- Praėjus vos savaitei vėl lipsite į sceną „Mirandoje“. Ar mintimis jau esate spektaklyje? Apskritai, kiek laiko likus jau pradedate „degti“ ir kaip tai gesinate? Juk spektaklis ir vaidmuo vienas sudėtingesnių...
- Tik sužinojęs kada bus spektaklis „užmetu“ meškerę. Tas žinojimas, jog spektaklis bus, nesvarbu kiek laiko iki jo likę, manyje palieka kažkokį augmenį, kuris karts nuo karto prabunda. Dažnai tai įvyksta visai netikėtai, namie ar gatvėje. „Miranda“, iššokusi tam tikromis scenomis, vis paįvairina gyvenimą. Kartais įdomu, kartais erzina. Prosperas – tai toks vaidmuo, kuris negali palikti ramybėje.
Aišku, mane labiau neramina klausimas, kiek žiūrovai pasiėmė ar pasiims iš spektaklio. Kiek kankina baimė, jog publika galvoja, kad šis tarybinis periodas, dekoracijos, kambarėlis vienas iš milijono – tarsi jau praeitas etapas. Lyg mes būtume jį prašokę. Įtariu, jog žmonės nebenori susitapatinti su tuo, kas vyksta scenoje. Jie galvoja, kad tai yra tik to laikmečio problemos.
Kaip padaryti, jog jiems tai būtų gyva ir artima? Kaip padaryti, jog visa ši istorija būtų apie žmogų, esantį anapus scenos? Turiu nuojautą, jog „Mirandos“ istorija yra būtent apie mūsų pasaulį, kuris yra čia ir dabar. Bijau, jog visa tai neliktų tik tame tarybinių laikų pasaulyje.
Miranda, ta neįgali mergaitė, yra žmogaus siela, kurią Prosperas prikelia, suerzina ir paleidžia, o pats tampa tik kūnu, mėginusiu pažadinti tą sielą. Jis išnyks ir jo nebebus. O kas tuomet lieka? Tik tas pats kambarėlis, lygiai toks kaip milijonai kitų kambarėlių, knygos, nugyventi daiktai, dalis jų netgi nepaliesti. Lieka nuotraukų albumai, kuriuos visiems rodydavo...
Tačiau kur visa tai dabar? Kam visa tai? Norėčiau, jog šis klausimas iškiltų ir žiūrovams – kam gi mes visi egzistuojame besikankindami, vieni kitus erzindami ir kokia gi viso šito prasmė? Jeigu žiūrovas žvilgteltų pro šio klausimo prizmę, matydamas Mirandą kaip savo sielą, spektaklyje atrastume dar neišsemtų temų. Kita vertus, jų iškalbėti negalima – pakaktų vien pajusti.
- Jūs pats dalį aktorinio kelio nuėjote vadinamoje „anoje“ santvarkoje. Ar teko matyti „prosperiškų“ pavyzdžių?
- Žinoma, teko matyti šimtus tokių pavyzdžių. Aktoriai, negaunantys vaidmenų dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Daugybė žmonių taip ir likdavo savo butukuose. Pamenu kaip aktorius Kęstutis Genys pergyvendavo dėl savo tėvynės. Aišku, dabar kai kuriems toks jautrumas tėvynei gali atrodyti tiesiog juokingas, tačiau Kęstutis tuom gyveno, nuolatos viduje besikankindamas. Ir kaip jis atsigavo tik pradėjus kurtis nepriklausomai valstybei. Tiesiog pražydo lyg metų metus nežydėjęs augalas. Iki tol jis savo poeziją skaitydavo tik būdamas gilioje depresijoje ir tik keletui kolegų, o po to jo eilėraščiai buvo skaitomi visai Lietuvai, pagal juos rašomos dainos.
Žmogui reikia gyvo ryšio su kitais žmonėmis. Nejusdamas jo žmogus pradeda nykti ir negailestingai naikinti save. Ir tai tik vienas pavyzdys iš daugybės. Statant „Mirandą“ prisiminiau daugumą jų.
Bet ne tai yra svarbiausia. Aišku, „Miranda“ remiasi tokiomis istorijomis, tačiau vektoriai nukreipti daug aukščiau. Duokdie mums to niekada nepamiršti, tačiau kvestionuoti reikia patį svarbiausią klausimą – dėl ko mes gyvename vieni kitus erzindami, kankindami, niurkydami? Pakankamai neišsikankinę savyje mes negalime šio klausimo perduoti kitiems.
- Griuvo siena ir kas pasikeitė mene, visuomenėje, žmonėse?
- Siena griuvo materialiai. Tikroji siena yra žmonėse. Kiekviename iš mūsų. Pats buvau prie Berlyno sienos, mačiau ant jos išpieštus paveikslus, tą nemirtingąjį Honeckerio ir Brežnevo bučinį. Na ir kas? Vėliau tą sieną išsidalino po gabalėlį. O kas iš to? Sienos yra tarp mūsų. Netgi pačiame žmoguje gali būti sienos, kuriomis jis atsitveria nuo kito žmogaus ar netgi nuo tam tikrų savo paties klausimų.
