„Tai pats geriausias spektaklis, kurio dar nematėte. Tai pats juokingiausias spektaklis, apie kurį dar negirdėjote. Tai pats aistringiausias spektaklis, nuo kurio drėks Jėzaus stigmos, o vešlūs nukryžiuotojo karčiai liesis su gelsvu Trumpo kuodu. Patikėkite mumis, naujaisiais šių dienų pranašais – mes atvesim jus į šviesų rytojų“, – skelbia spektaklio aprašymas.
Artėjančios premjeros proga su naujojo ekstravagantiškojo spektaklio autoriais – režisieriumi A. Areima, aktoriais Monika Poderyte, Giedre Žaliauskaite, Andriumi Mockumi ir Valerijum Kazlausku – kalbėjosi teatro kritikas Andrius Jevsejevas.
– Šiuo metu turbūt intensyviai repetuojate spektaklį „Antikristas“, tačiau randate laiko ir teatrinėms akcijoms viešose erdvėse? Štai neseniai organizavote kažką panašaus į sarkastišką krosfito (t. y. kryžiaus tampymo) treniruotę prieš Katedros aikštę ir kitose Vilniaus vietose. Kas paskatino imtis ne taip dažnai mūsų šalyje naudojamos praktikos ir su apibendrinta spektaklio idėja išeiti į viešas erdves?
Artūras Areima (A. A.): – Tema to reikalauja. Jau pačiame spektaklio pavadinime „Antikristas“ užkoduotas tam tikras iššūkis nusistovėjusiai vertybių sistemai, krikščionybės dogmų suformuotai pasaulėžiūrai, kurios, beje, šiuo spektakliu net nemėginome griauti, o veikiau pasitikrinti, paklausinėti atsitiktinių praeivių, ką šiandienos žmogui – tikinčiajam ir ne – reiškia tokios sąvokos kaip „Kristus“ ar „Antikristas“.
– Ar eidami į gatves nejautėte pavojaus būti sutryptiems megztų berečių kariaunos?
A. A.: – Neramu buvo. Ypač prisiminus, kaip agresyviai prieš kelerius metus dalis visuomenės sureagavo į „Sirenų“ festivalyje rodytą Romeo Castellucci spektaklį „Apie dievo sūnaus veido koncepciją“. Dar, kiek pamenu, tuo metu vyko rinkimai, ir į raganų, o tiksliau – rinkėjų balsų, medžioklę itin entuziastingai įsijungė kai kurie parlamentarai. O ir šiaip mes, lietuviai, esame baili tauta: po vieną reikšti savo nuomonę ar poziciją prisibijome.
– Tai kokia buvo atskirų praeivių reakcija? Kokius atsakymus į klausimus apie Kristų ir Antikristą išgirdote?
Giedrė Žaliauskaitė (G. Ž.): – Įdomiausia tai, kad paklausus, kas yra Kristus, didžioji dalis turėjo lyg iš anksto išmoktą atsakymą. Šablonišką atsakymą, perskaitytą knygose ar išgirstą bažnyčioje. O štai paklausti apie Antikristą, jie atsakymų bandė ieškoti savyje, tapatino tai su neapykanta, pykčiu ar tiesiog blogiu, slypinčiu mumyse.
Kitaip tariant, teiginį didžioji dalis suvokė per religijos prizmę, o neiginį – per žmogiškąją. Taip išeina, kad neiginys – Antikristas – mums yra artimesnis ir geriau suvokiamas nei Jėzus. Toks jausmas, kad Jėzų mes žinome, apie jį esame girdėję, o štai Antikristą puikiai, kažkuria prasme net asmeniškai, pažįstame.
A. A.: – Dar buvo ir tokių, kurie mus prakeikė, grasino, kad mus nutrenks žaibas ir panašiai – o kaip gi be tokių...
Valerijus Kazlauskas (V. K.): – O mane nustebino iš esmės gan pozityvi žmonių reakcija. Vaikai aplink lakstė, žmonės fotografavosi. O ir vėliau, baigus akciją, atpažindavo: „Žiūrėk, žiūrėk, čia gi tie su kryžiais!“ Tokios reakcijos nesitikėjau.
Monika Poderytė (M. P.): – Piktesnių, ne itin adekvačių reakcijų buvo vos kelios: kažkas pagąsdino, kad kažkas mus stebi nuo debesies ir kad mums geruoju nesibaigs. O šiaip žmonės buvo gana draugiški ir smalsūs.
A. A.: – Bet vis dėlto slapta galvojo ką kita? Juk kažkas susisiekė su parapija, liepė išsiaiškinti: užuot priėję ir patys paklausę, pamanė, kad geriau bus paskambinti kunigui. Net nežinočiau, kokiai parapijai priklausau, ir apskritai, kur rasti kunigo telefono numerį. Vadinasi, yra tam tikras hierarchinis bendravimas.
