Laura, režisūros studijas pasirinkai baigusi filosofijos studijas Vilniaus Universitete. Ar filosofinės žinios ir nuostatos tau padėjo renkantis darbų teatre temas? Ar negalima šiandien teigti, kad teatras yra tam tikra filosofinė praktika?
Filosofijos studijos visų pirma man suteikė platų humanitarinį išsilavinimą, gebėjimą analizuoti sudėtingus tekstus. Filosofiniai tekstai praplėtė ir sustiprino suvokimą, jog pasaulis vargiai pažinus, bet vienintelė gyvenimo kelionė yra bandymas jį pažinti. O žodžio „nuostata“ baidžiausi tiek filosofijoje, tiek baidausi ir kūryboje. Ypatingai kūryboje, nes kaip teatro režisierę jis mane apriboja. Aš negaliu ateiti į kūrybinį procesą su nuostatomis. Jei turiu nuostatas, nebeturiu klausimų arba turiu jų gerokai mažiau nei galėčiau turėti. Jei ateinu su savo nuostatomis, man nebeįdomu, ką galvoja aktorius, ką galvos žiūrovas, nes „tokios mano nuostatos ir yra tik taip“. Tuomet tai ne kūryba, tuomet tai propaganda. Tuomet tai meninė masturbacija, panaši į intelektualinę masturbaciją, kurios, mano akimis, šiandien be galo daug.
Teatras šiandien gali būti kokia tik nori praktika – filosofinė, dvasinė, terapinė, religinė ir t.t., ir kuo įvairesnė ta teatrinė praktika, tuo turtingesnis teatras. Kai klausi „ar negalima šiandien teigti“, galiu atsakyti, kad būtent tuo filosofija ir teatras man panašūs – juose prasmė skleidžiasi ne teiginiuose, o gebėjime formuluoti klausimus.
Savo pirmajam spektakliui renkiesi sudėtingą Sarah Kane pjesę apie nepatenkinamą geismą, kraujomaišą, sadizmą ir kerštą. Sarah Kane į lietuviškąją sceną Oskaras Koršunovas atvedė jau prieš dvidešimt metų, bet neatrodo, kad ji būtų tapusi mažiau aktuali.
Sarah Kane sugebėjo kurti belaikiškai, o tai yra didžiausio talento reikalaujanti kūryba, kuri visuomet atsiremia į žmogų.
Kažin ar Fedros geismas nėra patenkinamas. Lakaniškai klausiama apie pačią geismo prigimtį, t.y. ar geismo patenkinimas nėra pats blogiausias dalykas, galintis nutikti geismui? (Jacques'as Lacanas – prancūzų psichoanalizės teoretikas, K.P.) Kraujomaiša pjesėje neegzistuoja, tai yra pseudo-kraujomaiša, mat Fedra nėra biologinė Hipolito motina, ji jo pamotė.
Kadangi pats jau turėjai galimybę išvysti šį spektaklį, tavo klausimai nurodo tai, kaip traktuoji spektaklyje keliamus klausimus. Fedros savižudybę tu laikai kerštu, o mes klausiame, ar tai gali būti meilės išraiška, dovana kitam žmogui. Taip, tai baisūs klausimai, bet jie egzistuoja kiekviename iš mūsų, tik vieni juos slepiame giliau pasąmonėje, kiti arčiau sąmonės. O sadizmo, tiesą sakant, yra tik tiek, kiek jo yra kasdieniame mūsų gyvenime. Nors Sarah Kane pjesėse pilna kruvinų kūnų, išverstų žarnų ir t.t., esu įsitikinusi, kad tokia forma ji rašė apie mūsų kasdienybę.
Ar kilo problemų bandant kūrinį pristatyti aktoriams? Kaip vyko pats spektaklio kūrimo procesas?
Ypatingų problemų nekilo, nors procesas buvo ilgas ir vingiuotas. Su šia medžiaga aktorius supažindinau jau pirmame kurse, beje, ir tąsyk pagrindinį – Hipolito – vaidmenį atliko aktorius Domantas Starkauskas. Simboliškai man buvo svarbu į šio spektaklio premjerą išeiti su šiuo aktoriumi. Kurdami spektaklį didžiausią laiko dalį dirbome su scenine energija ir jos valdymu, paskirstymu. Statant Sarah Kane, tai pamatinis dalykas. Tiesa, būtent dėl to sunkiausia aktoriams buvo susidurti su pačiais savimi. Dirbti su jaunais aktoriais gali būti ir palaima, gali būti ir prakeiksmas. Jaunas aktorius dar nebūtinai yra suformavęs savo požiūrį į tai, kuo užsiima, t.y. į savo profesiją.
Taip pat turėdama choreografinį išsilavinimą, daug dirbau su aktorių kūnais, o tai nebuvo itin sunku – šis kursas yra puikiai paruoštas fiziškai. Vienas įdomesnių procesų vyko su kviestine aktore Gabriele Ladygaite, atliekančia Fedros vaidmenį, nes kompozitorė Jūra Elena Šedytė, naudojanti savo balsą kaip instrumentą, didele dalimi prisidėjo prie Fedros personažo esmės atskleidimo būtent per aktorės balsą.
Pagrindinis pjesės veikėjas, jaunas nuobodžiaujantis patvirkėlis Hipolitas tam tikra prasme primena Marką Rentoną iš knygos ir filmo „Traukinių žymėjimas“ – su nedidele išlyga, kad jis yra princas. Kaip manai, kodėl Sarah Kane ryžtasi kalbėti apie monarchiją būtent taip?
Įdomus pastebėjimas, štai man jis Rentono nė kiek neprimena. Hipolitas tuo ir žavus – kol vienas žmogus Hipolite mato nuobodžiaujantį patvirkėlį, kitas gali matyti realybės negalintį atlaikyti depresijos prislėgtą žmogų. O koks yra Hipolitas ir kokia yra Fedra – paliksime nuspręsti kiekvienam žiūrinčiajam.
