Monika Mironaitė (1913–2000) – aktorė, primadona, kurios gyvenimas ir kūryba aprėpia Lietuvos teatro šimtmetį. Dirbo su pirmaisiais profesionalaus lietuvių teatro režisieriais Algirdu Jakševičiumi, Romualdu Juknevičiumi, Stasiu Ušinsku, sovietmečiu jai suteiktas LTSR liaudies artistės vardas. Tai aktorė, kurios charizmą ir išskirtinį talentą liudija daugelis jos amžininkų – teatralų ir žiūrovų, o jos dramatiško asmeninio gyvenimo istorija apipinta daugybe gandų ir legendų. Nesutramdoma ir aistringa, ji puoselėjo ne tik aktorės talentą, jos kerams negalėdavo atsispirti vyrai.
M. Mironaitės sukurtas Noros vaidmuo klasikinėje Henriko Ibseno pjesėje „Lėlių namai“ (pirmąsyk –Vilniaus miesto teatre 1942 m., režisierius Romualdas Juknevičius; antrą kartą – Vilniaus rusų dramos teatre 1959 m., režisierius Leonidas Lurjė) įėjo į Lietuvos teatro istoriją kaip vienas įdomiausių ir ryškiausių aktorės kūrybinių darbų.
Birutės Mar teigimu, M. Mironaitei skirtą spektaklį norėjusi sukurti kaip H. Ibseno dramos „Lėlių namai“ interpretaciją, tačiau kuo daugiau skaičiusi pačios aktorės ir jos amžininkų prisiminimų, tuo ryškesnis, gyvesnis ir įdomesnis jai vėrėsi pačios Monikos gyvenimas. Spektaklis kuriamas kaip dokumentinė mozaika iš Mironaitės laiškų, prisiminimų, dienoraščių, interviu, jos kūrybos vakaruose skaitytų eilėraščių ir pasisakymų, H. Ibseno dramos ištraukų, taip pat Mironaitės amžininkų – dukters Dagnės Jakševičiūtės, Laimono Noreikos, Juozo Baltušio, Prano Treinio, Rūtos Staliliūnaitės, Audronės Girdzijauskaitės ir kitų prisiminimų fragmentų.
Pasak B. Mar, Monikos Mironaitės ji nevaidinsianti, tai bus labiau pasakojimas apie Aktorę, nes pati lėtai artėjo prie šios asmenybės: „Nesu mačiusi Monikos legendinių jaunystės spektaklių – tik jos paskutiniuosius darbus, esu sutikusi ją kelissyk teatre, kai grįžau po studijų Sankt Peterburge 1993 metais. Teatro legenda tada pasirodė piktoka, baisu buvo prie jos prieiti. Sveikindavausi, neatsakydavo. Neprisileisdavo. Bet iš tiesų tai buvo labai gilus žmogus, tik dėvėjo įvairiausias kaukes, taip stengėsi apginti savo jautrumą.“