęs daugiau gyvenimiškos druskos, pradedi kelti sau klausimus: “O kas gi man atsitiko per tą laiką? Kas gi yra tas gyvenimas? Kaip rasti jėgų ir prasmės gyventi toliau?“, tada ir patarčiau atsiversti K. Donelaitį. Tai labai gera gyvenimo vargo mokykla. Aišku, dangiškai surimuota“, - per spektaklio repeticijos pertraukėlę pasakojo R. Kazlas. - Šioje vietoje norėčiau priminti filosofo Friedricho Nietzsches žodžius: „Daug kas sako: „Man jis nepatinka“. Bet retas, kuris išdrįsta prisipažinti: „Aš iki jo dar nepriaugau.“ Gali nugyventi visą gyvenimą ir nepriaugti iki K. Donelaičio. Aišku, tai ir nėra būtina. Kitiems gal patinka kitokia poezija ir gyvenimo patirties pateikimas“.
Juodraščiai ir švarraščiai
Kiek R. Kazlui reikėjo įdėti pastangų pastatyti šį spektaklį? „Norėčiau, kad žiūrovas sėdėtų salėje ir mėgautųsi spektakliu bei galvotų, kaip jam čia jiems viskas lengvai gaunasi. Tad, ar verta kalbėti apie sunkumus? Vyko konkretus darbas. Repetavome. Neseniai buvo pagerintas pasaulio rekordas maratono distancijoje ir atrodė, kad tas rekordininkas paskutinius kilometrus bėga tarsi darydamas apšilimą. Bet kad pasiekti tokį lygį, reikia pabėgioti kaip reikiant ilgus metus. Todėl ir statant spektaklį taip nebūna: „Vienas du, čia tavo tekstas, čia mano. Štai ir gimė spektaklis.“ Reikia juodraščių, reikia repeticijų. Gyvenime - kitaip nei teatre. Rašydamas juodraščius, tuo pačiu rašai ir švarraštį. Gal kas po to iššifruos?“, - sako jis.
Sunkiausia, anot kūrėjo, buvo sugalvoti spektakliui tikslų pavadinimą. „Ne pagal šio pasaulio madą“ žanras yra fantazija apie K. Donelaitį. Todėl kūrėjui norėjosi, kad žmonės žinotų, jog tai ne poema „Metai“, ne pasakėčios, bet paties R. Kazlo kūrybinis žvilgsnis į tą nepaprastą poetą.
„Niekas nepareikalavo tiek pastangų, kaip sugalvoti spektakliui pavadinimą. Turėjau daugybę variantų. Bet knygos gale atsiverčiau komentarus, raštų paaiškinimus ir pamačiau įrašą, padarytą po jo mirties: „Ne pagal šio pasaulio madą, bet ištikimas draugas...“. Man šis posakis pasirodė ir tikslus ir gražus. Lyg primena mūsų senelius, tėvus, prosenelius. Kadaise taip žmonės ir kalbėdavo. Dabar apie tokį žmogų sakytų „nemodernus“, „susireikšminęs“, „atsilikęs“, „savotiškas“, o apibūdinimas „ne pagal šio pasaulio madą“ gražia maniera pasako apie žmogaus savitumą, maištą ir tarsi kažkokio kito, jau poeto kuriamo pasaulio pažadą ir buvimo galimybę“, - įsitikinęs kūrėjas.
Naujausio R. Kazlo spektaklio „Ne pagal šio pasaulio madą“ repeticija – DELFI nuotraukų galerijoje: