Spektaklį apie Oskarą Milašių sukūrusi režisierė: savo laiku jo nevertino, bet net nežinia, ar be jo kalbėtume lietuviškai

Sausio 15 dieną sostinės „Naujajame teatre“ (A. Jakšto g. 9 -130) bus rodomas dviejų dalių dokumentinis spektaklis apie Oskarą Milašių „Kanarėlės pranašystė“. Spektaklio kūrėjai ketina atskleisti skirtingus poeto, diplomato, mistiko O. Milašiaus (1877–1939) gyvenimo bei kūrybos etapus. Teatro vadovė ir režisierė Svetlana Šulc (meninis vardas Šviesa Šulc) įsitikinusi, kad O. Milašiaus vaidmuo kuriant Lietuvos istoriją yra nepakeičiamas. Anot jos, svarstytina, jei ne O. Milašius, koks būtų buvęs Lietuvos likimas, – kažin, ar šiandien kalbėtume lietuviškai.

„O. Milašius save laikė lietuviu. Mistinė, nelabai paaiškinama meilė... Spektaklyje stengsimės atspindėti jam tekusį pasirinkimo svorį. O. Milašius turėjo pasirinkti – Prancūzijoje, kur jis gyveno nuo vienuolikos metų – draugai, visas gyvenimas; Lenkijoje – visi giminės, šaknys... Lenkai jį labai gerbė, jis pats sakė, kad jei būtų likęs, būtų ir apdovanotas, ir Nobelį gavęs. Greičiausiai. Bet šitoje vietoje galvoju apie jį kaip apie pranašą. Jo žodžiai: „Pasirinkau likti po kukliu lietuvišku kryžiumi, pajutau, kad čia galiu būti labiau naudingas, čia turiu būti.“ Ir jis dirbo, atidavė save. Begalinis pasiaukojimas“, – kalbėjo S. Šulc.

Poetas ar diplomatas?

„Manyčiau, kad O. Milašius pirmiausia buvo poetas, nes jis rašė nuo pat vaikystės – anksti išmoko rašyti, kūrė odes, tik niekam jų nerodė. Turėjo gilų matymą, jo poezija – kažkas ypatingo, kiekvienas žodis svorio pilnas, net ir skaitant vertimus. Bet jis pasirinko diplomatinį kelią, jis pajuto vidumi, kad turi būti su Lietuva. Dėl nepriklausomybės atidavė visą save – ir dienas, ir naktis – kad Lietuva būtų pripažinta ir de facto, ir de jure“, – sakė S. Šulc.

Realybė, anot S. Šulc, kuriama iš pasaulio vizijų, tą gerai įrodo O. Milašiaus įžvalgumas. „O. Milašius nuo aštuoniolikos metų įtikėjo, jis matė viziją, kad Lietuva bus Šiaurės Atėnai. Ir pažiūrėkite, iš Sovietų okupacijos Lietuva išėjo pirma. Paskui ją pradėjo laisvintis kitos šalys. Kokį turime vienį, kokią dvasią! Tik, deja, ne visada tai suprantame – mumyse yra menkavertiškumo, trūksta pasitikėjimo savimi... Vis dėlto, lietuvių mentalitetas – nepaprastai galingas ir aukštas“, – įsitikinusi režisierė.

Jos manymu, jeigu apie tokias asmenybes kaip O. Milašius būtų kalbama mokyklose, jei Lietuva būtų pristatoma kaip pagarbos verta šalis – šiandienos pasiekimai būtų dar ryškesni.

„Jei gerbtume save kaip pilietį, gerbtume šalia esantį – mes galėtume pasiekti daugiau, būti laimingesniais savo šalyje <...> Turime didžių asmenybių – O. Milašius, Vaižgantas... Beje, jį irgi buvo nugrūdę į tolimiausius užkampius kunigauti, nes jis per daug laisvai ir atvirai kalbėjo. Sunku prasimušti Lietuvoje – pilka masė patogiausia, susivieniji su visais – geriau niekur neiššoksiu, pasipiktiname, pasiskundžiame, ir tiek. Bet kaip iš to išsivaduoti, kaip išlaisvinti galingą lietuvio dvasią?“, – tautiečių ryžtingumo pasigedo S. Šulc.

Diplomatinis indėlis nėra pakankamai įvertintas

Toks išsamus dokumentinis spektaklis apie O. Milašių, režisierė tęsė, atsirado dėl pandemijos suvaržymų.

„Buvo karantinas, teatrams neleido rodyti spektaklių. Kaip tik buvome sugalvoję daryti trumputį pastatymą, labiau poetinį, tačiau kai pranešė apie karantiną, kad uždaroma visa kultūrinė veikla – tada atsirado laiko. Pradėjome virtualiai ieškoti medžiagos, taip atsirado ir antra spektaklio dalis“, – pasakojo kūrėja.