– O koks jūsų santykis su religija, tikėjimu ir religinėmis struktūromis? Štai Artūras, jei teisingai supratau, jau ieško sau naujos parapijos Vilniuje...
A. A.: – Ne, parapijos neieškau. Manau, tikėjimas skiriasi nuo religijos, kuri, mano supratimu, tėra suvaldytas, apibrėžtas, iš anksto nustatytas ir primestas tikėjimas. Tai nėra mano tikėjimas. Apskritai religija man yra susijusi su kulto praktika, smegenų plovimu, žmonių skirstymu į savaime gerus ir savaime blogus. Šiuo aspektu nematau esminio skirtumo tarp Hitlerio Trečiojo reicho ir moderniųjų religijų. Skirtumas tik toks, kad Hitlerio ideologija ir praktika susikompromitavo, mes ją pasmerkėme, nurašėme, o, tarkime, krikščionių bažnyčią, kuri istoriškai yra atsakinga už ne ką menkesnius nusikaltimus žmonijai, esame mokomi garbinti.
Bendrai tariant, tikiu, kad esame labai maži ir turime būti dėkingi atsitiktinumui, kad apskritai esame. Ir kas žino, galbūt mąstant visatos masteliu, kiekvieno mūsų gyvenimas trunka dar trumpiau nei drugelio. Nesu niekuo išskirtinis – irgi gyvenime ieškau tam tikro pagrindo, tačiau noriu jį surasti pats, nesekdamas labai daug abejonių keliančiomis vertybinėmis direktyvomis. O religijos, manau, yra sukurtos tam, kad žmogų nuskausmintų, iškastruotų, nuslopintų jo gaivališką kūrybinę energiją.
M. P.: – Man vaikystėje niekas jokios religijos nepiršo. Turėjau laisvę pati susiformuoti savo moralines nuostatas – tai darau iki šiol. Ir vargu ar tapatinčiau save su krikščionių religija – jau greičiau būčiau kokia nors pagone.
V. K.: – Mano giminėje, pamenu, močiutė su mama vis kažkam melsdavosi: kad vaikas sveikas būtų ir panašiai. Ir aš būdamas mažas melsdavausi, kai ko nors užsinorėdavau: tarkime, užsigeidžiu dviratuko ir imu kalbėti vaikišką improvizuotą maldą.
A. A.: – Ar maldos padėdavo?
V. K.: – Kaip čia pasakius... Gavau galiausiai tą dviratį. Dar vienas dalykas: vaikystėje, mamai išvykus dirbti į užsienį, močiutė mane leisdavo į dienos centrą, kuris buvo labai artimai susijęs su bažnyčia. Pamenu, jei mes, mokiniai, užsitarnaudavome, mus kilstelėdavo vienu hierarchijos laipteliu aukščiau – paskirdavo vadinamaisiais klapčiukais, duodavo tas sutanas ir leisdavo patarnauti, skambinti varpeliais per pamaldas. Savotiška pramoga – niekada negalvodavau apie tai kaip apie tam tikrą religinę prievolę.
O aukščiausias lygis būdavo, kai gaudavome sukti smilkalus! Jausdavomės tikrai kieti. Ir man yra tekę praeiti su tais smilkalais. Toks tas mano nuo vaikystės formavęsis santykis su religija: kažkas paveldėto iš tėvų, todėl savaime suprantama, ir kvailokos pramogos.
Andrius Mockus (A. M.): – Aš dievu netikiu. Mes šeimoje niekada nesimeldėme. Tik prosenelė melsdavosi. Ir kai buvau visiškai mažytis, ji mane išmokė vieną trumpą maldelę. Ir visada sakydavo, kad kai numirs, amžinai bus mano angelas sargas. Na, kad visada bus šalia manęs ir padės tvarkytis reikalus. Tad dievo idėja niekada nežavėjo, o bažnyčios papročiai man apskritai atrodo apsimestiniai, primena prastą mėgėjų teatrą ir kelia juoką. Tačiau kai būna sunku, visada prisimenu prosenelę ir tą maldelę.
– Jei atvirai, net nenumanau, apie ką kuriate spektaklį. Ar klausimai apie religiją apskritai turi ką nors bendra su tuo, apie ką rengiatės kalbėti „Antikriste“?
V. K.: – Turbūt natūralu, kad pamačius užrašą „Antikristas“ kyla minčių apie religiją...
A. A.: – Taip, bet kita vertus, mes gi nepasakosime, kaip Jėzus Kristus Armagedono dieną sugrįžta ant ugnies žirgo gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Norime kalbėti apie šių dienų stabus, apie tai, kaip jie keičia senuosius, niveliuojasi, kol galiausiai ima neigti vienas kitą ir pačius save. Ar tai būtų Trumpas, ar Madonna, ar Putinas, ar seksas, ar iškalba, ar protas, ar savo paties atspindys veidrodyje – žmogus visais laikais norėjo ką nors garbinti. Visi šie žmonės ir kulto objektai turi savyje ir Kristaus, ir Antikristo pradą. O taip pat primeta mums labai siaurą jų supratimo tinklelį, suformuotą gyvenamosios aplinkos, kultūrinių, fiziologinių skirtumų, ir leidžiantį kontroliuoti visuomenę, laisvą mintį ir žodį.
Bet žmonės vis vien ieškos nušvitimo: ar religijoje, ar moksle, ar alkoholyje, ar narkotikuose – visiems mums įgimtas potraukis svaigintis. Štai ir Nietzche's arba švedų rašytojo S. Whilde'o Zaratustra: jei jis būtų likęs kalnuose, sakyčiau: „Pagarba tau, seni“. Bet ir jis neatsilaiko prieš savo tuštybę ir grįžta iš kalnų plauti žmonėms smegenis.
– O ko jūs tikitės iš žiūrovo, kuris eis į naujojo „Antikristo“ premjerą?
G. Ž.: – Iš žiūro tikimės atvirumo ir sąmoningumo. Ir kad jis neišsigąs, neva pamatęs kažką neįprasto, nes naujus dalykus pažinti yra tiesiog įdomu.
A. A.: – „Antikriste“ iš nieko nesityčiojame ir spektaklyje nėra jokio sarkazmo. Tai, ką darome, yra elementarus pastišas, draugiška parodija.
– Bet turbūt konservatyvesnis teatro lankytojas pasakytų: „Štai, spektaklio pavadinimas, pasilakstymas su kryžiais po viešas erdves, dalis kurių – dar ir religinės paskirties, tada spektaklio žanras – „postpolitinė porno satyra“... Kodėl gi jaunieji menininkai neskelbia gėrio, grožo ir harmonijos idėjos, o mieliau krapšto įsisenėjusias Vakarų kultūros žaizdas?
G. Ž.: – To provokatyvumo reikia dėl to, kad pati situacija jo reikalauja. Mano galva, dabar gyvename kultūros prasme šviesiausiame žmonijos evoliucijos taške, o toks jausmas, kad kuo daugiau žinome, tuo šūdiniau elgiamės. Būtent šiandien – ne viduramžiais! O tada išeini į gatvę, kalbiesi su žmonėmis, ir, pasirodo, jog blogio – Antikristo – pradas žmonėms šiandien yra artimesnis ir geriau pažįstamas, nei gėris.
Tai supratus, norisi susiimti už galvos ir šaukti. Tada sėdi ir galvoji, kaip geriau su žmonėmis kalbėti, kad ir pats išliktum nuoširdus. O vienintelė ne tik mano, bet daugelio jaunų žmonių nuoširdi reakcija stebint šiandieninį pasaulį, negalintį pasimokyti iš senų klaidų, yra jausmas, jog visa tai užknisa.
A. A.: – Visada lengviausia išprovokuoti žmogų, kuris bijo. Juk tai, ką dinamiškesni teatro kūrėjai rodo scenoje, egzistuoja ir tikrovėje. O tikras, neišgalvotas kasdienybės smurtas, prievarta ir agresija mūsų neprovokuoja. Bet neduokdie, teatro scenoje... Teatre mat turime matyti pasaulį gražesnį, geresnį, šviesesnį, nei jis iš tikrųjų yra.
Kūrėjas irgi ne kvailys – dažniausiai jis žino, kada paspausti kurį mygtuką, kaip sudėlioti scenos ženklus ar paskiras scenas, kad publika, taip sakant, „baigtų“... O kai „baiginėja“ publika, „baigia“ ir pats kūrėjas. Ir visi kartu draugiškai, bendrame savaime suprantamybių supratime mes „baigiame“ ir einame namo gerti, muštis ar tiesiog vėpsoti į televizorių.
– Turbūt ir publiką riboja tam tikra teatrinė tradicija ir kiti kultūriniai ženklai?
A. A.: – Žinoma, bet iš kur tas įsitikinimas, žinojimas, koks teatras būti turi, ir koks – jokiu būdu negali? Mes beviltiškai prisirišę prie vidurinės mokyklos programoje per amžių amžius įsitvirtinusių keliasdešimties kūrinių ir puikiai žinome, kad Čechovas scenoje turi būti „čechoviškas“, t. y., „tuminiškas“, o Shakespeare'as – „šekspyriškas“, t. y., „nekrošiškas“ ar „koršunoviškas“, priklausomai nuo amžiaus.
Man regis, režisieriaus interpretatoriaus teatras šiandien mūsų šalyje yra išsikvėpęs, ir verta būtų padėti senuosius išminčius į šalį ir paieškoti naujo atspirties taško tekstuose, kuriuose analizuojamos šiandienos problemos. Reikia naujos teatrinės-socialinės-politinės kalbos, kad sumažėtų atstumas tarp teatro ir tikrovės, tarp scenos ir publikos.