Yra žmonių, kurie sako: „Nekalbėkime, nes galime išprotėti“. Man atrodo, kaip tik reikia kalbėti. Kažkur esu skaitęs tokią mintį: „Gyventi, gyventi, gyventi ir niekaip neišprotėti – Dieve, kaip tai nuobodu“. Žinoma, tai yra pavojinga, galima sukelti nepatogumų aplinkiniams, bet taip reikia. Aišku, žmogus gali gyventi ramiai, tačiau tada jam tenka apsitverti sienomis.
Teatras tam ir yra, kad griautų tas sienas, ardytų mus skiriančias ribas, ieškotų ryšių tarp mūsų, padėtų susisiekti bent nuojautomis. Kita vertus, žmonės dažnai linkę teatre statyti sienas. Vien dėl to, jog jiems tai nepatinka. „Ne man“, - pasakytų dažnas jų.
Ir visgi, kas lieka tame kambarėlyje, kai išeina žmogus? Nieko. Geriausiu atveju lieka ta Miranda, ta siela.
- Įtariu, pasibaigus spektakliui dar ilgai persekioja ne vienas ir ne du savotiški demonai. Kaip juos nusipurtyti, išlįsti iš Prospero rūbo ir vėl tapti Povilu – aktoriumi, dailininku, tėvu, žmogumi?
- Gal anksčiau buvo sunkiau. Mintimis vis grįždavau prie geriau ar blogiau suvaidintų scenų, jaučiausi kažko nepadaręs. Dabar į tai žiūriu šiek tiek... Nesakyčiau, jog protingiau... Tiesiog man nėra taip svarbu kaip suvaidinau vienoje ar kitoje scenoje – svarbu ar paliečiau tą pagrindinį klausimą. Ar pavyko mums visiems kartu suvirpinti ir pakelti tą sielą Mirandą, kad jis išjudėtų iš neįgalios krėsle sėdinčios dvasios, pajustų save ir atsistotų? Tai yra svarbiausia. O tai, kaip aš jaučiausi po spektaklio, yra visiškai nesvarbu.
Jeigu tą vakarą Miranda pakilo, nuo to tampa tik lengviau kvėpuoti. Nereikia vien tik murkdytis Prospero pavydo, keršto, santvarkos keitimo, intrigų temose – jas reikia išgyventi spektaklyje, kad jų nebeliktų. Visa tai reikia paleisti, kaip scenoje paleidžia Prosperas. Taip, jam skaudu ir pikta, tačiau jis viską paleidžia. Jeigu pavyksta paleisti spektaklyje, pasileidžia ir gyvenime.
- Rytų europiečiams viskas lyg ir aišku – jiems tie simboliai artimi iki skausmo tikra to žodžio prasme. Kaip „Mirandą“ perskaityti vakarų europiečiams? Juk spektaklis rodytas Ispanijoje, Švedijoje, Kroatijoje, Italijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje...
- Kartą vaidinant Švedijoje staiga dingo vertimas. Ir tada pajutome, kaip gerai eina spektaklis. Žmonės ėmė reaguoti į tai, kaip vaidiname. Kaip gera ir lengva buvo vaidinti. Manau, visa ši istorija perskaitoma ir jiems.
Šalys, pergyvenusios panašius dalykus kaip mes, spektaklį irgi priima panašiai. Jie reaguoja su tam tikra baime, tarsi ne viskas dar yra gerai tose šalyse. Gal ne kiek su baime, o su nerimu. Vakarų valstybės reaguoja šviežiai, be pašalinių minčių. Dar neteko pajusti atstumimo ar sulaukti keistų klausimų.
- O kaip „Mirandą“ žiūrėti jaunam žiūrovui, kurio atmintis pamena tik tai, kas buvo po devyniasdešimtųjų?
- Man pačiam iki šiol tai yra neatsakytas klausimas. Įdomu, ar jie nepalieka šios problemos vien tik to laikmečio ribose? Ar jie mėgina priimti pagrindinę problemą, negalvodami, jog tai tik jų tėvų ir senelių reikalas? Su nerimu klausiu savęs, ar jie nežvelgia į tai kaip į dar vieną muziejų?
Jeigu kiekvieno mūsų projekcija būtų nukreipta į vieną tašką, tada „Miranda“ taptų svarbi kiekvienam mūsų. Jeigu tai ateina į kiekvieno žiūrovo vidų, tai ateina ir man, nes „Mirandoje“ visi mes esame viena. Taip mes vienas kitą praturtiname ir žadiname augti, gyventi, jungtis. Tame yra daug jėgos.
Žmonės neturi išsigąsti spektaklyje esančios agresijos – reikia pakilti virš jos. Mes juk specialiai erziname žiūrovus, drėskiame jiems. Aišku, jie gali priimti tai, bet gali ir nepriimti. Vardan ko mes visa tai darome? Esu girdėjęs neblogą frazę: „Geriau palikti įdrėskimą, kad atsimintų, nei maloniai pajuokauti, išsiskirti ir užmiršti“.
Net jei tas įdrėskimas pradžioje žmogų erzins, galbūt vėliau jis į jį pažvelgs kitaip. Buvo tokių žmonių, kurie visiškai nepriėmė spektaklio, tačiau kurį laiką pagyvenę su juos persekiojusiomis mintimis, ėmė žvelgti visiškai kitaip.