Ieškant medžiagos apie O. Milašių, pasak S. Šulc, teko įdėti nemažai pastangų, bet visi bendradarbiavo geranoriškai: „Kreipėmės ir į Prancūziją, į O. Milašiaus draugų asociaciją, Gento universiteto biblioteką dėl rekvizitų, Lietuvos archyvus. Padėjo ir režisierė Martyna Jablonskytė, kuri yra sukūrusi filmą apie O. Milašių.“

S. Šulc manymu, O. Milašiaus diplomatinis indėlis nėra pakankamai įvertintas. „Tuo metu jo irgi nevertino. Švelniai tariant, laikė keistuoliu. Gal net pasukiodavo pirštą apie smilkinį... Kai O. Milašius pasakė, kad bus karas prie Gdynės 1939-aisiais, kad Lenkiją užpuls vokiečiai – galvojo, kad jis visai nusišneka, kad jam su galva negerai. Niekas tuo netikėjo, o karas įvyko. Jis norėjo ne gąsdinti, bet perspėti žmoniją. O. Milašius savyje turėjo kažką, ko mes nesuprantame. Liestis prie tokios dvasios – labai stipru“, – sakė režisierė.

Kai pasaulį siaubia karai ir kataklizmai, žmonės ieško atsakymų

Mistiška O. Milašiaus pusė šiandien, regis, tapo dar aktualesnė. S. Šulc neabejoja – kai pasaulį siaubia karai ir kataklizmai, žmonės ieško atsakymų, pasineria į dvasinius dalykus.

„Kai kalbame apie Lietuvos išlaisvinimą, ima suktis mintys apie Ukrainą – jie dabar praeina tą baisų kelią. <...> Sako, esi per daug atsipalaidavusi, šypsaisi. Man žmonės yra kaip vanduo, o aš save kartais įsivaizduoju kaip plaukiantį laivą. Santykiai – kaip audra, daužo tą laivelį... Bet priimu tai kaip gyvenimo vyksmą, tėkmę. Bendraudama su ramiu, susitaikiusiu, neturinčiu nerimo žmogumi – matau dugną, kuriame perlai, lobiai. Tokiame žmoguje matau ir atsispindintį dangų. Tai dovana. Ne veltui bažnyčioje yra palinkėjimas – ramybės aukščiausiame taške. Meilė ir ramybė – svarbiausi dalykai, bet norint tai suprasti – reikia iki to ateiti, pereiti erškėčių brūzgynus“, – filosofiškai kalbėjo kūrėja.

O. Milašius – ne tik poetas ir diplomatas, sakoma, kad dievoieška jį suformavo kaip savitą filosofą. Kur link veda O. Milašiaus filosofija?

„Viskas veda į išsilaisvinimą. Jis pamatė vieną pranašystę – saulėtą ramybės oazę. O. Milašius pirmiau nei Einšteinas užrašė Reliatyvumo teoriją, bet ne kaip fizikas, kuris rėmėsi įrodymais ir patvirtinimais. O. Milašius rašė, kad jis supratęs, kur yra visų mūsų nelaimių, blaškymosi ir nerimo priežastis. Mes nesugebame suvokti judėjimo vienovės. Visa visata su mumis visais – judėjimo vienyje. <...> Sutinku su tuo, todėl jis man imponuoja. Mes, tarsi neregiai, Brailio raštu „skaitome“ visatą, nes mūsų protas nesugeba jos aprėpti. Dėl to mūsų protui reikia laiko sąvokos. Kaip tai pasiekti? Neįsivaizduoju. O. Milašius sakė, kad tam yra malda (dabar madingas žodis – meditacija). Jeigu kiekvieną rytą ir vakarą mes sugebėtume atsigulę pabandyti „eiti“ į maldą, į tą būseną – to užtektų. Mes nesirgtume, būtume sveiki, kiek padarytume darbų! Šita filosofija man – ją suvokiu. Nežinau, ar kitiems ji suprantama“, – samprotavo S. Šulc.

Ji pasakojo iki šiol atsimenanti jaunystėje perskaitytą sakinį – „manyje teka visata“.

„Tuo įtikėjau. Galvoju, geras, taip! Mes visi esame kaip visata, mūsų organizmai sudaryti iš visų medžiagų, kurios yra žemėje, net aukso yra. Kur? Plaukuose. Kad tai O. Milašiaus sakinys – sužinojau tik dabar, kai pradėjau gilintis. Jeigu mes pajaustume vienį su visais – mums nebesinorėtų nieko nuskriausti. Lyg skriaustum save. Pagrindinis dalykas malda – atrodytų atgyvena, bet daugelis pranašų tą patį aiškina – jei viduje ramu, visi darbai patys pasidaro. Ramybėje vyksta dideli dalykai“, – įsitikinusi S. Šulc.