„Gabrielės Tuminaitės režisuotas darbas padovanojo naują pasaulį. Žiūrėdama jos režisuotą spektaklį paklaidžiojau po praėjusio šimtmečio realybę, pabuvojau komunaliniame bute, kuriame verda gyvenimai už kartoninių sienų... Gyvenimai pilni prasmės ir beprasmybės, ieškojimų, nusivylimų, juoko pro ašaras. Sužavėjo aktoriai - visi labai skirtingi, bet labai charakteringi. Kelis kartus atrodė, kad scenoje pati Gabrielė, jos kalba, jos manieros.
Stebina ir žavi G.Tuminaitės drąsa. Drąsa imtis sudėtingų pjesių, sudėtingų autorių. Drąsa nerti į kitą realybę, kuri šiandien mums jau yra praeitis, istorija. Drąsa ieškoti šviesos, vilties, išeities. Drąsa priminti tai, ko kartais prisiminti nesinori. Šiurpuliukai eina nuo tokių tekstų kaip: „Šiuo metu, pilieti Podsekalnikovai, tai apie ką gali galvoti būdamas gyvas, pasakyti gali tik numiręs“. Arba: „Žodis ne žvirblis, išleisi – nepagausi, bet užtat tave pagaus ir nepaleis“.
Žiūrėdama spektaklį daug juokiausi, nors tema ir pagrindinė spektaklio mintis gana liūdna. Tai spektaklis apie žmogų (Podsekalnikovą), nerandantį savo vietos po saule ir iš viso to kylantį absurdą. Ką galėčiau patarti šių laikų podsekalnikovams? Gal tiesiog kartais stabtelti, apsidairyti ir įvertinti, jog laimė yra šalia. Tik reikia ją pamatyti“.