Kas liečia monarchiją – Sarah Kane sąmoningai nebandė to kritikuoti, o ir mūsų spektaklyje tai absoliučiai neužima svarbios vietos. Mes keliame tamsius, tačiau bendražmogiškus klausimus. Monarchija ir bet koks politikavimas prieš visa tai absoliučiai nublanksta. Tam tikra prasme turbūt esu nemadinga, nes dabar visi savo kūrybą bando kuo labiau politizuoti.
Esi dirbusi ir prie įvairių feminizmo temai skirtų teatro projektų, tau pačiai ši tema visai nesvetima. Ar, turint omenyje Fedros aktyvumą siekiant meilės, „Fedros meilę“ galima laikyti feministine pjese?
Tiesą sakant, tiek studijų metais ir dabar ne vienas žmogus bando klijuoti „feminizmo“ etiketę prie manęs. Puiku, aš to nesibaidau, tačiau kol kas tai atrodo gana dirbtina. Taip, ši tema man nėra svetima, bet šiuo metu kūryboje ji ir nėra pagrindinė. Patikėkite, kai sukursiu šį tą apie feminizmą – jokių klausimų nekils. Šiandienos teatre, mano manymu, egzistuoja „pritempinėjimo“ kultūra, kurią puoselėti atsisakau. Be to, atsisakau spektaklius vadinti „projektais“. „Fedros meilę“ galima laikyti feministine pjese priklausomai nuo to, kas klausiančiam žmogui yra feminizmas. Kai kurie pjesę laiko feministine vien dėl to, kad dramaturgė yra moteris. Bet tai taip pat juokinga, kaip man studijose klijuoti „feministės“ etiketę vien dėl to, kad klausimais drįsdavau kvestionuoti autoritetus. Ar moters (Fedros) aktyvumas siekiant meilės padaro pjesę feministine pjese? Pakeiskite žodį „moters“ į žodį „vyro“. Ar klausimas vis dar reikšmingas?
Savo kūriniui Kane renkasi senovės romėnų filosofo Senekos kūrinį „Fedra“, paremtą Euripido kūryba. Tačiau iš šio pusiau mitologinio teksto Dievo figūra pašalinama, lieka tik Hipolito stoicizmas ir tam tikros jo vertybės, tokios kaip sąžiningumas ar atsakomybė, kurių tarsi iš mūsų negali atimti net banali šiuolaikybė. Kaip manai, ar tokios vertybės turi egzistuoti?
Atsakysiu trumpai. Labiausiai mane jaudina radikalus sąžiningumas prieš patį save. Ar toks gali egzistuoti?
Kas tau yra teatras ir koks jis turėtų būti?
Teatras man yra būdas mąstyti ir pastanga vienokia ar kitokia forma kalbėti apie realybę. Būdas suprasti gyvenimą. Tiesą sakant, būdas bent kažką suprasti. O šalia to, teatras man būtinai yra žaidimas. Suburkite į patalpą suaugusius žmones ir pažaiskite su jais, pavyzdžiui, „aklą vištą“. Jūs pamatysite tokių veido išraiškų, tokią nuostabą, išgirsite tokį juoką, kuris visiškai neatitiks jūsų susidaryto įvaizdžio apie tą žmogų. Nes žaidžiant įvyksta tam tikras apsivalymas nuo kasdienio „aš esu suaugęs, rimtas žmogus“ naratyvo. Spektaklis irgi yra žaidimas, tik kiek įdomesnis ir sudėtingesnis negu „akla višta“. Žaidimui reikia bendrystės, todėl spektakliui reikia bendros erdvės tarp aktorių ir žiūrovų, nepriklausomai kur kas sėdi. Todėl kol kas turbūt tegalėčiau pasakyti, kad teatras turi būti „atviras“. O daugiau aš nieko nežinau.
Kas sunkiausia šiuolaikiniam teatro kūrėjui? Su kokiomis problemomis šiandien dažniausiai susiduria dirbti pradedantys režisieriai ir aktoriai?
Sudėtinga pasakyti, nes mano profesionalus kūrybinis kelias dar tik prasideda. Jei manęs paklaustų apie teatro meno specialybės studentų problemas – galėčiau parašyti ištisą knygą, tačiau galų gale daugybė dalykų atsiremtų į finansavimą. Dirbti tik pradedančiam režisieriui ar aktoriui teatras siūlo kur kas mažesnes sumas, o mes savo ruožtu, vietoj atsisakymo dirbti tokiomis sąlygomis, sutinkame, nes bendra tvyranti atmosfera diktuoja „nepakeičiamų nėra“. Aš manau, kad yra. Tik turbūt viena iš jauno menininko problemų yra ta, kad jis nestabteli pagalvoti apie tai, kas jį daro tuo, kuo jis yra, kame slypi jo išskirtinumas. Galima verkti dėl finansavimo, bet man asmeniškai bet kokių problemų, su kuriomis susiduria žmogus, esmė galų gale atsisuka į patį žmogų. Iš žmogaus kyla ir klausimai, ir atsakymai. Ir čia, aš viliuosi, Hipolitas su manimi sutiktų.
Spektaklį „Fedros meilė“ kuria režisierė Laura Kutkaitė, aktoriai Gabrielė Ladygaitė, Domantas Starkauskas, Džiugas Gvozdzinskas, Kristina Morta Paškevičiūtė ir Digna Kulionytė. Scenografiją ir kostiumus sukūrė Paulina Turauskaitė ir Augustė Marcinkutė, kompozitorė – Jūra Elena Šedytė, operatorius – Pijus Chraptavičius.